Galvojo, kad Tartu bus tik trumpa stotelė
Po sėkmingai išlaikytų abitūros egzaminų Ieva išvažiavo į Vilnių studijuoti finansų. Dar studijuodama įsidarbino estų finansų įmonėje. Karjera klostėsi pavydėtinai, todėl planų ką nors keisti neturėjo. Tačiau netikėtai sulaukė kitos įmonės pasiūlymo.
„Jie siūlė didesnį atlyginimą, bet man labai patiko dirbti su estais, atmosfera buvo labai gera, todėl šovė į galvą idėja – vadovui pasakiau, kad liksiu įmonėje, jei mane perkels į Estiją. Vadovas sutiko ir atsidūriau Tartu. Kartu su manimi išvažiavo ir Laurynas“, – pasakoja Ieva.
Laurynas neslepia, kad negalvojo ilgam likti Tartu. „Planai buvo kitokie. Manėme, čia bus tik tarpinė stotelė pakeliui į Norvegiją, kur gyvena mano sesuo. Be to, gerai moku norvegų kalbą, todėl atrodė, kad Norvegija bus ta šalis, kurioje gyvensime. Bet vis dar esame Tartu ir kol kas neketiname išvykti“, – sako Laurynas.
Pamatė nepatrauklias Norvegijos puses
Į klausimą, kodėl pasikeitė planai dėl Norvegijos, Laurynas atsakė, kad kuo dažniau ten lankosi, tuo labiau ryškėja šios šalies nepatrauklumas, o kuo ilgiau gyvena Tartu – tuo Estija labiau patinka.
„Mano sesuo Norvegijoje gyvena jau dešimt metų. Jos nuomone, gali daryti ką nori, norvegams niekada netapsi savas, visuomet į tave žiūrės rezervuotai. Be to, man nepatinka pernelyg didelis valdžios tarnybų kišimasis į žmonių gyvenimą. Visi girdėjome apie vaikų teises ginančių tarnybų aktyvumą. Jų mentalitetas apskritai kitoks – norvegai niekuomet neis į atvirą konfrontaciją su kitais, į diskusijas. Jie tau į akis šypsosis, sakys, kad viskas gerai, o apsisukę įskųs kuriai nors tarnybai. Ir būsi griežtai nubaustas. Nemaloniai nustebina tokie dalykai“, – sako Laurynas.
Be to, Lauryno pastebėjimu, norvegai labai uždari, nebendruomeniški. „Ten tikrai aukštas pragyvenimo lygis, jie viskuo apsirūpinę, bet proporcingai ekonominei gerovei mažėja jų bendruomeniškumo jausmas. Manau, tai susiję“, – svarsto Laurynas.
Kultūriniai skirtumai mažesni
Estų mentalitetas, Ievos ir Lauryno pastebėjimu, yra kažkur tarp Skandinavijos šalių ir Lietuvos piliečių, todėl mums jis artimesnis ir suprantamesnis.
Pavyzdžiui, Darjai, kuri Ievos ir Lauryno kvietimu Lietuvoje lankosi nebe pirmą kartą, lietuviai atrodo atviresni, svetingesni, džiaugsmingesni negu jos tautiečiai. „Na, nedaug, šiek tiek“, – juokiasi Darja.
„Estija yra kažkur viduryje tarp skandinaviško aukšto gyvenimo lygio ir lietuviško atvirumo socialiniam gyvenimui. Estai uždaresni nei lietuviai, bet draugiškesni nei norvegai ir mielai bendrauja, jeigu pats rodai iniciatyvą. Jie prasčiau gyvena nei norvegai, bet geriau nei lietuviai. Todėl man tai – tobulas balansas tarp tų dviejų pasaulių. Man ir Ievai tai labai patinka, nes mes esame intravertiški, mums nereikia aktyvaus socialinio gyvenimo“, – dalinasi pastebėjimais Laurynas.
„Draugų Estijoje mes turime nemažai. Kai išmoksime estų kalbą, manau, ir socialinis gyvenimas taps aktyvesnis, nors su visais estais įmanoma susikalbėti angliškai arba rusiškai. Kaip ir Lietuvoje – jaunimas kalba angliškai, vyresni moka rusų kalbą“, – priduria Ieva.
Nors estai nepuola į draugystes, bet parodžius iniciatyvą mielai bendrauja, yra draugiški ir į atvykėlius nežiūri kaip į nepageidaujamus įsibrovėlius. „Ypač kai sužino, kad nesistengiame naudotis ir gyventi iš socialinių pašalpų, o turime gerus darbus ir mokomės estų kalbos. Tai jiems labai imponuoja“, – sako Laurynas.
