– Iš provincijos išlėkę studijų į Vilnių daugelis šį miestą mato ir kaip gyvenimo svajonę: didelės profesinės galimybės, aukšti atlyginimai, begalė laisvalaikio formų, vakarėliai… Ir neturi planų grįžti. O tu – balta varna? Kodėl save matai Rokiškyje?
– Tikrai nesu balta varna. Gal idealistė, bet ne aš viena po studijų grįžtu į Rokiškį. Juk ir čia auga vaikai, jie nori šokti, tobulėti, nori naujovių. Kas pasakė, kad aš negaliu savo gimtajame mieste tobulėti, kurti, šokti kartu su čia gyvenančiais žmonėmis? Niekada nepamiršau pirmame kurse mums pasakytų dėstytojos, docentės Birutės Banevičiūtės žodžių: „Nebėkit į didžiuosius miestus, nes mažieji liks tušti.“
– Didmiesčiuose gyvenantys tėvai eina iš proto dėl įvairiapusio atžalų lavinimo ir pamokėlėms negaili pinigų. Rokiškyje iš šokio pedagogo darbo, net iš privačių pamokų, juk nepraturtėsi?
– Tai gal metas keisti kai kurių rokiškėnų požiūrį į vaikų lavinimą? Tėvai ir Rokiškyje negaili pastangų ir pinigų atžaloms lavinti. Žinoma, privačių pamokų kainos gal niekada nesusilygins su Vilniaus. Mano nuomone, jeigu mokytojas jaučia, kad vaikas labai gabus, bet tėvai neišgali imti privačių pamokų, pedagogas turi tapti mecenatu. Bent aš pati tokį vaiką lavinčiau nemokamai, dėl gabiųjų verta dirbti ir be atlygio. Dirbdama Choreografijos mokykloje gal ir nepraturtėsiu, bet man kol kas svarbiausia užsiimti mylima veikla. O vėliau gal bus ir privačių pamokų… Net ir didmiesčiuose nepakanka dirbti vienoje vietoje, kad uždirbtum, tarkim, atostogoms užsienyje ar didesniems pirkiniams. Šokėjai, pedagogai ir sostinėje plėšosi per kelias darbovietes, patys šoka ir kitus moko. Rokiškyje matau privalumų: maži atstumai nuo darbo iki namų, taigi galima sutaupyti kurui, nereikia daug važinėti, gražią dieną galima ir pasivaikščioti.
– Pedagogą į dienos šviesą dažniausiai ištraukia aukštumų pasiekiantys mokiniai. Kaip ir sporto trenerį – auklėtinio medaliai. Šokio pamokos vaikams, nebūtinai turintiems ypatingų gabumų, nėra tas molis, iš kurio gali nusilipdyti karjerą. Nesibaimini Rokiškyje tiesiog pradingti „pilkoje masėje“? Rokiškėnai judesio ir šokio meistrai Mantas Svirskys, Eimis Šeršniovas tapo žinomi tuomet, kai iš Rokiškio išplaukė į platesnius vandenis…
– Galbūt ne visi turi ir gali tapti šalies žvaigždėmis. Sutikit, ir ne visos žvaigždės sužimba vien tik Vilniuje… Reikia ir tokių, kurie pasiliktų mokyti, sukauptas žinias perduotų mokiniams, o šie ateityje gal pasieks daugiau nei jų mokytojas. Gyvendamas Rokiškyje nebūtinai turi virsti „pilka mase“. Yra daug galimybių mokytojams dalyvauti konkursuose, tobulinti šokio žinias vasaros stovyklose, kurios vyksta Vilniuje, užsienio atvykusių mokytojų ir šokėjų vedamuose seminaruose. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, kuo jis nori būti. Ir kur jis nori būti. Štai dainavimo pedagogė Vilma Likienė gyvena ir dirba Pandėlyje, o jos mokiniai skina laurus galybėje konkursų…
– Sostinėje per didelė šokio pedagogų konkurencija? Studijų metu įsigijai būrį draugų, keliavai, o kur dar vakarėliai, koncertai, konkursai… Rokiškyje gali viso to labai pasiilgti. Nebent esi didelė namisėda?
– Konkurencija sostinėje labai didelė, bet nesakau, kad neįmanoma įsidarbinti. Man Vilnius labai patinka, ten turiu draugų, pasiilgstu savo šokių mokyklos, mokinių ir mokytojų. Gyvenimas labai keičiasi. Rokiškyje taip pat turiu draugų, o geriausios draugės, su kuriomis bendrauju nuo vaikystės, baigusios studijas irgi grįžo gyventi į gimtinę. Taigi nesijaučiu vieniša. Ir jokiu būdu – ne namisėda! Lietuva tai ne Amerika, kad negalėčiau nuvažiuoti į Vilnių susitikti su draugais ar dalyvauti koncertuose. Labai daug laiko praleidžiu sostinėje, spėju ir į atrankas, ir vaizdo klipų filmavimuose dalyvauti.
