Nesitikėjo, kad ateis šitiek žmonių
Norint pamatyti pastaraisiais metais sukurtus R. Gailiūno paveikslus, reikia važiuoti į Vilnių ir nueiti į „Arkos“ galeriją netoli filharmonijos. Meno srovių širdyje iki spalio 9 d. veiks didžiausia iki šiol tapytojo kūrybos paroda, kur šešiose salėse pristatoma daugiau nei 60 paveikslų.
Į parodos atidarymą ketvirtadienį susirinko minia. Dauguma stebėjosi R. Gailiūno sugebėjimu „taip apgyvendinti sudėtingas erdves“ ir dar kartą vadino jį unikaliu. Grupės „Angis“, kuriai priklausė menininkas, nariai – žinomi kūrėjai, dailės studentai, kolegos iš Rokiškio dailės mokyklos, rajono meras Ramūnas Godeliauskas, Rokiškio krašto garbės pilietis Algimantas Stanislovas Kliauga… Ilgų kalbų nebuvo. Matyt, akivaizdu, kad tapytojas nejaukiai jaučiasi, kai yra liaupsinamas. Jis nekart yra kalbėjęs – viskas, ką nori pasakyti, yra paveiksluose.
„Iš kur aš galiu tikėti…“
R. Gailiūnas savo kuratorei Vilmai apie būsimą parodą parašė tik tiek, „kad avinžirniai su kanapių sėklomis labai skanu“. „Tik reikia, kad avinžirniai šilti būtų“, – dar pridėjo vakar, kalbėdamas su „Gimtuoju…“ „Pirmiausia tai aš netikėjau, kad tiek žmonių bus. Iš kur aš galiu tikėti. Kažkur Rokiškyje kiurksau ir tiek žmonių… Net neįsivaizdavau, kad būsiu taip profesionaliai pristatytas menotyros profesorės Rasos Žukienės. Po jos jau nebegalėjau nieko pasakyti… Bet aš nesislapstau. Pasisakyt norisi, nes gerbiu publiką. Tik, kad nesinori beleko sakyti“, – kalbėjo R. Gailiūnas jau po atidarymo. O paveikslai, kalbant paprastai, susideda iš daugiasluoksniškumo, iš jo patirties ir iš to, ką jaučia.
Galvoje netelpa
V. Mačianskaitė, nelaukusi tapytojo „palaiminimo“, kelios dienos prieš parodą viešumai apie jį rašė: „Lankantis pas R. Gailiūną, kalbantis su juo telefonu ar susirašinėjant socialinių tinklų erdvėje, galvoje netelpa – iš kur vienas (itin sėslus) žmogus gali traukti tokią gausybę vizijų ir sugebėti taip giliai kapstyti nardant religijos, politikos, filosofijos, galų gale paties gyvenimo džiunglėse. Jo spalvos sprogsta, jo kuriami personažai įstringa į galvą taip, kad neiškrapštysi nė skalpeliu – autoironija, sarkazmas, išgyventas skausmas, humoras, šiuolaikinių medijų įpiršti vaizdai kuria istoriją po istorijos.
Nors kaip galerininkė (straipsnio autorė yra „Contour Art Gallery“, atstovaujančios R. Gailiūnui nuo 2016 m., steigėja ir vadovė – aut. past.) dirbu su Raimondu jau daugiau nei trejus metus be būsimos parodos kuratorės dr. R. Žukienės niekaip nebūčiau sugebėjusi suvaldyti to siautulio, besireiškiančio „nurimusio“ menininko studijoje. Ir pavadinimo niekaip nebūčiau sugalvojusi, nes matant tą spalvų, minčių ir temų siautulį turbūt būčiau vardijusi šimtus žodžių, jungdama juos į ilgiausius sakinius.“ Jos žodžiais, parodos pavadinimas „Neramus“ yra pagrindinis žodis, nusakantis R. Gailiūno naujausios tapybos visumą. „Tapybos, kalbančios apie šiuolaikinio žmogaus nerimą, neužtikrintumą, vidines chimeras, parodančios tai, apie ką bijomasi ar vengiama kalbėti, nes visiems norisi gyventi tik gražiai. Tiesa, R. Gailiūno darbai puikiai tinka prie gražaus gyvenimo – jis meistriškai įvaldęs spalvas, darbai įdomūs, juose yra šuniukų, žvėrių, kačių, yra net popiežius ir buda. Jie kalbasi su tavimi, kai grįžti į namus, toliau kurdami tas menininko pradėtas istorijas. Visgi tai tik paviršinis jo darbų sluoksnis. Tik tie, kurie išdrįs ir leis sau panirti į tuos naratyvus giliau, taps tikraisiais R. Gailiūno tapybos mylėtojais. Jie pažins tikrąjį R. Gailiūną ir jų negąsdins menininko išpasakotas ir vaizdais artikuliuotas nerimas. Priešingai – jis leis jiems nurimti“, – rašė prieš parodą V. Mačianskaitė.
