– Jei žiemos laiku, gerokai po 17 val., savivaldybės pastato languose dar būdavo šviesu, kai kas rimtai sakydavo, kad „dega Čaplikienės langas“. Kiek teko su Jumis bendrauti elektroniniu paštu, į užduotus klausimus sulaukdavau atsakymų, kuriuos išsiųsdavot ir 18, ir 19 valandą, ir vėliau. Kokią ilgiausią darbo dieną atsimenat?
– Tikrai dirba ir kiti darbuotojai, ypač metų pabaigoje čia būna labai ,,karšta“. Man visos dienos geros – tiek trumpesnės, tiek ilgesnės, nes aš ,,vakarinis“ žmogus. „Ankstyvųjų“ grupei nepriklausau. Kaip sakė mano dėstytojas, psichiatras, psichoterapeutas profesorius Eugenijus Laurinaitis, gyvenime reikia vadovautis deimantine kinų patarle: ,,Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“ Tuo gyvenime reikia ir vadovautis.
– Kiek laiko likdavo namams?
– Žinoma, laiko man užtenka viskam: ir šeimai, ir draugėms. Vyrui duota laisvė tiek ūkinėje, tiek ir materialinėje veikloje, ir jis tuo labai džiaugiasi.
– Socialiniame darbe susiduri su įvairiais žmonėmis: ištiktais nelaimės ar ligos, likusiais be stogo ar pinigų, galiausiai – nerūpestingais ar nesuvokiančiais situacijos. Kokios istorijos labiausiai sukrečia?
– Kiekvienam žmogui nelaimė, liga yra labai sunkus išbandymas, stiprus emocinis išgyvenimas. Situacijų tikrai pergyvenau daug, bet labiausiai sukrečia vaikų paėmimas iš nesaugios aplinkos, iš girtaujančių tėvų. Tokios situacijos yra išgyvenamos sunkiai, ilgai būna mintyse.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
