D. Vitkevičiūtė ilgokai gyveno ne Lietuvoje, čia grįžo tik prieš porą metų ir įsikūrė sodyboje Zarasų rajone. Verslo reikalais daug važinėjo po visą pasaulį, po verslo parodas ir muges. Pašnekovė prisipažino dar prieš pandemiją mačiusi, kad pasaulis „pervargęs“, „pertemptas“, kad visiems visur trūksta ramybės, pusiausvyros, tad jai kilo mintis įkurti „Tylos stovyklą“, kur žmonės galėtų atvykti ir atgauti vidinę harmoniją. Kadangi moteris turi labai daug ryšių visame pasaulyje, įsivaizdavo, kad tai bus tarptautinė stovykla. Nusipirko sodybą Zarasų rajone, bet tuomet prasidėjo pandemija, įvairūs draudimai. Taigi visos idėjos transformavosi.
Bet šį kartą ne apie „Tylos stovyklos“ idėją, o apie D. Vitkevičiūtės kitą gyvenimo pusę – tapimą mirties dula. Pašnekovė sako, kad tai, matyt, jos gyvenimo misija, pašaukimas, ir tai nieko bendro neturi su verslu.
– Ką reiškia „mirties dula“?
– Žodis „dula“ senąja graikų kalba reiškia „tarnaitė, vergė“, ja vadinamos moterys, kurios padeda gimdyvei nėštumo, gimdymo metu ir po jo, padeda kūdikiui iš dvasinio ateiti į šį pasaulį. Mirties dula padeda kitokiam gimimui – pereiti iš šito pasaulio atgal į dvasinį.
Ir gimdymas (gimimas), ir marinimas (numirimas), kad ir kaip žmogus besistengtų juos numaldyti vaistais ar kitomis priemonėmis, yra labiausiai skausmingi iš visų patirčių. Todėl labai svarbu, kad šalia mūsų būtų žmonės, kurie mums per tą virsmo momentą padėtų pereiti. Tokie žmonės ir vadinami dulomis.
– Ką mirties dula veikia?
– Priklausomai nuo to, kada į mane kreipiamasi, padedu pasiruošti mirčiai. Pavyzdžiui, išgirdus mirtinos ligos diagnozę. Kartais kalbuosi su pačiu išeinančiuoju, išklausau jo baimių, paaiškinu dvasinius dėsnius, patariu, kas galėtų padėti, visų pirma, kaip nusiraminti. Jeigu į mane kreipiasi artimieji, kai žmogus jau yra komos būklės, tai su juo galiu bendrauti neišeidama iš namų – mintimis, giesmėmis, maldomis. Kai paskambina žmogui mirus kviesdami giedoti laidotuvėse, paklausiu vardo, amžiaus, kaip mirė – ir nuo tada mintimis esu su tuo žmogumi, giedu giesmes, jaučiu, kurios jam labiausiai tinka. Kaip nėra vienodų gimdymų, taip nėra vienodų mirčių, nėra formulės, tinkamos kiekvienam, kiekvienam padeda kitos maldos, kitos giesmės, nuramina kiti žodžiai.
Kai miršta senas žmogus natūralia mirtimi, yra lengviau, o jeigu jaunas, staigiai, ypač jeigu pasitraukė sava valia, tai dar ilgai po laidotuvių jaučiu juos mane lankant, meldžiuosi, giedu, kalbuosi su jais.
– Kaip sužinojote, kad esate mirties dula?
– Vaikystėje paniškai bijojau mirties ir visko, kas su ja susiję. Bijodavau mirusiųjų nuotraukų, kaukolių, kapinių, tamsos, laidotuvių. Paauglystėje, kai svarsčiau apie stojimą į vienuolyną ir ruošiausi būti vargonininke, mane prikalbino „kantičkiniai“ laidotuvių giedotojai, kad su jais pagiedočiau laidotuvėse. Ilgai spyriojausi, bet įkalbėjo motyvuodami tuo, kad jeigu jaunimas neišmoks šitų giesmių, jos išmirs kartu su jais. Po kelių laidotuvių nustojau visiškai bijoti į jas eiti, o kai mirė senasis vargonininkas ir atsisveikindama pabučiavau jam ranką, nustojau bijoti ir mirusiųjų kūnų. Bet keisčiausias nutikimas buvo, kai buvau 19 metų. Mirė mano draugė, o praėjus kažkiek laiko po laidotuvių, ji „atsirado“ prie mano lovos. Nemačiau jos, bet labai aiškiai jaučiau jos buvimą šalia ir tiksliai žinojau, kad tai ji. Palindusi po antklode iš baimės pradėjau melstis ir pažadėjau jai, kad užsakysiu šv. Mišias. Bet kitą dieną apie tai pamiršau. O ji vakare ir vėl stovi prie manęs. Taip tęsėsi visą savaitę, kol pagaliau nuėjau pas kunigą ir užsakiau šv. Mišias. Tik tada nustojo lankytis. Bet tada pradėjo lankytis kiti. Visada tiksliai žinojau, kas lankosi, ir visada nustodavo tik po šv. Mišių. Šeimoje mane švelniai juokaudami vadindavo „įgaliotine mirusiųjų reikalams“, nes man patys mirusieji primindavo, pavyzdžiui, apie savo mirties metines.
Bet tai nebūdavo sąmoningas išlydėjimas, labiau „greitoji pagalba“, kai mirusieji surasdavo „būdą“ bendrauti, išsakyti savo poreikius, o aš turėjau įgimtą ar įgytą sugebėjimą lyg radijo imtuvas priimti ir suprasti tam tikrą informaciją.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
