Ilzenbergo dalelė – pas kaimynus
Ilzenbergo dvaro apylinkėse gyveno sėliai, lietuviai, latviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusų sentikiai. XIII a. pradžioje sėlius pavergė Kalavijuočių ordinas, vėliau imtas vadinti Livonijos ordinu. Pirmosios žinios apie Ilzenbergo dvarą pasirodė XVI a. pradžioje. Pagal archyvinius duomenis, Ilzenbergo dvaras įkurtas 38 km į pietvakarius nuo Jėkabpilio (Jakobstadt) ir 14 km į rytus nuo Neretos (Nerft) prie Ilgio (Ilsen) ežero 1515 m. bajorų fon Kersenbrockų giminės.
Tuo metu Ilzenbergo dvarui priklausė 615 ha savarankiškai apdirbamos žemės ir 2234 ha žemės su valstiečiais. Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. antrosios pusės Ilzenbergo dvaro ir jo apylinkių gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų, nelaimių ir sunkių išbandymų. XVI a. Livonijos karas, XVII–XVIII a. karai su švedais, maras, badas, bajorų tarpusavio rietenos, 1812 m. Napoleono armijos antplūdis, 1831 ir 1863 m. lietuvių sukilimai. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuvai ir Latvijai atsirado sąlygos kurti bendrą valstybę, bet jos steigė atskiras, savarankiškas valstybes. 1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai Rygoje pasirašė sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai sutartį. Ilzenbergas, Alksniai ir jų apylinkės, nors ir priklausė Kuršo gubernijai, buvo perduoti Lietuvai, nes dauguma vietos gyventojų buvo lietuviai. Nustačius Lietuvos–Latvijos sieną, dalis Ilzenbergo dvaro tuomečių savininkių Dimšų žemių, kuriose gyveno daugiausia latvių, atsidūrė Latvijoje, o joms priklausiusį Ilgio ežerą perkirto valstybinė siena. Taigi Ilgio ežeras buvo padalintas pusiau. Taip dalis Ilzenbergo dvaro žemių kartu su Elžbietos fon Rutenberg 1844 m. pastatyta liuteronų bažnyčia atsidūrė Latvijoje.
Pirmoji bažnyčia buvo medinė, ji sudegė, o vėliau grafo Rutenbergo žmonos Elžbietos rūpesčiu buvo pastatyta akmeninė (apie 1880 m.). Latvijai atiteko ir bažnyčios kaimynystėje esanti amatų mokykla.
Pirklė – iš Rygos
Rygoje gyvenanti V. Sarkenė 1993 m. nusipirko Kačytėje kadaise veikusią apleistą amatų mokyklą. Šioje mokykloje mergaitės mokėsi rankdarbių: nėrimo, mezgimo, siuvinėjimo, audimo, o berniukai – molio paslapčių. Vietovė labai molinga, iš vietinio molio vaikai mokyti gaminti lėkštes, ąsočius, puodus. Valentina nusipirktame pastate rado mokytojų rankdarbių eskizų, pagal kuriuos mokinės mokėsi. Yra išlikusi ir 200 metų senumo nerta apykaklė, o kitus eksponatus – drobės siuvinėtus rankšluosčius, servetėles, karpiniais puoštas staltieses – ji supirko iš apylinkės žmonių, išsaugojusių amatų mokyklos palikimą.
Kiaulių traktas
Viena pikantiškiausių istorijų iš buvusių Ilzenbergo dvaro žemių, plytinčių jo valdų kaimynystėje, bet jau Latvijos teritorijoje, – apie kiaules, kurios iš Ilzenbergo ūkio buvo varomos į Rygos uostą. Iš ten jas gabendavo dažniausiai į Švediją. Kiaulės Rygą pasiekdavo per mėnesį ar ilgiau. Dalį jų varydavo ir į arčiau esantį Jėkabpilį. Šis kelias, kuriuo buvo varomi gyvuliai, pavadintas Kiaulių traktu. Ir tai yra ne pramanas, o faktais pagrįsta istorija.
Kačytėje veikė ferma, ten keliautojos kiaulės pailsėdavo, gaudavo pašaro. Kaime buvo ir arklių keitimo punktas bei smuklė, kurioje apsistoję keliaujantieji smarkiai paūždavo. Amatų mokyklos mokiniai nuo pat Ilzenbergo palei kelią pasodino liepų alėją. Ji išliko iki šiol. Ja, pasakojo Valentina, galėdavo eiti ir važiuoti tik turtingieji, o prasčiokams tekdavę brautis pieva.
Su legendų prieskoniu
Su gotikos stiliaus šventove ir jos aplinka susijusių istorijų, tikroviškų ir mistinių, Valentina gali pripasakoti nežinia kiek ir taip įtikinamai, jog sunku atskirti, tiesa čia ar tik graži legenda.