Estų kalba – viena iš sunkesnių
Ieva ir Laurynas mano, kad būtina mokytis šalies, kurioje gyveni, kalbos.
„Jau baigėme estų kalbos kursus Tartu universitete, kurie yra finansuojami iš ES fondų, pasiekėme A1 lygį, o dabar mokomės privačiai pas dėstytoją, kuri tapo mūsų drauge“, – pasakoja jaunuoliai.
Laurynas, kuris savarankiškai yra išmokęs ne vieną kalbą, sako, kad estų tikrai sunki. „Pavyzdžiui, norvegų, visiškai lengva, radau daug panašumų su anglų kalba. Nesunki man pasirodė ir prancūzų, o estų tikrai sunki, bet mokomės“, – šypteli Laurynas.
Dredai ir tolerancija
Gali keistai nuskambėti, kad Vilniuje gimęs ir augęs Laurynas savo gimtajame mieste jaučiasi mažiau saugus nei visiškam svetimame Tartu. „Taip yra. Vos atvažiavę į Tartu pajutome saugumo jausmą. Tiesiog čia tolerantiškesnė aplinka, daugiau tvarkos, nėra agresijos, patyčių“, – pastebi Laurynas.
„Kai gyvenome Vilniuje, Laurynas turėjo ilgus į akis krentančius dredus – skirtingo dydžio veltines kasytes. Jis – muzikantas, atrodo, kam gali užkliūti tie dredai, visi visko matę. Bet kai jis ateidavo į finansų įmonę, kur dirbau, manęs pasitikti, apsauginiai ir lankytojai į jį pradėjo įtariai šnairuoti. Gal galvojo – valkata ar dar kažkoks. Galiausia buvo pasakyta, kad Laurynas čia nesilankytų, jis čia nepageidaujamas. Matyt, jo įvaizdis neatitiko respektabilios finansų įmonės veido“, – juokiasi Ieva.
„Dar keisčiau tai, kad būtent dėl tokio įvaizdžio Vilniuje nebuvau įleistas į savo paties koncertą, kur turėjau groti. Pasirodžiau labai įtartinas turbūt“, – prisimena ir Laurynas.
Tartu jo dredai niekam neužkliuvo. „Čia visokių įvaizdžių pamatysi, niekas nešnairuoja. Įsidarbinau finansų įmonėje informacinių technologijų srityje be jokių problemų. Nei dredai, nei tai, kad neturiu tokio darbo patirties, nebuvo kliūtis“, – sako Laurynas.
Demokratija darbe
Dar didesnius lietuvių ir estų skirtumus jaunuoliai pamatė darbo vietoje. „Aš važiavau jau turėdama darbą, Laurynas – ne. Jis labai gerai išmano informacinių technologijų sritį, yra baigęs ir specialių mokslų, tačiau Lietuvoje, nors bandė kandidatuoti į keletą vietų, darbo negavo, nes neturi praktikos, patirties. O čia – jokių problemų, darbą gavo iš karto. Tikrai nustebome“, – prisimena Ieva.
„Ir dredai neužkliuvo. Darbe iš karto pasijutau gerai – darbdavys viskuo, kas reikalinga darbui, iš karto aprūpino, pajutau pasitikėjimą, pajutau požiūrį, kad esu naudingas, reikalingas. Ir jokio „lipimo“ ant galvos. Toks pasitikėjimas dar neišbandytu darbuotoju – tarsi avansas, bet labai motyvuoja stengtis ir tą pasitikėjimą pateisinti. Estai sugeba atskleisti savo darbuotojų kūrybiškumą, iniciatyvumą, gebėjimus“, – sako Laurynas.
Jaunuoliai teigė nepatyrę darbdavio žeminimo, nesiskaitymo. Atmosfera demokratiška, gali laisvai išsakyti savo nuomonę ir nebūsi pašieptas. „Mes net savo vadovą galime išsirinkti. Jeigu bent vienam komandos nariui vadovas netinka, jis neliks toje pozicijoje, nes čia komandinis darbas, turi būti darniai viskas sustyguota. Na, gal tik mums taip pasisekė, bet mano darbo su estais patirtis būtent tokia“, – sako Ieva.
Jaunuoliai, kurie dabar dirba toje pačioje įmonėje, sako, kad ir dėl atlyginimų estai neskriaudžia – kasmet kelia algas priklausomai nuo infliacijos lygio ir papildomai kiekvienam pagal iniciatyvą ir rezultatus.
Daug įvairių veiklų
Paklausti apie laisvalaikį, Ieva ir Laurynas sako, kad Tartu yra įvairių veiklų. Tai labai jaunas ir aktyvus miestas, o jie kol kas laisvalaikio neturi daug – dirba, mokosi estų kalbos, tačiau išbandė dviračius, žingsniavo pelkėmis.
