– Kas tau nutiko? Ką veikei iki nelaimės?
– Jūžintų ežere besimaudydamas susilaužiau kaklą ir likau paralyžiuotas, po to dėl komplikacijų dar ir koją amputuoti teko. Iki tol dirbau miško ruošos įmonėje vadybininku, darbas labai patiko. Ta įmonė iki šiol tęsia veiklą, galbūt šiandien ten tebedirbčiau. Buvau pradėjęs remontuoti tėvų statytą namą, jame jau gyvenčiau, deja, dabar jis parduotas.
– Ar buvo sunku su tuo susitaikyti?
– Gyvenimas pasikeitė iš pagrindų, pabundi iš komos ir negali pats pavalgyt, atsigert, nosies pasikasyt, net kvėpuot pats negali – buvau prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Atsimenu, prašiau atjungti žarnas, kuriomis plūsta oras per gerklėje pradurtą skylę, nes nesupratau, argi nesugebėčiau pats kvėpuoti.
Kai įšokęs į vandenį susilaužiau kaklą, nebegalėjau pajudėt, nuskendau, bet draugas greit susivokė ir mane ištraukė, atgaivino. Mano plaučiai buvo subliuškę, todėl kvėpuot savarankiškai negalėjau. Teko visko mokytis iš naujo ir viską pritaikyt savo galimybėms. Po įvykio buvo daug komplikacijų, todėl susitaikymas atėjo palaipsniui, iš pradžių reikėjo išgyventi, o kai po metų būklė stabilizavosi, ligonines pakeitė reabilitacijos centrai.
– Kada įsikabinai į gyvenimą? Kas Tau tuo metu atrodė sunkiausia?
– Iš pradžių vyko fizinės būklės reabilitacija, mokiausi vežimėlyje sėdėti, važiuoti, įlipti, raumenis susigrąžinti ir užsiauginti. Mokiausi valgyti savarankiškai, nusiskusti barzdą, išsivalyti dantis, nusiprausti, smulkesnius daiktus paimti, nes negaliu pajudinti nė vieno piršto.
Po to prasidėjo profesinė reabilitacija (Valakupių reabilitacijos centre). Pakliuvau į Europos Sąjungos remiamą programą neįgaliuosius grąžinti į darbo rinką. Mokėmės kurti internetinius puslapius, piešti ir šiaip labiau pažinti kompiuterį. Baigęs kursus šio užsiėmimo neapleidau ir namuose tobulinausi. Dabar galiu prisidurti prie neįgaliojo pensijos.
Sunkiausia buvo pasiryžti gyventi savarankiškai. Po traumos ilgą laiką gyvenau pas tėvus.
– Daugumai atrodo, kad nutikus tam tikriems įvykiams, kurie pakeičia jų kasdienybę, lyg ir pasibaigia gyvenimas. Bet žiūrint į Tave atrodo priešingai – Tave pamatysi renginiuose, mieste… Ką norėtum pasakyti tokiems žmonėms?
– Reikia susirasti tikslą, pomėgį, hobį, žodžiu, kokį užsiėmimą, bet pirmiausia reikia susitaikyti su savo būkle, situacija ir eiti pirmyn į gyvenimą. Nesakau susitaikyti su likimu, nes likimu netikiu, dėl savo sprendimų atsidūriau ten, kur esu, o ne dėl likimo.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
