– Kodėl rinkotės vilkiko vairuotojo darbą? Tik dėl pinigų?
„Furistas 2“: – Norėjau pagerinti gyvenimo sąlygas, pažinti Europos šalis. Šis darbas man patiko ir atrodė geras pasirinkimas. Vairuotoju dirbo tėtis, nuo mažens patiko mašinos, technika, tad rinkausi vairuotojo profesiją, tik valdžiau mažesnes mašinas, ne vilkikus. Pasitaikius progai, mane pakvietė į tarptautiniais pervežimais užsiimančią įmonę. Sutikau.
Normantas: – Dėl pinigų, nes tuo metu rajone nebuvo pelningesnių darbų. Na, nebent prie medžio darbų, kur prieš tai ir dirbau.
– Kaip atrodo Jūsų kelionės, gyvenimo sąlygos?
F2.: – Ketverius metus važinėjau tiek į Rusiją, tiek į Vakarų Europą. Po kiek laiko atsisakiau reisų į Rusiją ir pradėjau dirbti tik Vakarų Europoje. Su Rusija – taškas. Kalbu tik už save. Kitų galbūt priešinga patirtis nei mano. Yra vairuotojų, kuriems važinėti po tą šalį įdomu. Man pabodo nuolatinis stresas, nes ten korupcija ir muitinėje, ir milicijoje. Pavyzdžiui, po ekonominės krizės man įmonė į kelionę įdėdavo 5 tūkst. rublių „juodų pinigų“, kad duodamas kyšius sėkmingai ir kuo greičiau kirsčiau sieną (Latvijos–Rusijos), automobilių milicijos postus (GAI – aut. past.)… Kelyje sustabdę milicininkai galėdavo be priežasties prikibti, jei neduodavai 100–200 rublių. Laimingas, jei nestabdo. Visur duoklės. Jų dydis priklauso nuo krovinio. Vairavau sunkvežimį šaldytuvą ir vežiojau maisto produktus, tad turėjau reikalų su veterinarinėmis tarnybomis. Kur nors dokumentuose kablelis ne ten padėtas, – važiuosi atgal su visu kroviniu, jei neduosi duoklės. Skambini į Lietuvą vadybininkui, kad nepraleidžia, o ant tavęs šaukia, jog pats esi kaltas. Tie 5 tūkst. gali būti visi išmokėti duoklėms, dalis gali pasilikti tavo kišenėje. Gali tekti mokėti duoklę ir savais pinigais.
Dirbdamas Rusijoje taiksčiausi su sudėtinga dienotvarke: teko vairuoti naktimis, kartais nesilaikyti darbo ir poilsio režimo bei dirbti viršvalandžius. Darbas Vakarų Europoje buvo lengvesnis: nereikėjo dirbti viršvalandžių, nebuvo vadovų spaudimo. Pastaruosius dvejus metus važinėjau po Skandinavijos šalis. Jose patiko labiausiai – galėjau labiau pailsėti keliaudamas keltais, keliuose mažesnis automobilių judėjimas, ramesnis važiavimas. Skandinavijoje kebliau vairuoti žiemos laiku, nes kalnuotos vietovės, siauri keliai. Tačiau nelaimių neatsitiko. Europa man asocijuojasi su kamščiais keliuose ir transportu užkištomis stovėjimo aikštelėmis. Užsienio įmonėje dirbti geriau, nes moka daugiau, drausmingiau žiūri į darbo ir poilsio režimą. Dirbau ir kadencijomis, ir „ratais“.
N.: – Dirbu Lietuvoje registruotoje firmoje. Ji viena iš didžiausių. Mano pagrindinė kryptis tebėra Europos šalys: Vokietija, Austrija, Čekija, Italija, Prancūzija… Dirbu kadencijomis, kurios trunka 2–3 mėnesius. Prieš pradėdami darbą, sėdame į firmos autobusiuką (5–6 žmonės) ir esame vežami į tą šalį ir vietą, kurioje reikia pakeisti vairuotojus kolegas. Tuo pačiu autobusiuku pakeistieji grįžta į Lietuvą.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
