Nostalgija
„Kaip gyvenu? Po vasario ir kovo (rengėsi ir pristatė pirmąją knygą, parašytą kartu su ilgamete bendražyge žurnaliste Zina Paškevičiene – aut. past.) – labai gerai. Visą gyvenimą vis lėkiau… Dabar galiu gyventi sau. Daryti tai, kam neturėjau laiko daugiau nei 50 metų. Gyvenu tarp namų ir sodybos. Išmokau klot trinkeles, betonuot, žemę kast, tvoras tverti“, – juokėsi kolega žurnalistas. Sako, šių darbų anksčiau nesiėmė ne todėl, kad nemokėjo, tiesiog tam nebuvo laiko. Jeigu ką paskubom ir darė, dabar mato – padaryta negerai, negražiai. Ir prisipažįsta, kad gyvenimas, kai nebereikia skubėt, tikra Dievo dovana, kurios anksčiau nesuprato. Darbas televizijoje, knygos rašymas. Visas laikas įtemptas lyg styga. „Labai norėčiau į Jūžintus, kur užaugau. Kitaip nuvažiuot, ne kaip žurnalistas reportažo… Pats gražiausias gamtos kampelis, reljefas net pačiame miestelyje ypatingas, o bažnyčia su vienuolynu, skardžiais, ežeru… Ypatinga aura. Anksčiau man siūlė čia nusipirkt namelį. Dabar galvoju, gal reikėtų. Nors kokį kampą. Kad būtų kur atvažiuot trumpam… Pabūti su žmonėmis, be skubos ir kameros… Vietiniai šito grožio gal nebepastebi. Visos sąlygos pritraukti turistų, kad pamatytų, kokį perlą Rokiškis turi. Gaila, daug metų Rokiškio valdžiai šis miestelis atrodė lyg rajono užkampis“, – sako jis. Kartą po reportažo tuomečio mero Skirmantas prašė atvežti šešias lentas apsmurgusių konstrukcijų miestelio turgeliui paremontuot, bet neatvežė… „Toks gyvenimas… Iš šalies žmogui geriau matyt nei vietiniam“, – atsiduso LRT veidas.
Balsas
Skirmantą Lietuva pažįsta… iš jo ypatingo balso. „Kartą kaimo parduotuvėje kalbuosi su žmogumi, o pardavėja klausia: „Kas čia radiją įjungė?“ Pamenu, Čedasų miestelyje prie parduotuvės ant suoliuko sėdi keli pagyvenę vyrai. Pasilabinau, kalbam, pasakoja jie savo rūpesčius… Vienas klausia: „Ar tu tik nebūsi tas Pabedinskas iš televizoriaus?“ Niekur nepasislėpsi. Aš ir nesislepiu, žinau, kad po tiek metų darbo televizijoje ir radijuje tampi atpažįstamas“, – juokiasi žurnalistas.
Iš širdies
Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, žurnalistų profesinė šventė. „Žurnalisto darbas labai atsakingas, sunkus, alinantis emociškai. Komandiruotės. Kurdamas reportažą elgiesi kaip vampyras: bandai ištraukti, kiek tau reikia“, – sako Skirmantas. Ir priduria. Kiekviena žinia – prekė, turinti materialinę vertę, kurios reikalauja leidėjas, televizijos savininkas. Ypač pastaraisiais metais. Žurnalistika labai pasikeitė, tapo kaip greitasis valgis. „Kurdamas reportažus niekada negalvojau, kad mano žinia turi materialinę vertę. Mano galvoje – kad apie filmuojamus, kalbinamus žmones sužinotų. Filmuodamas kaskart režisuoji galvodamas, kaip priims reportažą nepažįstamas žmogus, kaip vertins. Ar namuose apie tai pasikalbės žmona su vyru, ar perjungs kitą kanalą? Per tiek darbo metų liūdna būdavo, kad net didžiuliai renginiai kasmet būdavo pristatomi pagal šabloną. Na, kad ir Rokiškio tradicinis profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Pradedi filmuot atidarymą ar uždarymą, ir žinai – ant scenos bus dainorėlės, duona, sūris, „parankos“ ir nuobodžios kalbos. Gerai, kad įvyko pokyčių…“ – šypsosi Skirmantas.
