Labai norėjo į Lietuvą
N. Danienė, VšĮ „Kultūros inovacijos“ režisierė, ir T. Velizade, Gaidaro Alijevo Tbilisio valstybinio Azerbaidžano dramos teatro aktorius, režisierius, o dabar ir vadovas, yra „kaltininkai“. To, kad parengus dvišalį projektą, tarpininkaujant solidžiomis institucijoms bei fondams ir Lietuvoje, ir Gruzijoje, prieš keletą metų Rokiškyje buvo pastatytas spektaklis „Didro. (Ne) laisvės istorija“. Jį su Rokiškio liaudies teatro aktoriais pastatė T. Velizade kartu su N. Daniene.
Režisierius Rokiškyje atsirodo neatsitiktinai. Sutikusi festivalyje Utenoje Neringa jį pasikvietė. Lietuvoje Turgay pirmą kartą apsilankė 2015-aisiais. Jis vyko į Jonavą, tarptautinį mėgėjų teatrų forumą „Aidas“. Ten G. Alijevo Tbilisio valstybinis Azerbaidžano dramos teatras vaidino Antono Čechovo vienaveiksmę humoreską „Meška“.
Pasak N. Danienės, ne kartą susitikimų metu T. Velizade sakė, kad labai norėtų atvykti į Lietuvą ir čia pastatyti spektaklį. Tačiau dėl įvairių priežasčių sumanymą vis tekdavo atidėti. Atsiradus galimybių, buvo parengtas projektas „Laisvės tiltai“.
Gerti arbatą ir kavą? Greit nusibodo
T. Velizade – Tbilisyje gyvenantis profesionalus aktorius ir režisierius. Atvažiavęs į Rokiškį jis dirbo su aktoriais neprofesionalais. Anot režisieriaus, daug kalbama, kad aktoriai yra neprofesionalai, tačiau juk jie – nuo žodžio „liubiteli“, kitaip tariant, nuo žodžio „mylėti“, ir į teatrą ateina iš meilės šitam menui, o tai – labai svarbu.
Priminsime, kad spektakliui, kurį pastatė Rokiškyje, Turgay pasirinko tris rokiškėnus – Ramūną Traškiną, Artūrą Raščių ir Marytę Vaitkevičiūtę. Kūrinys – pagal gruzinų klasiko apsakymą. Gruzijoje jis jau statytas. Apie ką jis? „Apie laisvę ir sistemą. Apie tai, kad sistema, nesvarbu, kur vyktų veiksmas, visur laužo žmogų, stato į rėmus“, – svarstė Turgay dar tuomet, kai buvome susitikę Rokiškyje likus savaitei iki premjeros. Jo žodžiais, svarbiausia gyvenime užsiimti darbu, o kiekvienas statomas spektaklis jam – tarsi vaikas.
Nors Turgay, be kūrybinių darbų, yra ragavęs ir parduotuvės vadybininko duonos, tačiau tą laikotarpį prisimena be šypsenos ir degančių akių. „Negalėjau sėdėti ir nieko neveikti ten, kur gėrė arbatą, kavą“, – pasakojo pašnekovas. Baigęs mokyklą, jis, nors ir labai gerai mokėjo matematiką bei fiziką, visgi pasirinko meną.
Jaunytėje vaikinukas visuomet gaudavo pagrindines roles. Jis bijo vaiduoklių, myli Mocartą, Čechovą ir apskritai klasiką. Gruzijoje Turgay turi savo teatro trupę, filmuojasi serialuose, reklamose, kuria klipus, kartais ir spektaklio apipavidalinimą. Tiesa, yra įsitikinęs, kad viskam reikia skirtingų žmonių.
Anot Turgay, svarbiausia – mokytis. Gal todėl jis po aktorystės pakrypo į režisūrą. „Tiesiog įdomu pačiam tai daryti. Aktorius gali pastatyti spektaklį, bet tai bus matoma, kūrybiniai žmonės mane supras“, – svarstė Turgay. Apie teatrą jis gali kalbėti valandų valandas. Prisipažįsta, kad mylimiausias jo lietuvių režisierius yra Rimas Tuminas.
Ką jis, azerbaidžanietis, gyvenantis Sakartvele, prisimena iš Rokiškio?
„Labai šilti žmonių santykiai“, – sakė Turgay, kuris pirmą kartą į mūsų miestą buvo atvykęs Neringos kvietimu kaip tarptautinio festivalio „Interrampa“ ekspertas. Nors yra azerbaidžanietis, save režisierius vadina gruzinų teatrinės mokyklos atstovu.
Apie ką buvo „Didro“?
Apie spektaklį Turgay sakė: „Bet kuri sistema, ypač valstybinė, visuomet laužo žmogų. Dažniausiai mes prisitaikom – iš baimės arba dėl ramesnės, patogesnės būties. Bet kartais į mūsų gyvenimus tyčia arba netyčia įsiveržia žmonės, užduodantys klausimų. Kitokie žmonės. Ir jie mus keičia.“ Anot režisierių, spektaklyje „Didro. (Ne) laisvės istorija“ kalbėta apie prigimtinę žmogaus teisę į laisvę, pasirinkimą, nuomonę ir anksčiau ar vėliau pribręstantį pasipriešinimą sistemai.