– Pedagoginė patirtis Choreografijos mokykloje – duoklė (skola) šokio kalvei, kurią pati baigei?
– Labai džiaugiuosi, kad baigiau Rokiškio choreografijos mokyklą. Čia susiformavo mano požiūris į šokį, mokytojo darbą. Du mėnesius pavaduoju čia šokio mokytoją. Gal kiek ir jaučiu, kad atiduodu skolą mokyklai, kuri mane daug ko išmokė, o dabar to paties galiu mokyti kitus. Labai malonus jausmas. Čia atlikau ir neformaliojo ugdymo pirmąją pedagoginę praktiką. Kai pirmą kartą įžengiau į salę ir pamačiau mokinius, užplūdo jaudulys. Nesijaučiau žinanti viską… Mokytojai mokosi visą gyvenimą, tobulėja kartu su mokiniais. Universitete išmoktų teorijų ir technikų per pamokas neužtenka, yra svarbi detalė – santykis su mokiniais, žinojimas, kuo jie domisi už mokyklos sienų. Pati turėjau mokytojų, kurie buvo daugiau nei tik pedagogai. Jie iki šiol yra man autoritetai, o tam tikrose situacijose ir psichologai, ir geriausi draugai. Norėčiau ir aš būti savo mokiniams ne tik šokių mokytoja.
– Šokio pedagogika – plati sąvoka. Turbūt tu, kaip ir visi, darželyje pradėjai nuo vaikiškos klasikos „Bitute pilkoji“?
– Darželio nelankiau… Ką tik pagalvojau apie „Kalvelį“ (juokiasi – aut. past.). Tai buvo pirmasis šokis, su kuriuo susipažinau pradinėje mokykloje. Man visada patiko ir lietuvių liaudies šokiai, ir klasikinis šokis, o studijuodama susidomėjau ir pamėgau šiuolaikinį šokį. Universitete šokau lietuvių liaudies šokių kolektyve. Sakyčiau, tai mano senelių labai didelė įtaka, kad iki šiol man patinka liaudies šokis. Labai džiaugiuosi, kad mes puoselėjame savo tautiškų šokių tradicijas, kad rengiame Dainų šventes. Choreografijos mokykloje norėčiau vesti šiuolaikinio šokio pamokas, tai nauja sritis, įdomios technikos, judėjimas, bet tokį patį malonumą jausčiau galėdama vesti ir lietuvių liaudies šokių pamokas. Autentiškumo pamiršti negalima.
– Kažkas yra sakęs: nieko nėra gražiau už bangas skrodžiančią baltą laivo burę, skriejantį žirgą ir šokančią merginą. Kai žiūri savo šokio nuotraukas, vaizdo įrašus, ko daugiau randi: klaidų ar tobulumo?
– Nuoširdžiai? Aišku, kad klaidų. Esu savikritiška, be to, manau, šokyje tobulumui ribų nėra. Kartais sveika save pakritikuoti. Meno žmonės labai kategoriški: jiems arba viskas, arba – nieko. Nereikia būti savidestrukciškam… Mėgstu šį žodį. Reikia matyti aukso viduriuką, mokėti į save pažiūrėti „iš šalies“. Tiek savimi gėrintis, tiek kritikuojant.
– Turi nemažai nuotraukų su žirgais. Mėgsti jodinėti?
– Labai. Jei būtų galimybė, tai daryčiau daug dažniau. Visada svajojau turėti savo žirgą. Deja, kol kas tai tik svajonė. Jausmo, kurį patiriu būdama su žirgais, negaliu perteikti žodžiais. Euforijos būsena, kurią gali sukurti tik toks stebuklingas gyvūnas – žirgas.
– Mama su tėčiu – baikeriai. Tu irgi svajoji apie plieno žirgą?
– Oi, ši svajonė jau turėjo būti išsipildžiusi… Bet šokėjai tenka apsispręsti… Klausiau savęs: „Ar aš nebijau traumų, kurių neišvengsi važiuodamas motociklu?“ Daug saugiau jaučiuosi sėdėdama už tvirtų tėčio pečių, nors nepalieka mintis: „Kaip dabar norėčiau pati šį žirgą vairuoti.“ Mano tėtį kolegos baikeriai dėl juodų ir garbanotų plaukų praminė velniu, mamą – velniene, o mane – velnio dukra. Man dar nevėlu ir labai gali būti, kad mane pamatysit Rokiškyje lekiant plieno žirgu!
– Traumų juk neišvengsi ir šokyje?
– Žinoma. Tik jos gal ne tokios didelės. Tėvai didelių traumų per motociklą turėjo. Buvo iš ko mokytis. Mano stuburo slanksteliai jau „išeina iš vietos“ (juokiasi – aut. past.). Gipsuota dar nebuvau, bet kaklo slanksteliai išjudėję, sąnarių nebelabai turiu. Gydytojas sakė: „Tau tik 25-eri, o sąnarių kremzlėms gerokai per 30-dešimt.“
– Su mama jūs – geriausios draugės? Yra jos patarimų, į kuriuos numoji ranka?
