Kraštietė Dalia Kazlauskienė jau senokai gyvena Švedijoje, Stokholme, bet save vadina Rokiškio patriote ir džiaugiasi, kad čia praleido gražiausius savo gyvenimo metus. „Gimtąjį Rokiškį“ ji skaito internete ir išgyvena dėl visko, kas čia vyksta. Pokalbis su Dalia gimė „Eurovizijos“ dienomis. Dalia – Donato Montvydo gerbėja – ir jos vyras Algimantas arenoje kartu su šėlstančia minia stebėjo jo pasirodymą pusfinalyje, turėjo galimybė balsuoti už jį kartu su visais emigrantais lietuviais. Pašnekovė pastebėjo – šiemet užsienio lietuvių susivienijimas sergant už D. Montvydą buvo išskirtinis…
– Ką veikiate Švedijoje, kuo užsiimate?
– 2009-aisiais į Švediją išvyko mano vyras Algimantas. Jį visada traukė nauji iššūkiai, todėl išvykti gyventi į kitą šalį jam buvo paprasta. Aš pas ji atvykau tik po metų. Atsisakyti namų tėvynėje ir pradėti viską iš pradžių svetur niekada nebūna lengva. Tačiau kito pasirinkimo neturėjau. Manau, kad vyras ir žmona turi gyventi kartu, nes atstumas labai atitolina gyvenimo partnerius.
Jau šešeri metai gyvename Stokholme. Vyras dirba statybose, aš – „Hemtjänst“ firmoje (verčiant iš švedų kalbos – namų pagalba). Tai labai panašu į socialinių paslaugų centrų teikiamas paslaugas Lietuvoje. Pamažu pripratome prie švediško gyvenimo ritmo ir dabar čia jaučiamės tikrai gerai. Čia baigiau švedų kalbos kursus, ir jau dveji metai kalbu švediškai. Anglų kalbos beveik ir nebeprireikia.
– Ar kasmet domitės „Eurovizija“, esate jos gerbėjai?
– „Eurovizija“ domiuosi, ir visada labai sergu už mūsų Lietuvos atlikėjus. Manau, galiu save vadinti „Eurovizijos“ gerbėja. Vyras Algimantas ja labiau susidomėjo šiemet, nes paskutiniu metu labai daug apie tai pasakodavau. O šiemet „Eurovizija“ man buvo ypatinga, nes ji vyko mieste, kur gyvenu, ir Lietuvai joje atstovavo mano mėgstamas dainininkas D. Montvydas. Pirmą kartą jo vardą išgirdau 2008-aisiais, kai dalyvavo „Lietuvos dainų dešimtuke“ ir kartu su Aiste Petkevičiūte užėmė pirmąją vietą. Tada jam buvo tik 20 metų, bet mane sužavėjo jo balsas. Jau tuomet galvojau: jo laukia puiki ateitis! Tais pačiais metais Baltarusijoje vykusio festivalio „Slavianskij bazar“ konkurse tarp 22 valstybių D. Montvydas iškovojo didįjį prizą. Manau, kad tai buvo labai didelis jaunojo dainininko laimėjimas! Žinau, kad Donatas lankė Rositos Čivilytės – talentingos mokytojos – vokalo pamokas.
Sužinoję, kad D. Montvydas ir visa Lietuvos delegacija atskrenda i Švediją, mes su vyru nuvažiavome į oro uostą jų pasitikti. Čia susitikome su Stokholmo lietuvių bendruomenės atstovais ir Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje Eitvydu Bajarūnu. Donatą pasitikome skanduodami žodį L-I-E-T-U-V-A ir mojuodami Lietuvos vėliava. Jis mielai su mumis fotografavosi. Taip ir atsirado mūsų bendra nuotrauka.
– Išsamiau papasakokite apie „Eurovizijos“ ketvirtadienio antrąjį pusfinalį. Kokia buvo atmosfera, kokie susirinko žmonės, ar daug lietuvių, kokios vyravo nuotaikos?
– Pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį stebėjome per Švedijos televiziją. Iš karto supratau, kad šiemet – labai stiprūs dalyviai. Todėl neramia širdimi laukiau antrojo pusfinalio. „Eurovizija“ vyko „Globe“ arenoje. Tai didžiausias pasaulyje pusrutulio formos pastatas, kuriame yra 16 tūkst. sėdimųjų vietų.