Pjesės autorius Nodaras Dumbadzė – keisto likimo gruzinų XX a. literatūros klasikas. Jo tėvas sovietų sušaudytas kaip tautos priešas, motina kentė tremtį, o Nodaras tapo populiariu rašytoju, gvildenusiu nepatogias, gilias temas, netgi buvo apdovanotas Lenino premija. Jo žmona juokavo, kad cenzūra pati nesuprato, kaip tai galėjo įvykti.
Pasak N. Danienės ir T. Velizade, menas neturi kalbos, todėl vertimas į kitas kalbas nebuvo numatytas. Juolab kad spektaklyje nebuvo daug teksto – svarbiausia yra jausmas, emocija ir ryšys tarp žiūrovo bei aktorių. Per tris savaites, kai prieš keletą metų dirbo Rokiškyje, Turgay ne tik statė spektaklį. Jis skaitė paskaitą apie Sakartvelo teatrinį gyvenimą, teatro mokyklą. Šiame susitikime-paskaitoje galėjo dalyvauti visi, kam įdomu, kas myli teatrą.
Čechovo mylėtojas
Anot N. Danienės, ryšiai su režisieriumi, kuris dabar yra Tbilisio azerbaidžaniečių valstybinio dramos teatro vadovas, nėra nutrūkę. Rokiškyje Turgay lankėsi rudenį. Čia jau kaip pas draugus rokiškėnus teatralus aptarti planų atvažiavo grįždamas iš festivalių Kupiškyje ir Utenoje. Festivaliuose Turgay pristatė darbą, kurį su mėgėjais sukūrė Kelmėje – A. Čechovo „Piršlybas“. Lenkijoje režisierius pastatė dvi A. Čechovo pjeses „Piršlybas“ ir „Mešką“. Čechovedu vadinamas Turgay Sakartvele ruošiasi statyti vėlgi A. Čechovo „Dėdę Vanią“. Šiuo metu jis Tbilisyje studijuoja režisūros doktorantūrą. Įdomus, anot N. Danienės, faktas, kad jis studijuoja kartu su Linda Urbana, kurios spektaklis „Pigmalionas“ (Rusų valstybinis dramos teatras ) pernai laimėjo žiūrovų prizą festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“.
Kas toliau?
„Didro“ Lietuvoje suvaidintas jau 21 kartą. Neringa sakė, jog yra planų su šiuo kūriniu toliau dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Dalyvavimas viename iš jų, vykusiame Turkijoje prieš metus, buvęs „pakankamai rizikingas“. Nes, anot N. Danienės, tai kūrinys apie režimą ir sistemą. „Organizatoriai rizikavo kviesdami šį mūsų spektaklį, nes ten yra režimas. Mūsų darbas aktualiai suskambėjo“, – sakė N. Danienė.
Ji kol kas nežino, ar kartu su Turgay kuriami bendri planai bus įgyvendinti greitai. „Tas jo tapimas teatro vadovu daug planų sujaukė. Mes jau planavome du bendrus spektaklius. Tačiau Turgay tenka pirmenybė susivokti, kas svarbiau. Vadovauti teatrui – ne juokas. Jis Sakartvele yra vienintelis azerbaidžanietis, baigęs tokius mokslus. Tai ir padėjo jam tapti teatro vadovu. O mūsų bendri darbai dabar atidėti neribotam laikui. Nepaisant to, kad naują spektaklį jau buvome pradėję repetuoti spalio mėnesį“, – pasakojo Neringa. Jos žodžiais, bendras Lietuvos ir užsienio mėgėjų teatrų darbas beveik unikalus dalykas Lietuvoje. „Profesionalai kviečia užsieniečius. Tai labai nedaug. Tarkim, „Baltijos rampos“ projekto metu Jonas Buziliauskas statė spektaklį Latvijoje. Šiaip užsieniečiai tarptautinių festivalių metu veda tik kūrybines laboratorijas. Bet statyti spektaklį? Visiems labai keista ir visi klausinėja“, – atvira Neringa.
Tarptautines „Interrampas“ Rokiškyje ne vienerius metus organizuojanti režisierė pateikė dar vieną pavyzdį. Ukrainietis Dimitrijus Gusakovas su Rokiškio liaudies teatru pastatė spektaklį „Buvo buvo“. Rokiškėnai su juo iki šiol palaiko ryšius ir turi įdomių sumanymų. Vienas jų susijęs su grafais Pšezdzieckiais. Grafų, valdžiusių Rokiškį, dvaras yra ir netoli Chmelnickio Ukrainoje.
Dar viena įdomi detalė. D. Gusakovas rudenį tapo Chmelnickio dramos teatro vadovu. Ar tai sutrukdys kurti bendrus projektus? N. Danienė kol kas tyli. Ir viliasi, kad darbai bus tęsiami.
Projektą iš dalies remia