Didelis bažnyčios raktas, sako Valentina, – ypatingas. Rakte – kryžiaus formą atliepiančios išpjovos. Todėl tą dalį rakto reikia prispausti prie širdies ir Dievo paprašyti vienintelės malonės. Paprašius daugiau ir materialių dalykų – pageidavimai neišsipildys. Bažnyčia taip pat apipinta mistinėmis istorijomis. Valentina rodo virš vargonų esantį masonų ženklą – viską matančią akį. Tokia pati akis yra ir altoriaus viršuje. Tai, anot jos, liudija, jog bažnyčios fundatoriai galėjo būti masonai, iki šiol pasaulyje laikomi viena labiausiai mistifikuojamų draugijų.
Altoriaus dešinėje, sienoje, yra aukštai iškirstas puslankis langas. Pro jį per pamaldas šnipas stebėdavęs, kuris tikinčiųjų neįmesdavo pinigėlio į aukų indą, ir apie tai dvasininkui pranešdavo. Šalia altoriaus kabo gerokai laiko paveikti geležiniai vainikai, kokie prieš pusę amžiaus dar buvo nešami į mirusio žmogaus šermenis ir Lietuvoje. Valentina sako, jog vainikai sudomino čia užklystančius istorijos tyrinėtojus, nes juose sukomponuoti kai kurie augalai įrašyti į Raudonąją knygą.
Ypatinga ir bažnyčios lubų spalva, šviesiai violetinė, keičianti atspalvius: jeigu lyja – spalva patamsėja, saulėtą dieną – skaidriai ryški. Mistika kvepia ir maldos namų sakykla, esanti altoriaus kairėje. Į ją užlipus reikia žiūrėti į „akį“ virš vargonų ir mintyse maldauti sveikatos. Visiems kitiems prašymams, sako Valentina, ši stebuklinga vieta nejautri… Pasakoja ji, kad bažnyčios aura stebuklinga, čia pabuvę žmonės, turintys sveikatos problemų, pasijunta daug geriau. „Prieš kelerius metus čia atvyko moteris iš Rokiškio su nevaikštančiu sūnumi. Pasakojo, kad jis sapne regėjęs pranašišką sapną – ypatingą bažnyčią su „akimi“, kurioje apsilankęs įgautų jėgų. Kartą šeima važiavo į Ilzenbergą ir pasiekė Kačytę. Berniukas, pamatęs bažnyčią, motinai sušuko: „Čia ta bažnyčia, kurią sapnavau.“ Įnešėm jį į vidų, jis keistai reagavo, atsipalaidavo. O po antro ar trečio apsilankymo į bažnyčią įėjo pats“, – neįtikėtinas istorijas bėrė Valentina.
Skambinti varpu – pavojinga
Bažnyčios bokšte yra varpas, Valentinos pasakojimu, taip pat turintis mistinių galių. Liepojoje išlietas, turintis sidabro, skamba ypatingai. Ir ne tik… Esą paskambinus varpu be reikalo, prisišauksi didelių nelaimių. „Kartą pas mus atvyko vyro giminaičiai. Nors perspėjau varpo neliesti, vienas jų septynis kartus paskambino… Nuo tada mūsų šeimoje prasidėjo nelaimės… Mirė mano jaunas sūnus, kiti artimieji. Septynios laidotuvės buvo… Lygiai tiek, kiek varpo dūžių… Po to nelaimės baigėsi“, – pranašystes dėstė Valentina. Ji visus lankytojus savo šeimos istorija atgraso be reikalo liesti varpą, juo galima skambinti tik kviečiant į pamaldas, per laidotuves, vestuves…
Šį varpą vagys bandė nugvelbti, bet išgirdę pranašišką istoriją kėslų atsisakė.
Legenda apie karstą
Bažnyčios šventoriuje likę koplyčios griuvėsiai. Apie ją sklando kraupi legenda. Pasakojama, jog jaunavedžiai koplyčioje laukė kunigo, bet atvyko gerokai per anksti ir nežinia nuo ko čia mirė. Juos pašarvojo toje pačioje koplyčioje metaliniame karste su stiklo langeliu. Pro jį matėsi mirusiųjų veidai, jaunamartės ilga gelsvų plaukų kasa. Kartą, prieš 3 ar 4 dešimtmečius, į Kačytę atvyko čigonai ar šiaip metalo vagys. Jie išdaužė karsto langelį ir jaunavedžių palaikai akimirksniu paviro dulkėmis. Karstas buvo pavogtas ir priduotas į metalo laužo supirktuvę.
