Šiandien prasideda adventas

Adventas – susikaupimo ir ramybės metas prieš Jėzaus gimimą. Šiemet jis ankstyvas – prasideda šį sekmadienį, lapkričio 27-ąją.
Apie tai, kaip reikėtų elgtis, kuo užsiimti, kokius darbus dirbti per adventą ir laukti Kalėdų, pasakoja etnologas profesorius Libertas KLIMKA.

– Gerbiamasis profesoriau, kas yra adventas?
– Adventas – bažnytinių metų pradžia. Bažnytiniai metai pradedami skaičiuoti nuo advento. Tai – toks laikotarpis, kai laukiama į šį pasaulį ateinat Išganytojo. Adventas būtinai prasideda sekmadienį ir tęsiasi keturias savaites iki Kalėdų, kurios pagal krikščioniškąją tradiciją laikomos kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Adventas – tai laukimo, susikaupimo, ramybės laikotarpis. Tik jokiu būdu ne liūdesio, kaip kartais interpretuojama.
– Ar tai – ir blaivybės metas?
– Kadangi vestuvės ir krikštynos per adventą nerengiamos, žinoma, tai – ir blaivybės metas. Na, krikštynas dar galima surengti.
Bažnyčia draudžia linksmintis per adventą. Ji sako, kad tai – rimties metas, kadangi laukiama kūdikėlio gimstant.
– Kaip reikėtų praleisti adventą?
– Tas laikotarpis – kalendorinių metų pabaiga. Metų gale susikaupia nebaigtų darbų, tai juos ir reikėtų užbaigti, kad Kalėdų šventės būtų džiaugsmingos ir be rūpesčių.
Adventas – labai geras metas bendruomeniškumui stiprinti. Čia galima prisiminti dzūkų papročius – kaimo bendruomenės iki dabar išlaikiusios daug gražių papročių. Pavakarot susirinkdavo žmonės, kartu pabūt. Jie dirbdavo neskubius darbus – moterys, pusberniai plunksnas plėšydavo. Moterys ir verpdavo. Dainuodavo advento dainas. Jas vadinu giesmėmis, nes jos aiškiai turi ritualinio-apeiginio pobūdžio bruožų. Jos – ramios, gražios, be „aštraus” ritmo.
Tarp jų pasitaiko labai retų dainų, kurios turbūt yra iš gilios senovės, pavyzdžiui, apie elnią devyniaragį. Ta daina – su mitologiniu atspalviu. Tas elnias devyniaragis turbūt atneša saulę žmonėms. Tai – saulėgrįžos ir dievybės įvaizdis.
Kitos dainos – kosmologinio pobūdžio. Pavyzdžiui, apie grūšelę, kuri auga kažkokioj saloj tarp neaprėpiamų vandenų. Iš jos šakelių iškrinta trys kibirkštėlės, kurios kuria visą likusį pasaulį. Tai – mitas arba mito nuotrupa, užuomina apie pasaulio sutvėrimą.
O dzūkų jaunimas per adventą eidavo net ratelius – tai šokio pobūdžio žaidimai.
Dzūkų gyvenvietės – kompaktiškos, neišsiskirsčiusios į vienkiemius, todėl jie galėjo išlaikyti labai seną kultūros klodą. Kituose Lietuvos regionuose giedodavo šventas giesmes.
– Ar ir dabar kaimuose giedamos advento giesmės?
– Taip. Dabar – tam tikras atsigavimas, ir advento vakaronės vėl tampa savastimi. Ten, kur kaimo bendruomenė stipresnė, kur žmonės labiau susibūrę, po pašalius neišsiskirstę, susirenkama vakaroti. Jie nori ir tuos senuosius papročius prisimint, ir pabūt kartu. Be to, dabar yra kultūros įstaigų, kurios tai organizuoja. Ir mane kartais pakviečia.
– O kaip didmiesčių gyventojai – ir vyresni, ir jaunimas – turėtų praleisti adventą? Juk dabar jaunimas nesirinks plėšyti plunksnų, kaip pokario metais.
– Čia reikėtų kūrybiškumo. Na, kad ir pasimokyti tų dzūkiškų dainų. Jos mus jungia net su akmens amžiumi, – esame tauta, kuri kaip reta Europoje gyvename savo žemėje tūkstantmečius. Reiktų prisiminti tuos istorinius dalykus.
Seniau per adventą Lietuvoje vykdavo labai įdomūs šventiniai turgūs ir jaunimas juose labai aktyviai dalyvaudavo. Kaimo žmogui turgus – pramoga. Kiekvieną savaitę vykdavo po vieną turgų. Kodėl jaunimas tuose turguose dalyvaudavo? Todėl, kad gaudavo metų uždarbį ir važiuodavo apsipirkti. Na, dabar sugrįžta iš Norvegijos, Airijos ir Lietuvoje nori išleisti tuos pinigėlius.
Pirmasis turgus – šeškaturgis, kuriame būdavo prekiaujama šiltais drabužiais. Pusberniai nudobdavo šešką, išdžiovindavo jo kailiuką, parduodavo šį turguje ir turėdavo pinigėlį šventėms. Šeško kailiukas – labai minkštas, juo papuošdavo apykaklę. Svarbiausia, kad tame šeškaturgyje būdavo prekiaujama šiltais drabužiais, kurių reikės žiemą, – kailiniais, avikailiais, šalikais, megztomis ir kailinėmis kepurėmis, pirštinėmis. Tautodailininkai galėtų rengti per adventą tokią specifinę mugę.