– Taip, su mama Romualda mes pačios geriausios draugės. Bet vis tiek būna, kad numoju ranka į jos patarimus. Kiekvienas turim savo nuomonę ir požiūrį, kurie nebūtinai turi sutapti. Jos pareiga – man patarti, o kaip pasielgsiu, bus matyt. Ir tėtis Egidijus yra mano draugas, patarėjas.
– Ką tėvai patarė dėl ateitis, kai sužinojo, kad nori tapti šokio pedagogė?
– Mokykloje turėjau svajonę tapti veterinarijos gydytoja. Labai myliu gyvūnus. Vaikystėje turėdavau septynias ar daugiau kačių, kambaryje laikiau vokiečių aviganį. Dabar auginu vokiečių aviganį Džiną, iš globos namų atsivežiau, bet jis gyvena voljere. Katinas Šafranas, nors į šio labai brangaus rytietiško prieskonio spalvą jo pilkas kailis nė kiek nepanašus. Bet akys ir žvilgsnis – kaip tikros brangenybės. Veterinare netapau. Užvaldė šokis.
Mama mano pasirinkimą palaikė, tėtis buvo atsargesnis, jam ši profesija neatrodė labai patraukli, patarė pasidairyti specialybės, garantuosiančios saugesnį uždarbį, pastovesnį darbą. Kai per šimtadienį jis pamatė mano statytą šokį, pasakė: „Gerai. Matau, kad tu labai nori.“ Daugiau neatkalbinėjo. Perkalbėti mane labiau bandė mokytojai, auklėtoja, žinojusi, kad svajojau apie veterinariją, o renkuosi šokio pedagogiką. Juk menas ir veterinarija nelabai suderinami dalykai (juokiasi – aut. past.). Jeigu ne Choreografijos mokykla, turbūt būčiau tapusi veterinare. Esu keisto charakterio, Dvynys: jei man ką kategoriškai perša, būtinai padarau priešingai. Taip ir su profesijos pasirinkimu nutiko…
– Baigiančią studijas tave, šeimos vienturtę, mama kvietė grįžti į Rokiškį, kad kasryt galėtų kepti blynų?
– Kviesti nereikėjo. Na, gerai, mama labai skaniai gamina. Manęs namuose dar laukia tėtis, močiutė ir, kas labai svarbu, – šuo ir katinas. Savo augintiniams skiriu daug dėmesio ir meilės, pasiilgstu jų be proto. Gimtieji namai Žiobiškyje man yra vieta, į kurią visada noriu grįžti. Studijuodama beveik kiekviena savaitgalį parlėkdavau.
– Pamodeliuokim: gausi diplomą, turėsi darbą Choreografijos mokykloje, kasdien minsi tą patį maršrutą: namai – mokykla. Bus pasirodymų, kartą per metus – garantuotas koncertas gegužę, kai visuomenei pasirodo visi mokyklos kolektyvai… Kas toliau? Ar neužklups nuobodulys ir nostalgija, „kur buvo mano protas, kad iškeičiau Vilnių į Rokiškį?“
– Koks dar nuobodulys? Dienos keičiasi, pamokos keičiasi, kuriami nauji šokiai. Tikrai nenuobodu. Juk Vilniuje būtų viskas taip pat, tik miestas didesnis. Kartais man būdavo liūdna ir Vilniuje tarp daugybės pastatų ir žmonių. Trūko gamtos, gryno oro, pasivaikščiojimų su šunimi miške. Aš atsipalaiduoju su šeima, gamtoje, fotografuodama savo augintinius ir peizažus. Labai myliu žiemą, ypač kai daug sniego, pūga. Kokie tada vaizdai! Noriu įsigyti gerą fotoaparatą. Dirbant Rokiškyje yra daug galimybių dalyvauti su vaikų kolektyvais konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Tą sėkmingai ir daro Rokiškio choreografijos mokyklos kolektyvai. Jei norėsi daugiau veiklos, visada gali sugalvoti ką naujo. Šokėjui, kaip ir bet kuriam žmogui, būna gerų ir blogų dienų. Jei kas nepasiseka, vaikai labai jautriai reaguoja. Sakau jiems: „Matėt, kaip žiūrovams patiko? Jie jūsų klaidų nė nepastebėjo.“ Man labai svarbu, kad šokėjai gerai jaustųsi. Ne technika, idealiai atliktas žingsnelis, o pojūtis, jausmas ir saviraiška šokyje svarbiausia. Mano svajonė – turėti savo modernaus šokio kolektyvą. Jei kada taip nutiks, jame norėčiau būti ne mokytoja Ieva, o tiesiog IEVA. Draugė…
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
Gerb. žurnalistai, nejaugi Rokiškyje galime pasidžiaugti tik šokėjais? Kas trimestrą išeina straipsniai apie šokėjų pasiekimukus… Ar nėra iš Rokiškio kilusių jaunųjų gydytojų, žurnalistų, architektų, verslininkų ir kitų specialybių jaunųjų atstovų? Šiek tiek apmaudu.