Abejonės liko praeityje
Muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė atskleidė, jog jau senokai kirbėjo mintis pabandyti suorganizuoti drabužių, daiktų, žaislų ir kitokių daiktų atiduotuvę. Tai daryti paskatino ne tik šalyje rugsėjo mėnesį paskelbtos Tvaraus paveldo dienos, bet ir faktas, jog dvarininkai savo tarnams taip pat išdalindavo nebereikalingus daiktus.
„Ryžomės pabandyti ir išsiaiškinti, ar atiduotuvė būtų aktuali rokiškėnams. Šiuo metu žmonės nudirbę darbus, paatostogavę, sekmadieniais nebėra ką veikti, taigi gera proga ne tik pasiūlyti jau nebenaudojamus daiktus kitiems ar pačiam susirasti, bet ir išeiti į gamtą. Šalia dvaro yra veiksmo – su vaikais galima aplankyti aptvaruose besiganančius danielius, pasisupti sūpynėse.“
Nukonkuravo feisbuką?
Pagrindinė atiduotuvės „Nebereikia – atiduodu!“ organizatorė yra muziejaus Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Laima Klasinskienė. Ji buvo patenkinta „pirmuoju blynu“ ir akcentavo, jog daiktas gali tarnauti labai ilgai: „Galvojome, kad daug kas mainosi per feisbuką, todėl abejojome, ar žmonės domėsis atiduotuve, ar ji bus populiari. Pirmas blynas neprisvilo. Kartais vos spėjame padėti daiktus ant stalelių, o jų jau ir nebelieka. Vadinasi, visiems įdomu, yra poreikis.“
Apgaulingas įspūdis
Ėjusius ar važiavusius į atiduotuvę pirmasis įspūdis nustebino, o kai kuriuos net sutrikdė, nes prie muziejaus administracinio pastato testovėjo vos keletas automobilių, o šalia centrinių dvaro rūmų prie stalelių tesimatė negausus būrelis žmonių. Anksčiau šioje vietoje yra veikęs Rokiškio mamų klubo organizuojamas „Mamyčių turgelis“, sutraukdavęs būrius smalsuolių ir norinčiųjų įsigyti ar parduoti daiktus, tarp kurių dominuodavo vaikiškos prekės. Atiduotuvėje žmonių buvo mažiau, tačiau daug judėjimo: per akcijai skirtas 2–3 valandas vieni ateidavo, kiti išeidavo, treti nekantriai laukė, ar pavėlavusieji savo krepšiuose neatneš dar ko nors reikalingo bei įdomaus ir skanavo kavos.
Kas paklausiausia?
Daugiausia į atiduotuvę atkeliavo vaikiškų drabužių ir apavo. Dalis suaugusiems skirtų rūbų buvo nedėvėti, netgi su etiketėmis. Galėjai grįžti kostiumuotas ir apsiavęs odiniais batais. Kai kurios su vaikais atėjusios šeimos šypsodamosi sakė, jog „atėjo su vienu krepšiu, o išsineša tris“ – tiek naudingų dalykų rado.
Žinoma, atiduodantiems taip pat smagu, kad jiems nebereikalingi dalykai apsigyvens pas kitus. Rokiškietė Virginija iš namų atitempė keletą pilnų krepšių. Anot jos, tokia proga paskatino pasidaryti bute „reviziją“. Ir tai pateisino lūkesčius.
Kiti minėjo, jog daiktus laikė tik todėl, kad jie vertingi, geros būklės, į atliekas išmesti gaila, apie juos skelbti ir pardavinėti feisbuke nėra laiko, todėl atiduotuvė – kaip tik. Be to, ieškantieji nori patys pačiupinėti, apžiūrėti prekes.
Patys populiariausi buvo indai, jų komplektai, ypač sviestinės. Kaipmat išgaravo stikliniai puodeliai arbatai. Išgraibstytos dailios dekoratyvinės skulptūrėlės, naujus šeimininkus surado narveliai žiurkėnams. Viena paauglė prisirinko tiek minkštų žaislų, kad jie nebetilpo krepšyje, tad mieliausius susikišo į palto gobtuvą ir glaudė prie veido. O kai kuriuos mažylius mamos įtikinėjo, kad čia viską galima imti nemokamai. Tai jiems buvo naujiena.
