Sugėdino dėl dalgio
Prieš gerą dešimtmetį į atmintį įstrigo Rokiškio šeštadieniniame turguje matytas vaizdas. Apie 40 metų vyras, žinomas rokiškėnas, vis mindžikavo aplinkui naudotos technikos pardavėjus klausinėdamas žoliapjovių, vadinamųjų „trimerių“, techninių duomenų ir lygino kainas. Pagaliau apsisprendė nusipirkti nei labai brangią, nei pigią. O kai nusipirko, tai ir išliejo apmaudą. Pasirodo, turi sodo namelį, jo kiemą nusišienauja žoliapjove. Tačiau sklypas tęsiasi pagriovio link, ten žoliapjovė nepajėgia susidoroti su nelygios pievos aukštoka žole, todėl vyras stveria į rankas dalgį ir švytruoja. Bet sujudo subruzdo kaimynai ir draugai, pradėjo gėdinti – esą kaip jis, užimantis solidžias pareigas, vargsta ir daro sau gėdą? Kas gi bešienauja dalgiu? Nejaugi žoliapjovės neišgali nusipirkti? Taip sugėdintas jis ir pasuko į turgų dairytis burzgiančios žoliapjovės – pažįstami išgirs ūžimą pievoje ir nusiramins.
Jis tikrai ne vienintelis, kuris pasidavė aplinkinių spaudimui ir madai verčiau rinktis keletu šimtų ar tūkstančių kainuojančią techniką, nei pamankštinti raumenis su dalgiu už keliolika ar keliasdešimt eurų.
Veiklos imasi entuziastai
Užmarštin nuėjusį kultūrinį paveldą gaivina entuziastai Rokiškio ir Šilutės rajonuose. Daugelį kartų rašėme apie „Pirmosios pradalgės“ varžytuves mūsų rajone, Konstantinavos kaime. Jos organizuojamos jau visą dešimtmetį. Jų įkvėpėja – bendruomenės pirmininkė Irena Žindulienė. Į varžytuves, rengiamas prieš pat Antanines arba vos po jų, susirenka iki 20 pjovėjų. Šįmet tarp jų buvo ir dvi moterys.
Šilutiškiai užsimojo kur kas plačiau. Jie antrąkart ruošia nacionalinį šienpjovių čempionatą. Šį amatą puoselėjantys entuziastai šįmet, kaip ir pernai, rinksis rugpjūčio 6 d. Nemuno deltos pievose, esančios Rupkalvių kaime, Šilutės rajone. Jų organizatorius Baltijos aplinkos forumo vadovas, gamtininkas Žymantas Morkvėnas teigia, kad tai ne tik varžymasis, bet ir informacijos sklaida – ūkininkai ir visuomenė informuojami apie ūkininkavimą santarvėje su gamta bei nykstančių rūšių apsaugos būtinybę. Kodėl čempionatas vyksta taip vėlai, tik rugpjūtį? Pasirodo, jis siejamas su meldinės nendrinukės apsauga. Ji peri tose vietose. Šienaujant dalgiu, šie reti paukščiai išlydimi į rudeninę migraciją, parodant rūpestį, jog jų laukiama sugrįžtant. Pasak jo, nors Lietuva maža, bet regionams būdingi skirtingi dalgiai. Vakarų Lietuvoje šienpjoviai pjauna žemaitišku šunkoju. Dzūkijoje ir Aukštaitijoje – senuoju lietuvišku dalgiu.
Dalyvauti čempionato varžytuvėse kviečiami tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau varžomasi ne pavieniui kaip Konstantinavoje, o komandomis. Kiekvienoje iš jų – po du šienpjovius. Komandos varžysis dėl šienavimo greičio ir kokybės. Bus pjaunamas ūgtelėjęs atolas.
Kur intensyviai šienaujama, pievos lieka be gyvybės
Ką rinktis – dalgį ar žoliapjovę – sprendžia kiekvienas atskirai. Žiūrint, ko norime: ar kad kiemas, pievelė primintų išblizgintą futbolo stadiono veją, ar kad joje natūraliai gyventų, vystytųsi gyviai, kuriuos sutvėrė gamta.
