Išsaugoti lietuvių tautosakos užrašai
Poeto, eseisto M. Martinaičio knygos, straipsniai kultūros žurnaluose šildo sielą. Jo tekstus norisi įsiminti, cituoti, o nuoširdi meilė gimtajai žemei ir skaidri sąžinė tebesklando, nors žmogaus nebėra. Vilniaus universitete M. Martinaitis man skaitė lietuvių tautosakos paskaitas. Iki šių dienų turiu išsaugojusi paskaitų užrašus, o rengiant ką nors bibliotekoje gera į juos žvilgterėti, nes kiekvieną kartą apie tas pačias tiesas jie prabyla nauja kalba. Mintimis apie naujai išleistas knygas apie M. Martinaitį ir jo kūrybą dažnai pasidalijame su Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Saniukiene. Jos gyvenime Vilniaus universiteto dėstytojas M. Martinaitis paliko neišdildomą įspūdį. „Su M. Martinaičiu teko garbė susidurti dar studijų metais Vilniaus universitete. Tuo metu poetas lietuvių filologijos studentams skaitė lietuvių tautosakos paskaitas. Vien mintis, jog prieš mus stovi garbus tautos poetas, skatino jausti tam tikrą pranašumą. M. Martinaitis žavėjo savo paprastumu, ramus kalbėjimo būdas skatino išgirsti kiekvieną pasakytą žodį. Paskaitų metu niekada mes, studentai, nejusdavome jo pranašumo, nes betarpiškas ir nuoširdus bendravimas nekėlė jokios įtampos. Kai pamąstau apie akademinį dėstymą, ima „baltas“ pavydas, nes kiekviena pasakyta mintis išlikdavo ilgam – taip poetas sugebėjo „apžavėti“ studentus. Poetas skatino pajusti lietuvių tautosakos grožį, ieškoti joje neišsenkančių žodžio ir minties lobynų. Dar ir šiandien, kai mokiniams aiškinu apie lietuvių tautosaką, labai dažnai atsiverčiu dėstytojo paskaitų užrašus. Ateiti į poeto paskaitas ar egzaminą tinkamai nepasiruošus retam studentui kildavo mintis, nes buvo gėda“, – pasakojo R. Saniukienė.
Toks mūsų pokalbiuose tebegyvena dėstytojo, poeto, eseisto, vertėjo M. Martinaičio paveikslas.
R. Vilutienės nuotr.
Kuklumas nugalėjo pareigingumą
Kaupiant gimnazijos skaityklos leidinių su autografais fondą, parašyta daug laiškų poetams ir rašytojams, dalyvauta renginiuose, bet M. Martinaičio leidinio su autografu neturėjome. Nedrąsu buvo kreiptis į tokios subtilios sielos žmogų ir dar buvusį dėstytoją. Taip pat buvo ir dėl kraštietės poetės, žurnalistės Elenos Mezginaitės, nors į poetą, rašytoją, dramaturgą, visuomenės veikėją Justiną Marcinkevičių kreiptis kuklumas netrukdė. Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Taip jau susiklostė, kad Kupiškio krašto kunigo, poeto Justo Jasėno dėka gimnazijos unikalioji leidinių su autografais kolekcija praturtėjo gerbiamo M. Martinaičio leidiniais su įrašais. Jau ne kartą spaudoje esu minėjusi, kad daugumą leidinių, kurie autografuoti pačiam kunigui J. Jasėnui, knygų savininkas dovanojo gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrui. Garsiąsias „Kukučio balades“, įsigytas Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje, autorius kunigui Justui dovanojo 2013 m. vasario 23 d. Tai liudija ekslibriso ženklas.
Dažnai susirinkusiesiems į renginius gimnazijos skaitykloje mėgstu sakyti, kad kunigas Justas tapo mūsų gimnazijos neetatiniu bibliotekininku, o šį faktą iliustruoja kitas dovanotas leidinys. Tai M. Martinaičio knyga „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“. Joje įrašas: „Rokiškio „Romuvos“ gimnazijai – gyvenkime – Marcelijus Martinaitis 2011 m. rugpjūčio 15 d.“ Kitame puslapyje poeto, vertėjo, kritiko Algimanto Baltakio įrašas: „Romuvos“ gimnazistams, džiaukitės, kad jūs skaitysite puikų poetą ir eseistą, mano bičiulį. 2011 rugpjūtis.“
M. Martinaičio poezijos ir rankraščių knygą „Nenoriu nieko neveikti“ sudarė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Knyga brangi tuo, kad į ją sudėti M. Martinaičio eilėraščiai, rankraščiai, juodraščiai, rasti po jo mirties ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose. Knygoje – V. Sventicko autografas, gautas Vilniaus knygų mugėje 2014 m. vasario 21 d. Joje – ir Vilniaus knygų mugės bei kunigo J. Jasėno ekslibriso ženklai.
Tai tik keli brangūs įrašai M. Martinaičio knygose, kurios yra dovanotos gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrui.
Jiems teko garbė būti su M. Martinaičiu
Rokiškėnai galėtų daug papasakoti apie šviesaus atminimo M. Martinaitį: Atgimimo pradžioje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Rokiškio iniciatyvinėje grupėje dirbę šio krašto žmonės nemažai bendravo su šiuo šviesiu žmogumi. Rokiškėnų ir M. Martinaičio prasmingą bendrystę primena Krašto muziejuje esantys eksponatai. Istorikas Valius Kazlauskas dar gyvam M. Martinaičiui esant spėjo parengti filmą „Rokiškėnai kelyje į Nepriklausomybę“. Tai pats gražiausias tautos šauklio įamžinimas, turintis išliekamąją vertę kitoms kartoms.