Ir pasakoja, kaip jį nustebino Labanoro bažnyčios kunigas, nutaręs pakeisti parapijiečių kalėdojimo tradiciją. Kad žmonės išeitų iš namų, susitiktų. Bažnyčioje pastatė didelius stalus, nupirko raudonojo vyno, pakvietė visus parapijiečius ir sako: „Pasivaišinkit ir kas kiek galit – paaukokit.“ Skirmantas apie tai atsargiai papasakojo Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui, jis sako: „Oi, kaip įdomiai sugalvota.“
Pasak jo, ypač interneto portaluose dabar kiekvienas įvykis pateikiamas kaip rėksminga prekė: „Viena ar kita televizijos, šou žvaigždė laukiasi, pasitrumpino plaukus, moko, kaip kepti baklažaną… Jau nekalbant apie įvykius… Sprogo, nužudė… Jei tokia informacija objektyvi ir tiksli – labai gerai. Bet dažnai smulkmena pateikiama kaip sensacija. Nes kiekviena sensacija leidinio ar televizijos savininkams neša finansinę naudą“, – požiūrį į vertės neturinčias rėksmingas žinias dėstė pašnekovas. Savo kailiu žurnalistas pajuto, kaip pasikeitė darbas, kai LRT įvyko pokyčiai: „Vilniuje dirbančiam žurnalistui reikia parengti reportažą apie, pavyzdžiui, sausrą, pakalbinti ministrą ar kitą pareigūną, o mums, dirbantiems provincijoje, duotas nurodymas nufilmuoti… Važiuoji į ūkius, o ūkininkai sako, jog nieko panašaus nėra. Sulauki priekaištų iš Vilniaus, kaip negalėjai rasti, ko jiems reikia. Kitiems reportažams pakalbini daugybę žmonių, jie tau atsiveria, išpasakoja, bet eteryje jų nelieka. Pajutau, kad toks darbas ne man. Kai ne pats, o kiti kuria reportažus, o pats esi tik žaliava… Su nostalgija prisimenu su Zina rengtus tiesioginius reportažus iš Lietuvos miestelių… Kai viskas – tiesiogiai į eterį, be cenzūros…“ – dalijosi potyriais Skirmantas.
Ko negalėjo parodyt ir už ką gavo pylos
„Visą gyvenimą norėjau pamatyt, kas vyksta pasaulyje. Ne dėl savęs, bet kad pamatytų kiti. Daug istorijų taip ir liko… už kadro. Ne dėl to, kad prastas reportažas, bet kad negalima buvo, draudė. Iki šiol neišdyla vaizdiniai iš Ignalinos atominės statybų pradžios, kol dar nebuvo Visagino gyvenvietės. Nusiuntė mane naktį prie Drūkšių ežero filmuoti. Iš Klaipėdos du didžiuliai tralai elektros tinklais ungurius gaudo. Traukia ir traukia juos didžiuliais kiekiais, meta ant laivo denio, o jie raitosi, žviegia, cypia. Galingi prožektoriai šviečia. Ungurių krūvos man apie kojas, garsas ir vaizdas klaikus… Virš galvos žuvėdros klykauja. Iki šiol tas ungurių žviegimas persekioja. Sakė, dėl atominės vandens temperatūra pakils, todėl reikia ungurius išgaudyt. Juos visada veždavo į Maskvą. Tokie laikai buvo, be jokios atsakomybės gamtai“, – prisiminimus pasakoja Skirmantas.
Utenos Marytės Melnikaitės fabrikas apie 1984 m. įsigijo japoniškų siuvimo mašinų „Overlok“, 100 vienetų. Skirmantą nusiuntė reportažo. „Atvažiuoju, siuva vyriškas glaudes. Pasigiria, kaip lengva, pati mažina užlenkia. Paklausiu, ar netrins… Sako, tikrai ne… Filmuoju… Reportaže žinia: „Per parą fabrikas pagamins 4 tūkst. vienetų.“ Kitą dieną skambina iš Vilniaus. Atskleidžiau karinę paslaptį. Sako, kapitalistai gali apskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra šauktinių amžiaus jaunuolių. Pagal tai, kad vienas jaunas vyras per metus perka 2–3 glaudes“, – absurdišką istoriją pasakoja Skirmantas. Panašiai jam nutiko ir kuriant reportažą apie autostradą, tiestą nuo Vilniaus pro Ukmergę Panevėžio link, naudojant vokiečių technologiją, be jokių siūlių… „Prie Maišiagalos filmuoju: „12 metrų pločio, be jokių siūlių. Tokia gali skrieti…“ Kitą dieną iš Vilniaus žinia“ „Tu televizijoje negali dirbti. Išdavei karinę paslaptį.“ Kapitalistai užsieniečiai galės sužinot, kokio dydžio kareivių kolona ar lėktuvai čia gali nusileisti, nes nėra sandūrų…“
Koks velnias nešė…
Ketveri metai be žurnalistikos. Ne dabar, anksčiau, kai su Darbo partijos vėliava Skirmantas tapo Seimo nariu. Nesigaili, sako, visos gyvenimo patirtys, leidžiančios pamatyti „iš vidaus“, naudingos. Nutiko taip, kad filmuodamas garsiąsias „Jangilos“ bylas patraukė Darbo partijos lyderių dėmesį. Perskaitė V. Uspakicho rinkimų programą „111“, užkibo… „Pakvietė į partijos programos pristatymą, salėje – tūkstantinė minia. Sako, o dabar pristatau Panevėžio skyriaus atstovą. Salė plojo daug garsiau nei kitiems… Juk pažįstamas televizijos veidas. Nelipau į sceną… Kitą dieną savo vadovybei pasakiau, kad po tokio pristatymo nebegaliu dirbti žurnalistu… Jei Darbo partija tada būtų laimėjusi 71 mandatą, programos pagrindą būtų galėjusi įgyvendint. Labai norėjau dirbti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, patirti žvalgybinį darbą iš vidaus. Pavyko. Aplankiau gal 63 valstybes kaip rinkimų stebėtojas, gavau begalę patirties. Darbas buvo labai įdomus. Nedaug žmonių, galinčių patekti į Amerikos žvalgybos centrą, o aš tokią galimybę turėjau“, – pasakojo Skirmantas.
