Vytautas Gasiūnas: „Gyvenimo saulėlydžio didžiausias pasiekimas – istorijos ir meno parkas“

– Esate rašytojas. Kiek knygų parašėte?

– Gal dvylika. Neslepiu, ir sovietmečiu išleidau tris knygutes apie Rokiškį. Jos buvo populiarios, iškart išgraibstytos. Tarybiniais metais žiauri cenzūra neleido pasireikšti autoriui, niekas nežiūrėjo, ką tu nori parašyt, viską stebėjo komunistų partija. Pamenu, kai skaitė mano rankraštį, daug ką išbraukė sakydami, to nereikia, ano nereikia, nors buvo labai daug parašyta apie bažnyčią, apie dvarą. Tada išbarė mane ir liepė perpus sumažinti tekstą ir pabrėžti, kad komunistų partija – vadovaujanti jėga ir t. t. Tada dar prie lietuviško teksto ir rusų kalba viską suvarė tuometė leidykla „Mintis“. Visgi prasmuko nemažai faktų apie miestą, kuriuos žmonėms buvo įdomu pasiskaityt. Na, ką darysi, apie 50 metų tęsėsi tamsus laikotarpis.

– O kuri Jūsų knyga Jums arčiausiai širdies?

– Sakyčiau, iš tų mano įdomesnių yra „Salagirės tarzanas“, tai nuotykių apysaka, skirta vaikams ir paaugliams. Joje aprašiau, kaip vaikai, norėdami laisvės, tarzanauja. Tais laikais, pokario metais, laisvės norėjo ir vaikai – išeiti iš namų, atsiskirti nuo tėvų ir gyventi laisvai.

Kita man išskirtinė knyga – „Gyvenimo mozaika“. Joje pasakoju ne tik apie savo gyvenimą nuo vaikystės iki beveik šių dienų, bet apie sutiktus žmones anuometiniais laikais.

Na, o knyga „Istorijos ir meno parkas“ skirta turistams, turizmo vadovams. Aš jau nebegaliu vesti didelių ekskursijų, bet Rokiškio turizmo atstovai galėtų. Galima sakyti, kad šią knygutę sukūriau iš reikalo.

– Ar rašant pasitaikydavo kūrybinių kančių?

– Matot, kūrėjo darbas yra toks – kai ateina kūrybinė ugnelė, atsiranda entuziazmas kažką kurti, tada ir puoli rašyti, nes taip geriau rašosi. Visos mano knygos remiasi istorija, faktais, fantazuoti teko labai mažai, todėl kūrybinio pakilimo retai pristigdavau. Istorinės knygos – ne romanas. Knygos rašytos metus, kai kurios ir dvejus.

– Esate susijęs ir su fotografija?

– Fotografija susidomėjau dar vaikystėje. Mano gimtinė yra Grigiškių kaime, tarp Salagirio ir Trakų miškelių, netoli Šetekšnos kaimo, kuriame teko dirbti. Tada man labai rūpėjo ką nors nusifotografuoti, todėl įsigijau tokį prastą, tarybinį, pusiau vaikišką fotoaparatą. Netoliese gyveno du fotografai, jie mane pamokydavo, kaip padaryti nuotraukas, kaip jas išryškinti. Taip iki kariuomenės ir fotografavau. Taip išėjo, kad pirmosios Rokiškio laikraštyje spausdintos nuotraukos buvo mano darytos.

– Kaip sekėsi kariuomenėje?

– Mane į kariuomenę pašaukė vienuoliktoje klasė, bepročiai… Niekas neužtarė, kad dar pabaigčiau tą klasę, nes tarybiniais metais vienuoliktokai jau buvo abiturientai. Gruodžio 8 d., visai prieš šventes, išvežė į Vilnių, po to į Leningradą, dabartinį Sankt Peterburgą. Ten išsirikiavus kareiviams pranešė, kad mokantys fotografuoti išeitų iš rikiuotės į priekį. Man dingtelėjo mintis – „kariuomenėje dar ir fotografuoti mokys?“

Tuoj išėjau iš rikiuotės, buvau vienas lietuvis, o rusų – bent 15. Tada mus nuvežė į vadinamąją karo fotomokyklą. Ten profesionalai mus visko mokė, ten teko pamatyti ir 300 kg sveriančius fotoaparatus, kurie buvo kabinami lėktuvuose. Taip kariuomenėje tapau fotospecialistu ir išsiuntė mane į Kaliningradą, dabartinį Karaliaučių. Taigi metai kariuomenėje nebuvo labai sunkūs, nes kai kiti rikiuodavosi, mes ruošdavome fotoaparatus.

– Ar grįžęs iš kariuomenės norėjote tęsti šią veiklą?

– Grįžęs galvojau gal kokion fotoateljė įsitaisyti, bet kur beėjau, visi etatai buvo užimti. Negavęs šio darbo, pradėjau dirbti Šetekšnų bibliotekoje, kultūros namuose. Bet buvau pradėjęs siuntinėti Šetekšnų apylinkių nuotraukas į redakciją, dar ir tekstelį prie nuotraukų parašydavau. Tada Petras Milaknis jas pamatė – jam gal patiko ir pakvietė mane būti pirmuoju fotokorespondentu. Tai buvo 1962 m.

Pamenu, reikalaudavau tada žmonių, kad jie fotografuojami kažką veiktų – kad išgyventų kažką, kad melžėja įsivaizduotų, kaip melžia karvę, ir pan.

Išsamiau skaitykite antradienio “Gimtajame…”