Grožio vanduo
Ant Lietuvos ir Latvijos ribos, kur kadaise buvo Ilzenbergo dvaro žemės, yra Kartuvių kalnas. Pramintas taip todėl, kad ant jo buvo kariami nepaklusnūs valstiečiai ir sučiupti kontrabandininkai, iš Rygos į Lietuvą gabenę druską, vinis, spiritą ir kt. Netoli yra ypatingas ežeriukas, latvių kalba vadinamas Petruki. Jo vanduo tiks minkštas, kad po maudynių jautiesi tarsi būtum išmuilintas. Valentina sako, jis labai gydo odą ir atstoja brangias grožio procedūras. O kiek toliau plyti Saukos ežeras, kurio dugnas balto smėlio ir toli negilus. Ežere, kas reta, veisiasi unguriai. Kačytėje yra ir ypatingas akmuo – meteoritas. Valentina pasakojo, jog jis šiltas, ant jo nesilaiko sniegas. O palietus jį ranka, kūną užplūsta gera energija.
Kas laukia?
Buvusią amatų mokyklą 1993 m. įsigijusi Valentinos šeima istorinį pastatą ėmėsi remontuoti, tvarkyti aplinką. Kadangi bažnyčia kaimynystėje – istorija sergančiai Valentinai maldos namai tapo savu rūpesčiu. Jei ne jos šeimos priežiūra, kažin koks likimas būtų bažnyčią ištikęs. Kartą per mėnesį čia vyksta pamaldos, jas aukoja iš Rygos atvykstantis liuteronų kunigas. Čia teikiami ir Krikšto, Santuokos sakramentai, vyksta laidotuvių pamaldos. Vietiniai, kurių apylinkėse nedaug, į bažnyčią ateina retokai. Tačiau šią vietą labai pamėgo Ilzenbergo dvare vykstančiose vaikų vasaros stovyklose gyvenantys vaikai. Valentina jiems organizuoja trijų valandų edukacines ekskursijas: pasakoja mistines ir tikras istorijas, drauge minko molį, kartu kepa blynus. Stovyklautojai bažnyčioje rengia koncertus, dainuoja lietuvių liaudies ir klasikos kūrinius, smuikuoja, kankliuoja… Pasak Valentinos, čia lankosi nemažai Latvijos ir Ilzenbergo istorija besidominčių mokslininkų, dvasininkų bei nepažintų vietų ieškančių keliautojų.
Grafų dvasia
Nors bažnyčios viduje reikėtų didelio remonto, čia tvyranti ypatinga aura, anot Valentinos, labai traukia.
Vargonais nebegrojama, nes mechanizmai išmontuoti, o varpą pasiekti taip pat sudėtinga, nes grindys sutrešusios. Bažnyčios vidaus rožinio atspalvio plytų grindys – amžinos, puikiai išsilaikiusios nuo pat grafų Rutenbergų statybų. Kelis šimtmečius puikiai išsilaikė ir nemažai kitų šventovės atributų: karsto stovas, krikšto indas, aukų kapšelis, altorių puošiančios ikonos. Valentina apgailestauja, kad romantiškos bažnyčios istorija gali baigtis nelinksmai. Mat vasario 20 d. paskelbtas jos žemės sklypo aukcionas. Jeigu Valentina su šeima jo neįstengs nupirkti, jį įsigijęs žmogus, niekaip nesusijęs su šiuo kraštu, maldos namų gali neišsaugoti.
Šviesulys
Nižnij Novgorode (Rusija) gimusi ir užaugusi Valentina Rygoje apsigyveno po studijų. Istorija – jos gyvenimo variklis. 72-ejų sulaukusi moteris, įvairiose veiklose besisukanti it vijurkas, neįsivaizduoja savęs ant sofutės prie televizoriaus. Rygoje ji veda ekskursijas, keliauja su grupėmis kruiziniu laivu į Švediją, talkina Ilzenbergo dvarui – veda ekskursijas rusų kalba, o čia, Kačytėje, – jos širdis. Apie šį kraštą Valentina gali pasakoti be pabaigos… Jai gaila, kad istorinėje amatų mokykloje nedaug liko dokumentų ir eksponatų, galėjusių papildyti šio krašto istoriją. Uždarius mokyklą keitėsi jos šeimininkai, čia sovietmečiu veikė kontora, atgavus Nepriklausomybę pastatas ištuštėjo. Jei ne Valentinos užsispyrimas jį 1993 m. įsigyti ir atgaivinti, nežinia, kuo būtų pavirtusi amatų mokykla. Mat vietiniai buvo išdaužę langus, išnešę bent kiek vertingesnius daiktus, pastatą niokojo ir gamta. Dabar mokyklos ir bažnyčios aplinka estetika traukia akį: iškastas tvenkinys, kurio pakrantėje nutūpusi pirtelė, tiltelis, išvalytas parkas ir šventorius, kruopščiai šienaujama, naujam gyvenimui keliamas ir amatų mokyklos vidus. „Darbo dar labai daug, reikia griauti dalį vidaus sienų, pertvarkyti erdves“, – dėstė Valentina, rodydama atnaujinamą pastato dalį, kuriame galės apsistoti ne tik gausi jos giminė, draugai, bet ir poilsio norintys keliautojai.
Projektą iš dalies remia