„Estai daug sportuoja, mėgsta aktyvų laisvalaikį – slides, pačiūžas, labai daug važinėjančiųjų dviračiais, rytais ir vakarais daug bėgiojančiųjų. Labai geros sąlygos Tartu mokytis, studijuoti – čia juk tikras universitetinis miestas. Daug jaukių kavinukių, muziejų, parkų“, – džiaugiasi jaunuoliai.
Dviračių takų čia daug ir jie ypač kokybiški. „Dviračių takų tinklas kasmet Estijoje plečiasi, ilgėja, nusidriekia nuo vieno miesto iki kito, todėl dviratininkams sąlygos – fantastinės“, – sako Ieva.
Jai didelį įspūdį paliko pasivaikščiojimai pelkėmis. „Tų pelkių Estijoje daug. Jose įrengti pėsčiųjų takai. Tokie pasivaikščiojimai labai įspūdingi, pritraukia daug žmonių, turistų“, – įspūdžiais dalijasi Ieva.
„Parkai labai gerai tvarkomi – apskritai visa infrastruktūra puiki, labai racionali. Tarkim, Lietuvoje man kartais daug dalykų atrodo nelogiški. Pirma padaroma, praktikoje nepasiteisina, vėl taisoma, tiesiog švaistomi pinigai. Čia viskas labai racionaliai apskaičiuojama“, – sako Laurynas.
Išlaiko pusiausvyrą tarp seno ir naujo
Ievai ir Laurynui į akis krito estų gebėjimas sena integruoti į modernų šiuolaikinį gyvenimą. „Jie nekerta ir nenaikina senų medžių taip kaip mes, bet rūpestingai juos prižiūri, mažiau apskritai kišasi į natūralią gamtą, ją labai saugo. Todėl mieste, parkuose, kapinėse, palei upę pilna senų, net pasvirusių medžių. Kapinės ten – kaip miškas, labai gražu. Tuomet prisimenu, kad Rokiškio senosiose kapinaitėse nebeliko nuostabaus didelio kaštono prie senelių kapo – nukirto. Gaila, kad taip nesaugom didelių medžių“, – apgailestauja Ieva.
Estai negriauna senų medinių namų, o atnaujina taip, kad pavydu žiūrėti. Visus savo svečius Ieva su Laurynu būtinai vedasi į medinį Tartu Supilin rajoną. Jame – renovuoti, raižyti mediniai namai. Kadaise tokie rajonai glausdavo iš kaimų į darbus fabrikuose atsikėlusius neturtingus estus, tačiau dabar tie namai renovuoti, labai gražūs. Ten pat kyla ir medinėmis lentelėmis apkalti nauji namai.
„Jie nenaudoja plastikinių lentelių seniems mediniams namams renovuoti kaip čia, Lietuvoje, matome. Tik medį. Labai gražu, tikra, kokybiška“, – sako Ieva.
Apskritai estai vertina kokybę labiau nei šiaip išorinį efektą. Aprangoje tai irgi atsiskleidžia. „Estai rengiasi panašiai kaip skandinavai. Labai vertina aukštą kokybę, bet renkasi neiššaukiančius, pakankamai kuklius ir patogius drabužius“, – pastebi Laurynas.
Sveikos mitybos tendencijos – ir Estijoje
Klausiu, ar ir Estijoje tiek daug edukuojama apie sveiką mitybą kaip pastaruoju metu Lietuvoje. Darja patvirtina, kad tokios tendencijos ryškios ir jos šalyje.
Ji dirba Tartu ekologiškų produktų parduotuvėje. Jau keleri metai – veganė. „Turėjau širdies sutrikimų, todėl pasirinkau veganišką mitybą. Tiesa sakant, sveikata labai greitai pasitaisė, atsirado daug energijos, teigiamų emocijų“, – pasakoja Darja ir priduria, kad tarp estų jaunimo veganų ir vegetarų kasmet daugėja. Kaip ir tų, kurie domisi ekologiškais produktais. „Tą labai gerai pastebiu, nes ekologiškų produktų parduotuvėje dirbu jau dvejus metus. Klientų gausėja – jaunimas, jaunos mamos, vyresnio amžiaus žmonės vis labiau domisi sveika mityba ir švaria gyvensena. Todėl ir tokių parduotuvių kaip ta, kurioje dirbu, labai padaugėjo, turime daug konkurentų“, – pastebi Darja.