Atsigauti „važiuoja pas Raimį…“
Apie R. Gailiūno darbus pasakoti trumpai arba spaudai nėra paprasta. Tapytojo draugas, Dailės akademijos Tapybos katedros profesorius R. Nemeikšis šypsosi ir kalba apie tai, kad kai kam gali atrodyti, jog tie paveikslai – siaubas, haliucinacijos… „Pirmas įspūdis – jie drastiški, atstumiantys. Bet tai tik pirmas įspūdis. Įsigilinus – daugybė temų, kuriose pinasi ir humoras, ir drama, ir lyrika. Jis – daugiaplanis… Visada pas Raimį važiuodavau atsigaut. Linksma ir gera pasidarydavo nuo tų personažų. Nesvarbu, kad kalbantis jie labai dramatiški, drastiški, baisūs… Todėl jis toks ir įdomus“, – svarsto R. Nemeikšis. Į klausimą apie visų išskiriamą R. Gailiūno unikalumą, draugas sakė, jog taip yra todėl, kad Raimondas kuria visiškai atsiskyręs nuo bet kokių meninių srovių. „Kartais tos srovės, gyvenant Vilniuje, išjudina, o jis – vienas“, – svarstė R. Nemeikšis. Bet paskui pagalvojo, kad „gal ir negalima taip sakyt“, nes jie dažnai bendrauja. Ypač vasarą, kai profesorius leidžia laiką mūsų rajone, gimtuosiuose Čivyliuose.
Kaip sekėsi suvaldyti nedėkingas erdves
R. Nemeikšis svarstė, kad siužetus apie groteskišką ir iškreiptą pasaulį R. Gailiūnas ima ir iš gyvenimiškos patirties, ir iš interneto, nevengia pažvengti iš budizmo, į kurį gilinasi. „O šios parodos negalima įstatyti į jokius rėmus, pavadint kažkokiu periodu, nes jis eina prie labai atviro išgryninto ženklo, paveiksluose pilna įvairiausių strategijų. Nebelabai tinka sakyti, kad tai kažkoks periodas“, – svarstė R. Nemeikšis. Jis yra matęs beveik visus parodoje eksponuojamus draugo kūrinius, todėl buvo įdomu, kaip R. Gailiūnui pavyko suvaldyti sudėtingą „Arkos“ galerijos erdvę. Apie tą erdvę kalbėjo ir kiti menų žinovai. Pasirodo, „Arkos“ galerijos erdvė su įvairiomis arkomis, „kai patalpos kai kur konkuruoja su paveikslais“, eksponuoti yra labai nedėkinga.
Kai jis randa tas sąsajas…
Studentė, būsima architektė Greta Kišūnaitė irgi aplankė R. Gailiūno parodą. „Tai daug kam nepriimtina, galima sakyti, nesuprantama, bet labai artima. Kiekvienam. Bet ne kiekvienas drįsta su tuo susidurti tiesiogiai. R. Gailiūnas kažkokiu būdu randa sąsajų su visais dalykais, kurie mus supa. Matom visi, bet ne visi pastebim. O parodoje? Jaučiu, kiekvienas atras dalį savęs, dalį supančios aplinkos, dalį žmonių. Tie potėpiai verčia mąstyti, priimti ir bandyt suvokti tai, kas dažniausiai ir nesuvokiama. Ne kiekvienas drįsta atskleisti. Bet dėkui R. Gailiūnui, turiu galimybę susidurti su tuo“, – sakė G. Kišūnaitė.
Projektą iš dalies remia
kodėl žodis “ačiū” tekste yra kabutėse? Tai labai pakeičia minties prasmę. Ką reiškia ačiū kabutėse žinom visi. Galerininkės vietoje gal net įsižeisčiau. Tekste: O galerininkė Vilma Mačianskaitė, kuriai irgi reikia sakyt „ačiū“ už parodą Vilniuje, teigia, kad R. Gailiūno tapyba apie tai, „ko bijomasi ir vengiama, nes visi nori gražiai gyventi…“