Pratęsimas
Organizatoriai kvietė atsinešti ne tik naudoti dar tinkamų rūbų ir kitų tekstilės gaminių, avalynės, aksesuarų, žaislų, indų, suvenyrų, bet ir mainytis. Manai rokiškėnų nesužavėjo, jie linkę dovanoti. „Pasirodo, rokiškėnams labai aktuali atiduotuvė, – baigiantis akcijai sakė muziejaus direktorė N. Šniokienė. – Todėl spalio mėnesį, kiekvieną sekmadienį, vėl kviečiame į atiduotuvę.“
Atiduotuvėje laukiami ir kitokie daiktai. Galbūt spintose, palėpėse ar stalčiuose yra jums nebereikalingų, tačiau senų ir vertingų daiktų, kurie gali tapti muziejaus eksponatais? Tokie daiktai keliautų į muziejaus saugyklas, o vėliau į parodas ar ekspozicijas.
Muziejines vertybes sergsti profesionalai
Organizatoriai kvietė į edukaciją „Kaip muziejininkai prailgina daiktų gyvavimo laiką“. Kaip rūpinamasi muziejaus vertingais eksponatais, kaip kovoti su dūlėjimu, blukimu, kirvarpomis ir kandimis, kaip pratęsti daikto amžių, pasakojo muziejininkė-rinkinių saugotoja Giedrė Spundzevičienė. Rankose laikydama XIX a. pradžios spaudinius, verpstes, 1741 m. nukaldintą kryžių, austus lino rankšluosčius bei raštuotą užtiesalą, ji paaiškino, kuo sudėtingas restauratorių bei muziejininkų darbas.
Muziejuose esančių eksponatų atgaivinimu užsiima Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras. Jame konservuojami, restauruojami ir tyrinėjami tapybos, grafikos, skulptūros kūriniai, tekstilės, keramikos, metalo dirbiniai, baldai, archeologiniai radiniai. Kasmet restauruojama apie 1500 kūrinių, saugomų Lietuvos dailės muziejaus, kitų šalies bei savivaldybių muziejų rinkiniuose, bažnyčiose, privačiose kolekcijose, užsienio muziejuose, dar tiek pat eksponatų paruošiama ilgalaikiam saugojimui.
Tačiau centras ne tik pats atgaivina muziejines vertybes, bet ir teikia konsultacijas muziejininkams. G. Spundzevičienė vaizdingai nupasakojo, kaip seni mediniai eksponatai gelbėjami nuo kirvarpų. Juos tenka ištepti specialiais preparatais, ir sandariai suvyniojus į polietileninę plėvelę laikyti tam tikrą laiką. Dirbama burną užsidengus respiratoriumi. Masyvūs eksponatai neapvyniojami, tik ištepti laikomi sandariose patalpose. Kad restauruotų geležinį daiktą, žmogus turi prie jo prisiliesti net keturis kartus: nušveisti, pašalinti rūdis ir suteikti spalvą. Pasirodo, patys ilgaamžiškiausi, tvariausi iš audinių yra lininiai, išsilaikantys iki keleto tūkstančių metų. Ypač daug kruopštumo ir kantrybės reikalauja popierinių eksponatų ir audinių restauravimas, kuriuo užsiima profesionalai. Tuo galima įsitikinti pabuvojus ekskursijoje „Napoleono laikų mada“.
Gelbėja vėdinimas ir žolelės
O kasdienybėje G. Spunzdevičienė rekomendavo visus vertingus audinius saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Tuomet jie neišbluks. Kad neįgytų priplėkusio senienų kvapo, juos būtina pravėdinti tiek žiemą, tiek vasarą.
Nuo kandžių gelbėja lipnios gaudyklės, jas atbaido mėtų lapų, levandų žiedų, karčiojo pelyno kvapai. Keisti šviežiomis žoleles reikia kas metus, nes kvapas išgaruoja ir poveikio nebelieka.
Idėją pasiūlė prancūzas
Idėja pradėti rengti paveldo dienas gimė Prancūzijoje 1984 m., jos iniciatorius buvo Prancūzijos kultūros ministras Jack Lang. Per keletą metų šis renginys išplito po daugelį vakarų Europos šalių ir pasidarė toks populiarus, jog, nuo 1991 m. Europos Tarybai inicijavus ir parėmus Europos Komisijai, visoje Europoje imta rengti Europos paveldo dienas. Lietuvoje jos organizuojamos nuo 1994 m.
Šimtmečius šalia mūsų esantis paveldas – pats geriausias tvarumo pavyzdys, įkvepiantis mokytis iš jo, ypač šiais laikais, kai perteklinis vartojimas jau kelia grėsmę Žemei, sukelia grėsmingų klimato kaitos padarinių. Tvarus paveldas sprendžia ir tokias problemas kaip atliekų mažinimas. Tai siekis tapti draugiškesniems aplinkai.
Pasisėmę patirties iš paveldo, bandydami tai pritaikyti ir savo kasdienybėje, mes aplinkai suteiksime daugiau ilgaamžiškumo, taip mažinsime besaikį vartojimą.
Projektą iš dalies remia:
