– Kalba – kaip kasdienė duona. Pagal jas abidvi dažnai galima nuspėti net regioną. Kalbą kasdien vartojame, o kiti iš jos dar ir duoną valgo. Tarp pastarųjų – Jūs, mūsų kraštietis ir Rokiškio, Lietuvos kultūros sostinės, ambasadorius. Galima praturtėti iš kalbos (pašmaikštausiu: gal ne pinigais, o kitu aspektu)?
– Prisimenu, kad vaikystėje svajojau tapti lietuvių kalbos mokytoju. Po Vilniaus universiteto studijų ketverius metus dirbau dviejose sostinės vidurinėse mokyklose, visada domėjausi kalbos raida. Pastebėjusieji mano gebėjimą organizuoti renginius, reikliai vertinti save ir kitus, dėmesį lietuviškam žodžiui pasiūlė vadovauti Valstybinei kalbos inspekcijai. Nenoriu darbo vertinti tik kaip pajamų šaltinio, nes man tai yra daug daugiau. Visada stengiausi dirbti pagal savo sugebėjimus ir kuo profesionaliau. Lituanistikos studijos ir darbas leido plačiau pažvelgti į kalbą ir kultūrą, pažinti ir sužinoti, išgirsti ir pamatyti pasaulyje ką nors šviesaus ir įdomaus. Čia ir yra praturtėjimo esmė.
– Kiek metų ir pastangų reikėjo, kad nebeprasprūstų, jog esate grynakraujis rytų aukštaitis iš Obelių krašto?
– Niekada neslėpiau savo kilmės, esu reiklus sakomam ir rašomam žodžiui (netgi buvau išmokęs gražiai rašyti). Bendrinė kalba man niekada nebuvo sunki. Prisimenu pamoką, kuri iki šiol išliko atminty. Vos pradėjęs dirbti inspekcijoje buvau pakviestas kalbėti per Lietuvos radiją net 15 min. laidoje. Po kelių dienų gavęs vienos reiklios dėstytojos laišką su dviem nurodytomis kirčio klaidelėmis, išduodančiomis tarmę,
supratau, kad repeticijų nebebus, man pagrįstai keliami itin dideli reikalavimai. Šis atvejis buvo mano profesinis krikštas.
– Neabejoju, tarmiškai kalbėti mokate. Kada paliekate užantyje išlavintą taisyklingo kalbėjimo manierą ir prabylate rakiškėniškai? Gal taip nutiks per miesto jubiliejinius renginius?
– Su didžiausiu malonumu klausausi tarmiškai kalbančių žmonių, stebiuosi negirdėtų žodžių reikšmėmis, neįprasta gramatika. Savo obeliečiams net paskaitą skaičiau apie vietos tarmės ypatybes. Tarmiškai moku, galiu duoti ir pastabų dėl tarties ar kitų netikslumų. Jei Rokiškio renginių organizatoriai pakvies kalbėti tarmiškai, būtinai su džiaugsmu tai padarysiu.
– Kurį iš šalies visuomenei gerai pažįstamų asmenų Jūs galėtumėte nominuoti „Kalbos grynuoliu“?
– Nenoriu išskirti nei vieno, nei kelių, nes jų labai daug. Net nominuoti nenorėčiau, kad kas nors neįsižeistų, nes pavyzdingai kalbėti stengiasi visi.
– Žodžių kirčiavimas – vienas sunkiausiai įveikiamų barjerų. Būna, kad mandagiai pataisote dažnai viešai kalbantį, pavyzdžiui, kokį svarbų politiką?
– Suprantama, kad kalbos kultūra neatsiejama nuo žmogaus kultūros. Žiūrėdamas televizijos laidas, klausydamasis radijo vedėjų, būdamas teatre girdžiu visas klaidas, šnekučiuodamasis su draugais ir pažįstamais niekada nieko netaisau. Manau, kad toks
Rokiškio ambasadorius Donatas Smalinskas: „Nesu italas, todėl stengiuosi labai stiprių emocijų nerodyti“ elgesys būtų neetiškas, tai darydamas įžeisčiau pašnekovą. Visada patariu, jei manęs asmeniškai prašo nuomonės apie kalbą.