Kitas turgus – skaistaturgis. Skaistus – tai reiškia gražus. Tai – dovanų turgus. Jame būdavo prekiaujama papuošalais ir kosmetika. Lietuvoje jau pobaudžiaviniais laikais kosmetiką merginos naudojo. Ji buvo natūrali. Tarkime, plaukus šviesindavo ramunėlėmis. Kadangi samdiniai turėdavo pinigėlių kišenėje, turguje pirkdavo kalėdinių dovanų. Pirmiausia – savo nusižiūrėtai merginai, paskui – ir mamai, ir tėčiui ką nors švenčių proga.
Trečiasis turgus – saldaturgis, jis būdavo prieš pat Kalėdas. Tai – maisto turgus. Juk trūksta ko nors Kūčioms, reikia kuo nors paįvairinti Kalėdų stalą. Kas neturi medaus, kas – aguonų, grybų, kam reikia kalėdinės žąsies. Ir žmonės lėkdavo į turgų tų produktų pirkti.
– Siūlote jaunimui per adventą rengti tuos turgelius ir juose pardavinėti savo gaminius?
– Taip, rengti turgelius, kuriuose būtų prekiaujama tautodailės dirbiniais. Kai kur, pavyzdžiui, Joniškyje šita tradicija yra atgaivinta. Bet ten vyksta ne trys turgūs, o vienas.
– Kaip adventas turėtų būti praleidžiamas šeimoje?
– Adventas – puikus metas bendruomenėms susiburti. Lygiai taip ir šeima gali sustiprinti savo saitus. Tam yra skirtas advento vainikas. Jis pinamas iš įvairių sausų gėlių, šakelių – tai Vakarų Lietuvoje žinomas paprotys. Tegul susirenka visa šeima ir pina tą vainiką. Svarbu advento sekmadienį jį turėti ir pagal lietuvišką tradiciją padėti ant stalo. Į vainiką galima įdėti keturias storokas advento žvakes. Keturias todėl, nes adventas trunka keturias savaites. Pirmąją žvakę reikia uždegti pirmąjį advento sekmadienį, kai susirinks prie pietų stalo visa šeima. Deginti žvakę, kurioje sužymėtos advento dienos, – ne lietuviškas paprotys.
Vis dėlto tikrasis advento laukimas pagal lietuvių papročius prasideda nuo šventosios Liucijos dienos – Šviesos dienos, gruodžio 13-osios. Diena nebetrumpėja, saulė leidžiasi tuo pačiu metu. Prasideda tikrasis saulės sugrįžimo laukimas. Lieka lygiai 12 dienų iki saulėgrįžos. Lietuviai nuo šv. Liucijos spėdavo ateinančių metų orus – tas 12 dienų atitinka 12 būsimųjų mėnesių. Ir tie spėjimai beveik pasitvirtindavo.
Nuo šv. Liucijos prasideda tikrasis šventės laukimas. Tada mokyklose vaikai gali gamintis eglutės žaisliukus, karnavalo kaukes. Tada būna daugybė rūpesčių. Šventės laukimas kartais svarbiau negu pati šventė. Labai gražu, kai eglutė papuošta rankų darbo papuošalais. Tai skatina kūrybiškumą ir primena mūsų tautos tradicijas.
– Žinomi Kūčių nakties burtai. O kokie yra advento burtai?
– Šv. Andriejaus išvakarėse (lapkričio 29-ąją ) merginos burdavo ir sužinodavo, kas bus jų gyvenimo draugas. Tie burtai – mitologiškai įdomūs, prasmingi. Aplinkui šulinį pabarstydavo aguonų ar kanapių sėklų, tris kartus jį apeidavo atbulomis šnibždėdamos šventam Andriejui maldą, kad šis parodytų jos likimą.
Paskui reikėdavo pavalgyti sūrią vakarienę, su niekuo nekalbėti – tai labai sunku, ir susapnuodavo prie šulinio atjojantį raitelį. Nušoka jis nuo žirgo, prašo šį pagirdyti. Dabar – truputį kitaip. Atvažiuoja koks nors BMV ar „Audi”, durelėm tik trinkt. Jeigu viskas teisingai padaryta, sapnas būna spalvotas.
Ir apskritai visas advento laikotarpis susijęs su burtais. Mąstant mitologiškai, mūsų protėvių vėlės tuo laikotarpiu sugrįžta į namus. Kai derlius suvažiuoja į aruodus, kai viskas jau podėliuose, tos dvaselės taip pat į namus pareina. Bet tai priklauso nuo to, kiek žmogus jas jaučia. Lietuviai su jomis bendrauja – ne ištisus metus, bet per didžiąsias šventes. Taip pat ir per žiemos šventes.
– O kodėl tos dvasios sugrįžta?
– Todėl, kad šalta.
– Bet tame pasaulyje, kur jos gyvena, niekada nešalta.
-Ten – dausos, taip. Bet savo namus jos lanko. Ir būtent žiemą. Manoma, kad jos ištisus metus padeda žmonėms pragyventi šitame krašte, kur toks nelengvas klimatas. Jos padeda rugius užaugint. Ir kai derlių suvežame į namus, savaime ir tos dūšelės pareina. Ir atsilygint reikia joms – jas pamalonint, pavaišint. Per Kūčias tai ir darome. Kūčiukai – tai duonelė vėlėms maitinti. Ta duonelė tokia mažytė, nes vėlės neturi kūno.
Kūčios užbaigia adventą.

Kalbino Eltos korespondentė Laima Žemulienė