Gal taip jau susiklostė, kad neseniai prisiminėme mirusiuosius Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis, o Rokiškio muziejininkai dar kartą peržvelgė filmą „Rokiškėnai kelyje į Nepriklausomybę“. Užfiksuotos brangios akimirkos, žmonių mintys, ėjimas į priekį… Filmo kadrai liudija, kad garbė būti su M. Martinaičiu teko Leonui Jankauskui, Gintarui Katinauskui, Vitui Kačinskui, Anicetui Kačinskui, Zenonui Akramavičiui, Kęstučiui Vyšniauskui, Petrui Blaževičiui, Algiui Kuolui, Audronei Baltuškaitei, Raimondai Stankevičiūtei- Vilimienei, Almantui Blažiui, Pranui Turoniui, Kazimierui Uokai, Pranui Voguliui, Vytautui Šlikui ir Vytautui Masiuliui.
Įdomios sąsajos
Kraštietė poetė, rašytoja Alė Rūta gimnazijos Lituanistikos centrui dovanojo jai skirtų knygų su žymių žmonių įrašais ir autografais. Dovanotų leidinių kolekcijoje – poezijos rinktinė „Vainikas“. Joje – įrašas: „Alei Rūtai – vakar ir visados – Marcelijus Martinaitis.“ Kai dėliojau gaires šiam straipsniui, per LRT kultūros kanalą buvo rodomas dokumentinis filmas „Alė Rūta. Ilgesys“. Įdomios sąsajos…
Rengdama spaudai šią publikaciją, nemažai telefonu bendravau su „Kaišiadorių aidų“ redaktoriumi, rašytoju Jonu Laurinavičiumi. Tai mūsų šviesaus atminimo pedagogo, poeto Dano Kairio ir M. Martinaičio kurso draugas. Norėjau, kad J. Laurinavičius tartų rokiškėnams kelias mintis apie M. Martinaitį. Kai gerbiamas redaktorius pasakė, kad su juo bendravo apie 50 metų… Tylėjau… Tokios bendrystės atkarpos keliais sakiniais apibūdinti neįmanoma. Visa tai galima sudėti į atskirą leidinį.
Ir dar viena įdomi detalė. Kai per LRT kultūros kanalą buvo transliuojama laida apie Viktorijos Daujotytės naujos knygos „Justinas Marcinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai“ sutiktuves, gavau J. Laurinavičiaus žinutę. Tiesiog priminimą, kad šio literatūrinio reiškinio nepražiūrėčiau…
Vilniau, kaime mano…
Neįmanoma pasidalyti mintimis apie M. Martinaičio tekstus: juos reikia mokėti mintinai, o rašant straipsnius – cituoti. Ne kartą su gimnazijos psichologe Alina Valantinavičiene dalijomės mintimis apie žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ išliekamąją vertę. Mūsų mintys sutapo. Nuolatos paimu į rankas paskaityti 2008 m. Nr. IV(4) išspausdintą M. Martinaičio tekstą „Vilniau, kaime mano…“ Straipsnio autorius išsamiai analizuoja globalizacijos poveikį miestui. Dvi citatos iš straipsnio puikiai apibūdina žmonių mentalitetą ir istorinės atminties išsaugojimą. Autorius rašo: „Akis bado trys knygynai (kam jų tiek daug Vilniui reikia?), skverelis su paminklu Žemaitei. Apie ją esu girdėjęs šnekant, jog iš čia reikėtų iškelti „tą bobą“, kad prieš svečius nebūtų gėda. Ar daug kas dar prisimena, kad čia pagal testamentą turėjo būti pastatyta Antano Gudaičio paveikslų galerija? Manau, kad ta vieta jau kam nors „geresniam“ numatyta…“
Ir dar… Gerbiamas M. Martinaitis su širdgėla žvelgia į „Literatų svetainę“. Kaip teigia straipsnio autorius: „Čia dar sukiojosi ir pats A. Šabaniauskas, o P. Širvys tikriausiai joje geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose namuose.“ Autorius svarsto: „Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P. Širvio, B. Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų.“ Deja, šiandien realybė dar skaudesnė ir ji tarsi kokia erozija ardo tautos atmintį.
Rašydamas straipsnį, kurio mintis cituoju, poetas, eseistas M. Martinaitis prisiminė Paryžiaus bulvarus, žalias vejas ir prancūzų dainelę, kuri prasideda žodžiais: „Paryžiau, kaime mano…“ „Yra miestų, kurie pavergia, yra miestų, kurie išlaisvina“, – teigia poetas… O koks tampa Vilnius? Šiandien mes matome patys.
Kas lietuviui įprasta ir svarbu?
M. Martinaitis 1993 m. „Kultūros barų“ 8–9 numeriuose rašė: „Jau tapo įprasta, kad Lietuvoje kas nors smarkiai keičiasi, virsta, kai įsiveržia okupantai ar kai jie iš jos traukiasi, būna permatuojama žemė ir peržiūrimos bibliotekos. Panašiai ir dabar yra. Žemė ir knyga yra dvi lietuviškos vertybės, utopijos, dėl kurių buvo einama į sukilimus, sibirus, kalėjimus, į pokario miškus.“ Jeigu šiandien valstybėje vyktų kaita, ar šios vertybės būtų svarbios? Pamąstykime apie tai…