– Yra nuomonių (ir kalbininkų), kad kalba turi keistis ir taikytis prie gyvenimo realijų: daugiau laisvės, mažiau taisyklių.
– Savo nuomonę „Gimtajam Rokiškiui“ esu pasakęs. Jau keletą metų kalbos laisvės ištroškusi žmonių grupelė nuolat rodo nepasitenkinimą dėl bet kokio kalbos suvaržymo, dėl egzaminų prievartos mokyklose, kalbininkų kišimosi į kalbėjimo procesą, kalbos normų buvimo. Jų noras vienas: rašykime ir kalbėkime bet kaip. Nesigilindamas į šį absurdą visada retoriškai klausiu: kokios laisvės esate pasiilgę? Ar Seimas neberedaguos įstatymų? Ar vaikams bus leidžiamos knygos su rašybos klaidomis, ar miesto reklamose bus elementarių gramatikos klaidų? Gal skambės labai kategoriškai, bet neturime pataikauti tinginiams ir beraščiams.
– Žmonės, ypač dirbantys viešo kalbėjimo, informacijos srityse, kalbininkų bijo. Baiminasi būti sukritikuoti dėl kalbos klaidų. Gal kalbininkai kiek perspaudžia?
– Nesibaimina tie, kurie profesionaliai dirba savo darbą, supranta viešai sakomo žodžio poveikį auditorijai. Kurie rengiasi kalbėti viešai, tikrai žino, kad be kalbos taisyklių tikrai neišsivers. Šnekos apie baimę yra išgalvotos, niekuo nepagrįstos, kalbininkų pastabos turi būti draugiškos ir geranoriškos, pasakytos vietoje ir laiku.
– Gal ir Jūsų namiškiai sandariai įsprausti į taisyklingo kalbėjimo rėmus, o gal atvirkščiai – visiška laisvė?
– Kai kam bus keista, bet aš visur kalbu taisyklingai, nepripažįstu bendravimo juodraščių, kalbėjimo veidmainystės. Ir trumpąsias žinutes rašau visiems su lietuviškais ženklais. Namiškiai jokio suvaržymo nejaučia, nes žmona Gražina yra lituanistė, buvusi Lietuvių kalbos instituto darbuotoja, vyresnioji duktė Monika baigė žurnalistiką, jaunesnioji Kotryna yra gydytoja odontologė, jos niekada mano kalbos pamokėlių nesiklausė, namuose visada skambėjo taisyklinga kalba.
– Abiturientai netrukus laikys gimtosios kalbos egzaminą. Kokios mintys kyla skaitant (girdint) viešus pranešimus, kad mokiniai (z karta) nebemoka lietuvių kalbos?
– Esu gerokai nutolęs nuo mokyklos reikalų, bet viską vertinčiau optimistiškai, tegul specialistai apgalvoja šiai kartai priimtinas ir patrauklias mokymo priemones.
– Kraštietis Smalinskas – visada pasitempęs, puikus oratorius, paslaugus, su šypsena. Ir „varlyte“. Toks Jūsų įvaizdis. Koks žmogus slypi po elegantišku kostiumu?
– Prisipažinsiu, nustebino toks mano įvaizdžio pateikimas. Gal taip atrodo, nes gimtajame krašte dažniausiai būnu per šventes, bet stengiuosi nei elgesiu, nei išvaizda neišsiskirti. Koks žmogus? Sunku save apibūdinti. Visoks.
– Kalbos sergėjimas – subtilus ir susikaupimo reikalaujantis darbas. Juk kiekvieną dieną tiek visko pridėliojate į galvos lentynas. Nesinori tiesiog atitrūkti, pavyzdžiui, kokį griovį iškasti, malkų skaldyti ar bulvių kasti?
– Blogiausia būna tada, kai matai akivaizdų mūsų kalbos ignoravimą, bet kaip valstybės tarnautojas nieko negali padaryti, nes to neleidžia pasenę įstatymai, pasikeitusi kalbinė situacija, kitos aplinkybės. Tada norisi revoliucinių pokyčių, bet atsitrenki į neperšaunamą sieną. Nesu italas, todėl stengiuosi labai stiprių emocijų nerodyti.
– Žmogus, ypač dirbantis protinį darbą, turi rasti laiko „pabūti su savimi“. Vieni atsipalaiduoja prie puodų, užsimiršę priskuta bulvių kelių šeimynų cepelinams… O kur Jūsų meditacijos zona?
– Jeigu mano darbas duoda rezultatų, jį sekasi dirbti, tai niekada nepavargstu. Jei labai reikia pailsėti, vaikštau gamtoje, klausausi klasikinės muzikos namuose ar koncertų salėse, kartais būnu sode, „bendrauju“ su balkonuose pasodintais augalais, per atostogas, esant galimybei, išskrendu iš Lietuvos prie jūros.
– Knygas skaityti, jeigu pasakytumėt, kad nemėgstate, būtų absoliuti netiesa. Klausimas tik toks: „graužiate“ popierines ar elektronines?
– Skaitau įprastos formos knygas.
– Savo gimtajam kraštui esate daug nuveikęs, esate aktyvus Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narys. Jus ypač myli Obeliai, suteikė šio krašto garbės piliečio titulą. Yra dėl ko: aktyviai dirbote, kad būtų atstatytas paminklas 1941 m. birželio sukilėliams ir sovietinio teroro aukoms, rūpinotės operos solisto Kipro Petrausko jubiliejiniu renginiu, organizavote Virgilijaus Noreikos koncertą, kartu su aktoriumi Ferdinandu Jakšiu aplankėte dalį bažnyčių ir bendruomenių, esate tradicinės „Obelinės“ renginių iniciatorius. Dabar esate Rokiškio ambasadorius. Galvojantiems, kad šis titulas – vien tik garbė, ką atsakytumėt?
– Paminklo Obeliuose statyba mano gyvenime buvo didžiausias visuomeninis darbas. Dabar kas vasarą minimos Birželio sukilimo metinės, prisimenamas šis svarbus Lietuvos istorijos įvykis. Naudodamasis proga visada dėkoju rėmėjams ir geradariams. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas savo gimtinei gali padaryti ką nors įsimintino pagal savo norus ir sugebėjimus. Aš nesu jokia išimtis. Manau, kad apie šviesius žmonių darbus reikia labai daug pasakoti ir drąsiai džiaugtis. Dabar, kai Rokiškis yra Lietuvos kultūros sostinė, ypatinga proga yra suteikta šio krašto žmonėms pajusti savo miesto išskirtinumą ir vertę. Per Vasario 16-osios minėjimą Kultūros centre sakiau, kad mes visi esame savo namo, gatvės, miesto, krašto ambasadoriai, tik norėkime jais būti. Man šis titulas yra ypatinga garbė ir didelis įpareigojimas.
– Rokiškyje Jūs – labai dažnas svečias. Gal teisinga būtų sakyti – labai savas. Kaip dažnai čia būnate, kas Jums brangiausia?
– Džiaugiuosi, kai parvykęs pasimatau su draugais ir pažįstamais. Dažniausiai važiuoju pas savuosius – Obeliuose gyvena mama, Rokiškyje įsikūrusios abi seserys – Irena ir Romutė. Mielai vykstu, kai esu kviečiamas į renginius, kartais užsuku tvarkyti reikalų. Praėjusį šeštadienį šį nuostabų kraštą parodžiau savo darbo kolegoms. Rokiškio grožis liko jų šiltuose prisiminimuose, o man gimtinė pasidarė dar brangesnė.
– Žinoma, ir linkėjimai Rokiškio krašto žmonėms nuo kraštiečio.
– Mieliems „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojams linkiu džiaugtis mūsų gimtuoju kraštu ir kviesti šiais metais jame apsilankyti kuo daugiau svečių.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