Į koncertą (antrąjį pusfinalį) atvykome prieš 1,5 val., nes norėjome pamatyti sirgalius, suvažiavusius iš visos Europos. Dauguma jų buvo atsivežę savo šalies vėliavas, kai kurie apsirengę drabužiais su „eurovizine“ atributika. Mačiau ir tokių delegacijų, kurių drabužiai buvo gimtosios šalies vėliavos spalvų. Visi buvo puikiai ir draugiškai nusiteikę, vieni su kitais sveikinosi bei fotografavosi. Lietuvių sutikome ne tiek ir daug. Manau, daugelį atbaidė didelės bilietų kainos (bilietas į pusfinalį kainavo nuo 100 iki 300 Eur, į finalą – 500 Eur ). Sutikome lietuvaičių, kurie net iš Didžiosios Britanijos atvyko palaikyti Donato. Žinoma, daugiausia buvo švedų, norvegų, danų, suomių, daug palaikymo komandų buvo suvažiavusių ir iš Anglijos, Rusijos, Vokietijos. Žiūrovai daugiau ar mažiau plojo kiekvienam atlikėjui, stengėsi juos padrąsinti savo ovacijomis.
– Ką toje arenoje jautėte tuo metu, kai pasirodė D. Montvydas? Juk ten, vietoje, užplūsta kitokie jausmai, nei sėdint namie prie televizoriaus?
– Net nenorėjau su niekuo kalbėtis iki pat Donato pasirodymo. Labai išgyvenau dėl jo – kad tik viskas puikiai pasisektų. Nors širdyje tikėjau juo šimtu procentų, bet net sulaikiusi kvėpavimą stebėjau jo pasirodymą, o po visą kūną šiurpuliukai bėgiojo. Tai buvo nenusakomas jausmas! Labiausiai mane sujaudino pasirodymo pabaigoje jo ištartas žodis LIE-TU-VA! Manau, pasirodymas buvo puikus ir lygiavertis arba net geresnis už kitų šalių atstovų. Sunkiausia buvo išlaukti rezultatų skelbimo momento! Kai jau paskelbė septynias šalis, kurios patenka i finalą, o Lietuvos tarp jų vis dar nebuvo, aš galvojau: „Negali taip būti, kad mūsų Donatas liks neįvertintas!“ Ir kai išgirdau tariant žodį „Lithuania“ kartu su vyru šokom nuo kėdžių, plojom ir mojavom vėliavomis. Netoli mūsų buvo ir tas pilkasis kambarys, kur sėdėjo visi atlikėjai. Mačiau, kaip džiaugėsi mūsų Donatas ir visa jo komanda! Tuo metu visi buvome labai laimingi. Atsirado toks didelis pasididžiavimo jausmas, kad mes toje mažoje Lietuvėlėje turime puikų atlikėją, galintį varžytis su didžiųjų šalių atstovais, ir jis net geresnis už kitus! Kaip rašo feisbuko komentatoriai: jis šiuo metu yra Lietuvos briliantas! Jeigu paskaitytume BBC „Eurovision“ komentarus, pamatytume, kaip jį palaiko užsieniečiai ir kiek daug puikių atsiliepimų. Jeigu jis dalyvautų kitų metų „Eurovizijoje“, manau, tikrai važiuotume jo palaikyti.
– Ar daug lietuvių sutikote ar jautėte su jais kažkokį bendrumo jausmą?
– Labiausiai lietuvių ieškojome tada, kai buvo paskelbti rezultatai. Bet jų buvo nedaug ir jie sėdėjo labai toli nuo mūsų. O taip norėjosi kartu visiems pasidžiaugti Donato sėkme! Manau, kad ši „Eurovizija“ buvo visai kitokia – joje dalyvavo daug stipresni atlikėjai negu ankstesniais metais.
– Kaip „Eurovizijos“ dienomis atrodė Stokholmas?
– Kiekvienais metais „Eurovizijos“ šeimininkai savo miestuose įkuria „Eurovizinį miestelį“. Jame nuo ryto iki vakaro skamba muzika, plazda vėliavos, būriuojasi žmonės. Toks miestelis buvo įkurtas ir Stokholme. Čia buvo pastatytas specialus 81 m aukščio apžvalgos ratas miestui apžvelgti. Taip pat įrengtos net dvi scenos, kuriose savo pasirodymus rengė šalys dalyvės. Pusfinalių ir finalo metu čia buvo galima stebėti ir pačią „Euroviziją“. Eurovizinė nuotaika buvo jaučiama ne tik pačiame miestelyje. Pagrindinėse miesto gatvėse irgi buvo daugybė vėliavų ir plakatų, puoštų šiumetiniu renginio šūkiu „Come Together!” (liet. „Būkime drauge!“). Taksi automobiliai bei autobusai taip pat buvo pasipuošę „Eurovizine“ atributika, o miesto gatvėse buvo galima sutikti daugybę žmonių su delegacijų pažymėjimais bei žurnalistų.