Biologai ir agronomai teigia, kad daugiausiai reikšmės augalijai turi pjovimo laikas ir dažnumas. Biologinės įvairovės požiūriu, galioja bendra taisyklė: kuo vėliau šienaujama, tuo biologinei įvairovei yra geriau, nes absoliuti dauguma paukščių jauniklių būna palikę savus lizdus, o vabzdžių palikuonys pakankamai sustiprėję. Ne veltui anksčiau būdavo paprotys šienapjūtę pradėti tik po Šv. Antano, t. y. birželio 13 d. Tokia pieva jau būdavo paauginusi ne tik vabalėlius, paukščius, bet ir subrandinusi daugelio augalų sėklas.
Žoliapjove pjaunama dažniau, nelaukiant, kol augalai pradės žydėti. Varikliai pradeda ūžti jau gegužės mėnesį. Taip augalams neleidžiama subrandinti sėklų ir pasisėti. Pasak biologo Giedriaus Vaivilavičiaus, nenuostabu, kad tokia pieva turi mažai gyvybės. Tai dėsninga, nes kai nėra žiedų, jų nelanko bitelės. Kai nėra vabzdžių, dingsta ir jais mintantys gyvūnai. Tokioje pievoje nerasime net vaistažolių.
Be to, pjaunant žoliapjove, nepastebėsi ir neišgelbėsi varlių, rupūžių, pelėnų, kamanių lizdų, skruzdėlynų. Mechanizuoti įrenginiai juos tiesiog sumala. Intensyviai pjaunant žolę, vabzdžių fauna sunyksta per metus kitus.
Naujiena sulaukė pasipriešinimo
Įsitikinimas, kad žolę reikia pjauti, vos tik jį ūgteli keletą centimetrų, yra labai gajus.
Sostinės viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ Vingio, Ozo ir Misionierių parkuose laikosi bioįvairovės išsaugojimo principų – leidžia augti natūralioms pievoms. Todėl ten šalia tvarkomų žolės plotų lieka ir natūralių pievų, kuriose pilna pievų, pakrūmių ir miško augalų.
Šiemet Vilniaus miesto savivaldybė pasiskelbė taikysianti bioįvairovės išsaugojimo principus ir ėmėsi naujos strategijos. Ja siekiama atkurti natūralias pievas mieste, išsaugoti tokių pievų ekosistemą, rasti balansą tarp tvarkos užtikrinimo ir natūraliai augančių želdinių išsaugojimo. „Natūralias pievas nušienavus vieną ar du kartus per metus, pavyks ne tik jas išsaugoti, bet ir mažiausiomis darbo sąnaudomis turėti nuostabią biologinę įvairovę. Visai nešienauti negalima, nes tuomet ims augti vėjo bei paukščių „pasėti“ medžiai ir krūmai. Tačiau jei nupjausime žydinčius ir sėklų nesubrandinusius augalus, jie greitai išnyks, išliks tik tokiai priežiūrai atsparios varpinės žolės“, – informuojama Vilniaus naujienų dienoraštyje „Made in Vilnius“.
Įpusėjus birželiui, kilo ažiotažas: žolė kliudo matyti kelią vairuotojams, išsukantiems iš šalutinių gatvių, o parkuose veisiasi erkės. Tačiau liepą parengtuose televizijos siužetuose jau matyti, kad palei važiuojamąją dalį nušienauta keletas metrų, o aukšta žolė švyluoja niekam nekliudydama.
Galbūt savivaldybė kai kur ir perlenkė lazdą, tačiau norai labai geri.
Nors menka, bet išeitis
Didesnius sklypus turintys gyventojai sugalvoja (o gal nusižiūri) įdomių variantų. Jie stropiai žoliapjove nušienauja tik takelius ir tuos plotelius, per kuriuos vaikšto ar važinėja, o kitur palieka augalų saleles ir jas nušienauja gerokai vėliau. Tokių atvejų matyti ir kaimyninėje Latvijoje. Taigi augalai subrandina sėklas, o mažoji fauna randa prieglobstį vešlioje pievoje.
Tokie plotai – tikrai ne naujiena, o iš gamtos nusižiūrėtas dalykas. Biologas G. Vaivilavičius aiškina, jog anksčiau natūralias pievas formuodavo taurai, stumbrai, vėliau juos pakeitė karvės, avys, ožkos. Ar matėte lygut lygutėliai nuganytą pievą? Tikrai ne, nes gyvūnai atsirenka augalus, taip pievoje lieka žolės kuokštų, salelių ir nepakenkiama biologinei įvairovei. Tačiau naminių gyvulių mažai beauginama, tad žolės saleles imasi formuoti žmogus.