Kama – sena tradicija
Jaunuoliai sako, kad kalbant apie tradicinį estų maistą būtina paminėtą kamą. Kas tai? Kamos miltus sudaro pakepinti ir sumalti avižų, miežių, rugių ir žirnių grūdai. Senovėje toks produktas buvo ypač patogus ir ilgai negendantis, dėl to dažnai naudotas kelionėse, nes lengvai paruošiamo patiekalo nereikėdavo virti ar kepti. Saujele kamos pagardintas sviestas ar taukai tapdavo maistingu ir sočiu užkandžiu. Panašų produktą, vadinamą talkkuna, turi ir estų šiauriniai kaimynai suomiai.
Dabar kama Estijoje dažniausia vartojama sveikuolių pusryčiams – ja gardinamas jogurtas, kefyras, varškė, pridedant šviežių miško uogų ar uogienės, medaus. Kamos miltų galima pilti ir į pieną, pagardinant jį druska ir cukrumi – tikras sveikuolių gėrimas.
Kama dabar yra būtinas estiškų desertų ingredientas. Ypač puikus derinys – saujelė kamos ir pieniški desertai, pavyzdžiui, plakamoji grietinėlė ar gaivūs pieniški kokteiliai. Bene žymiausia estiška šokolado gamykla „Kalev“ šiuos miltus naudoja kamos šokolado gamybai. Išradingos estės kamą pritaiko ir kosmetikoje, pavyzdžiui, gamindamos natūralias kaukes ar kūno šveitiklius.
Apie estų pavardes
Ieva su Laurynu pasidalijo ir tuo, ką sužinojo apie estiškas pavardes. „Dažnai jos turi labai gražią reikšmę. Pavyzdžiui, gyvūnų arba gamtos objektų pavadinimai: Rebane – lapė, Luik – gulbė, Soo – pelkė, Kass – katė. Arba sudurtinės: Kivisaar – akmenų sala, Veskimagi – malūnų kalnas, Lilemagi – gėlių kalnas, Puusild – medinis tiltas. Labai žavu“, – šypsosi Ieva.
Jaunatviškas miestas
Tartu – senas universitetinis miestas, kurio net penktadalis gyventojų – studentai. Dabar Tartu yra daugiau kaip 100 000 gyventojų, tai – antrasis pagal dydį Estijos miestas, įsikūręs prie Emajegio upės, jungiančios du didžiausius Estijos ežerus. Tai šalies intelektualų ir kultūros centras, jame yra seniausias Estijos universitetas ir šis miestas įtrauktas į Europos plytų gotikos kelią – tarptautinį turistinį projektą, apimantį 31 miestą, plytų gotikos architektūros pastatais išsiskiriantį Baltijos jūros valsybėse: Danijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje.
Europos plytų gotikos keliui priklauso ir Vilnius bei Ryga.
Ką rekomenduotų aplankyti
Ieva, Darja ir Laurynas kitiems patartų aplankyti Tartu universitetą, apie kurį sukasi aktyviausias miesto gyvenimas. Tartu universitetas buvo įkurtas 1632 m. Jis žymus savo observatorija, menų muziejumi, biblioteka bei botanikos sodu. Čia įsikūręs ir Tartu universiteto istorijos muziejus.
Verta užsukti į čia esantį karcerį. Į karcerį anksčiau buvo sodinami studentai, kurie nepagarbiai elgėsi su damomis. Šiuo metu tai tik puiki vieta nusifotografuoti.
Miestą garsina ir Rotušės aikštė – istorinis Tartu centras. Aikštės centre pamatysi besibučiuojančių studentų fontaną, tapusį vienu iš miesto simbolių.
Šiame mieste įsikūrę net keletas muziejų. Vienas iš jų – Estijos nacionalinis muziejus, kuriame – apie 1 mln. eksponatų, supažindinančių su estų kultūra. Verta užsukti į Dailės muziejų – jame saugomi žymių Estijos dailininkų darbai (nuo XIX a. iki šių dienų).
Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems patiks Žaislų muziejus, kuriame eksponuojami įvairūs skirtingų amžių ir laikotarpių estiški žaislai – traukinukai, arkliukai, meškiukai ir pan. Verta apžiūrėti suvenyrinių lėlių bei teatro lėlių kolekcijas iš įvairių pasaulio kraštų.
Būtina užsukti į AHHAA mokslo centrą – vietą, kurioje fizikos, chemijos ir kiti gamtos mokslai pristatomi patraukliai, įdomiai ir yra orientuoti į mažuosius lankytojus.
Be abejo, paklaidžioti senamiesčiu, siauromis ir vingiuotomis gatvelėmis, užsukti į vieną iš kavinukių, suvalgyti torto gabaliuką, išgerti šiltos arbatos ar karštos kavos.
Projektą iš dalies remia