Apie emocijas
S. Pabedinsko knygos „Istorijos, kurių jums nepapasakojau“ pristatymas vyko kove. Per šešis mėnesius, leidyklos užsakymu. Skirmantas atviras – nesitikėjo tokio susidomėjimo. „Tai ne biografinė, ne autobiografinė knyga. Tai darbo epizodai. Jų su Zina pririnkom begalę, knygoje vos trečdalis. Visų nesudėsi į vieną. O sudėtieji užėmė beveik 400 puslapių. Kita medžiaga guli. Jai reikia „kito kampo“, – sako Skirmantas. Kas iš stalčiuose esančio archyvo gims, dar nežino. „Gal tai bus istorija per kokį nors žmogų… Petraitį ar Jonaitį, gal per poetą, į kurį įsikūnysiu“, – planų neatskleidė žurnalistas.
Žvaigžde jis nesijaučia. Neslepia – džiaugiasi, kad pavyko išleisti, kas išgyventa, patirta. „Knygoje nieko išgalvoto, faktai, datos, pavardės tikros. Knyga man ne kaip daiktas, o tikras mano ir žmonių gyvenimas. Yra epizodas ir su dievadirbiu Venecijumi Jočiu, kuris mane ant grabo lentos paguldė ir gimimo bei mirties datas išpjaustė. Kada, pagal Venecijų, mirsiu? Kai tave sutiksiu, tada ir pasakysiu“, – šmaikštavo Skirmantas. Dėl karantino nutrūko knygos pristatymo kelionės po bibliotekas, susitikimai su žmonėmis, kurių labai laukia.
„Esu taip sudėliotas, kad galiu save kontroliuot, smegenis nukreipt reikalinga kryptimi. Jaučiau, man nebereikia negatyvo. Garbės reikalu tampa ieškoti to, kas šviesu, gera… Turi savo ritualų. Ryte gerdamas arbatą ar kavą sprendžiu kryžiažodžius. Po vieną knygutės lapą. Anksčiau reikėdavo valandos, dabar 15 minučių užtenka. Ir vakare. Jei užtrunku per ilgai, sakau sau STOP. Nebesu žurnalistas. Galiu ramiai išgyvent be televizijos – retai įsijungiu net žinias. Vargina karantino metu prikišamai transliuojami reportažai apie karantiną, tuščios kalbos, kaip ir ką daryti, ko nedaryti. Ypač kai tokius „patarimus“ pristato su sveikatos priežiūra nesusijusios šou ar sporto pasaulio žvaigždės. Argi visuomenei svarbu, ką viruso klausimu muzikantas patarinės?“ – apie gyvenimą be bėgimo su kamera pasakojo Skirmantas.
Tai, kas paženklina
Skirmantas galvoja, jog per ilgą žurnalisto darbą neužsiaugino priešų: „Gal rankos pirštų užtektų suskaičiuot žmones, kurie man rankos nepaduotų.“ Ir niekam jokių skolų neturi, todėl miega ramiai.
Žurnalisto pagrindinė taisyklė, anot Skirmanto, – daug žinai, bet nepasirodyk visažinis. Pašnekovą išklausyk, pakoreguok. „Žurnalistika buvo, yra ir liks. Tik gaila, kad tikrąją vis labiau užgožia trumpalaikės sensacijos, paviršutiniškumas. Kai į žurnalistikos traukinį įšokama iš kirpyklos, parduotuvės ar nuo šou scenos – negali tikėtis tikrosios žurnalistikos. Daug kas dabar „padaroma“ telefonu… Vaikomasi sensacijų, nesigilinama į faktus. Nereikia kurti kažkokios kitokios žurnalistikos, ji pasaulyje viena – turi būti visuomenės veidrodis. Dirbti reikia taip, kad su herojumi, kas jis bebūtų, susitikęs galėtum pasisveikinti. Žaviuosi regionine žiniasklaida, bent jau dauguma, nes čia dirbantys žurnalistai atsakingesni. Juk savo pašnekovą kasdien akis į akį gali sutikti parduotuvėje, gatvėje. Ir tavęs paklaus: „Kokią čia nesąmonę apie mane parašei?“ „Gimtajam…“ Spaudos dienos proga linkiu ir toliau turėti savo skaitytoją, išlaikyti aukštą tempą. Lietuvoje nėra kito laikraščio, turinčio tokį gerą pavadinimą. Prasminga tokiame leidinyje dirbti. Gimtasis… Šiame žodyje sutelpa viskas, ir rajono vadovai turėtų būti dėkingi, kad visos Rokiškio krašto žinios žmones pasiekia su tokiu šiltu vardu“, – šilčiausių linkėjimų Rokiškiui siunčia mūsų kraštietis Skirmantas.
Projektą iš dalies remia