Prieina bet kur
Konstantinavoje besivaržantys šienpjoviai, atėję į lauką, pirmiausia čiupinėja žolę tikrindami, ar dar neišgaravusi rasa. Žolę lengviau pjauti rasotą, mat drėgmė suteikia reikiamo svorio, kuris leidžia augalams atsistoti, kai dalgis per juos slysta.
Trumpą žolę šienauti sunkiau, kadangi ji neturi aukštai žolei būdingo svorio. Dalgiu galima pjauti ir gerokai peraugusius žolynus. Su tokiais vargiai susidoroja žoliapjovės. Be to, dalgeliu įmanoma pasiekti ir sudėtingesnes vietas, kurių su technika nupjauti nepavyksta, pavyzdžiui, kai yra šlaitas, gėlynai, jauni medeliai ir kitos kliūtys.
Minusas nebent tas, kad nesuformuosite labai lygios, gražios vejos.
Šienaudami dalgiu, ko ne ko, bet baudos už triukšmavimą ir kaimynų pykčio priepuolių nesulauksite. Dalgiams svetimas ūžesys, todėl romantikos mėgėjai gali pjauti žolę kad ir mėnesienoje ar tekant saulei.
Minkštas plienas netinka
Puikūs pjovėjai sako, kad kokybiško metalo ir gerai paruoštas dalgis mažai nusileidžia žoliapjovei. Tačiau kur gauti jo geležtę, pagamintą iš kieto plieno? Tik tokios atlaiko keletą metų. Kokybe garsėjusių rusiškų dalgių prekyboje nebėra.
„Turime, bet tik keletą, – sako vieno Rokiškyje įsikūrusio prekybos centro konsultantė. – Dalgio metalinė dalis kainuoja 8,99 Eur, su nuolaidų kortele – 6,29 Eur. Bet kilmės šalis nenurodyta.“ Už dvigubai didesnę kainą siūlo įsigyti dalgį su metaliniu kotu. Šios prekės kilmės šalis taip pat neskelbiama. Pasižvalgius feisbuke, iš pasidalintų komentarų paaiškėja, jog dalgiai su metaliniais kotais atkeliauja iš Kinijos ir, atsitrenkę į lietuvišką akmenėlį, dažnai įtrūksta, nes pagaminti iš minkšto metalo.
Nieko palankaus šienpjoviams negalėjo pasakyti ir AB „Lytagra“ Rokiškio filialo vadovas Virginijus Malala – jie dalgiais neprekiauja, nes nėra paklausos. Anot vadovo, prieš dešimt metų turėdavo net keleto gamintojų, o juos įsigydavo vyresnio amžiaus žmonės. Dabar niekas net nebeklausia, todėl nebeužsako. Susisiekęs su įmonės prekių sandėlių darbuotojais išsiaiškino, kad ir juose dalgių nebeliko, nes atsisakius rusiškos produkcijos, ieškoma naujų tiekėjų, kurių viliamasi rasti Ukrainoje.
Suprantama, dalgiui paruošti reikės dar ir plaktuko bei priekalo, pustyklės.
Nuo ko dvelkia vėsuma?
„Nepakenčiu burzgimo, laikausi tradicijos“, – sako Panemunyje vasarojantis poetas Arvydas Genys. Jis su žmona Virgina jau šešioliktą vasarą Vilnių iškeičia į savąją sodybą. Aplinką, sodą jis šienauja ukrainietišku dalgiu. Pirmasis tarnavo 7 metus. Nors sudilęs, bet dar laikomas atsargai. Su antruoju žolę pjauna ketvirtą vasarą. Apie kinų gamybos dalgius Arvydas, kaip ir ankstesni pašnekovai, susidaręs prastą nuomonę – jie dėl metalo minkštumo esą tinka tik mažam kiemeliui, minkštai žolytei šienauti.
Geležtę išplaka kaimynas. Vieno plakimo užtenka visai vasarai. O pustyti dalgį Arvydą pamokė giminaitis.
Tačiau kol kas nušienautas ne visas sodas. Apipjauta aplinkui obelis, o tarp eilių palikti keleto metrų pločio aukštos žolės ruožai. Ankstyvą rytą ar palijus, nuo jų dvelkia gaivi vėsa. „Tai ir sveikatinimas, ir aplinkos vėsinimas, ir kova prieš klimato atšilimą“, – pasirinkimą paaiškina Arvydas, pridurdamas, jog dalgio ta žolė sulauks vasaros pabaigoje.
O kol kas viskas žydi.
Projektą iš dalies remia:
