Paslaptinga ir nenuspėjama žmogui duoto laiko atkarpa… Jis nežino, kokios pergalės ir nesėkmės, kokie darbai ir kokie žmonės jo laukia… Įdomus ir prasmingas žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus, leidėjo ir kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus kelias. Ir net pats žurnalistas neįtarė, kad tas kelias neaplenks ir Rokiškio…
Meilės Rokiškiui esmė
Šviesaus atminimo pedagogas, poetas Danas Kairys buvo J. Laurinavičiaus studijų bendramokslis. Čia ir glūdi meilės Rokiškiui esmės pradžia… Baigiant rengti atsiminimų, kūrybos analizės ir eilėraščių knygą „Žiobiškio vėjas“ apie D. Kairį, J. Laurinavičius su kurso draugais lankėsi Rokiškio krašte. Tą kartą talentingą 55 metus žurnalistikai atidavusį J. Laurinavičių sužavėjo Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio Lituanistikos centro leidinių su autografais kolekcija. Tas žavėjimasis tęsiasi… Gimnazijai didelė garbė, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, kuriam suteiktas meno kūrėjo statusas, žmogus, kuris apdovanotas medaliais už nuopelnus Lietuvai, žurnalistikai, kraštotyrai, paminklų apsaugai, Kaišiadorių rajono garbės pilietis, palankiai vertina kolekciją ir dovanoja bibliotekai leidinius su autografais.
Įrašas, nusakantis gyvenimo prasmę
Atsiminimų, biografinių apybraižų, interviu, straipsnių knygą „Žurnalistai“, išleistą šiais metais, J. Laurinavičius skyrė kolegoms, su kuriais dirbo arba artimai bendravo. Leidinyje šalia kitų nemažai žinomų ir nusipelniusių Lietuvai žurnalistų yra informacijos apie žurnalistą Zenoną Lapinską, kilusį iš Kamajų krašto, dainingąjį poetą Paulių Širvį, kurso draugą pedagogą, poetą D. Kairį ir žurnalistą, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narį Algį Juozą Kustą. Visiems, kuriems teko garbė dovanų gauti autoriaus leidinį „Žurnalistai“, J. Laurinavičius įrašė tekstą, kuris tarsi apibūdina visą žurnalistinės veiklos kelią:
Žurnalistika – mano gyvenimas.
Spindintis kelias nuo vaiko dienų.
Nenurimstantis kraujo sruvenimas.
Su knyga ir su plunksna
Laimingas einu.
Ne tik šiuo autoriaus įrašu, bet ir autografu bei specialiu įrašu Lituanistikos centrui J. Laurinavičius papildė gimnazijos unikaliąją kolekciją.
„Lietuviškas berže, Pauliau…“
Leidinyje „Žurnalistai“ nušviečiamas ryškus kraštiečio poeto P. Širvio pėdsakas. Daug istorijų knygos autorius papasakotų apie poetą… Deja… Šiame leidinyje J. Laurinavičius piešia kolegų žurnalistų paveikslus ir jų ryšius su kitais žmonėmis. Autorius rašo, kad 1956 m. rugpjūčio 19 d. vyko literatūros vakaras Varėnoje. Tarp kūrėjų tą kartą dalyvavo ir pats P. Širvys. Jis sakęsis čia pirmą kartą skaitęs eilėraštį „Nemunas“ („Su Nemunu pateka saulė“…).
Knygos autorius šiltomis ir nuoširdžiomis spalvomis piešia dzūkės Stasės Šeštakauskaitės, kilusios iš Lazdijų rajono, paveikslą. Tai šviesaus atminimo talentinga žurnalistė, kūrusi eilėraščius. Kaip rašo knygos autorius, S. Šeštakauskaitė prisiminė, kaip Varėnoje per literatūrinę vakaronę susipažino su P. Širviu, kaip jis po renginio oficialiosios dalies ilgai grojo lūpine armonikėle… Jiedu kurį laiką susirašinėjo. 1995 m. rugsėjo 16 d. „Ūkininko patarėjas“ išspausdino S. Šeštakauskaitės pasakojimą „Trumpam susitikom jauni…“ apie jos bendravimą su poetu P. Širviu. S. Šeštakauskaitė skyrė eilėraštį P. Širviui – „Lietuviškam beržui“:
Jau volungės šaukia saulę,
Jau sprogsta beržai jauni.
Lietuviškas berže, Pauliau,
Kodėl gi nepareini?
Poezijos paukštė skrenda
Virš tėviškės sodų baltų.
Ji klykia liūdnai, nesuranda
Tavęs tarp poetų kitų.
Tik vėtrų pagairėje virpa
Palūžusi beržo šaka,
Tarp tolių toliausiai ištirpo
Aukštaitiška Tavo šneka.
Tik liko – tarytum paguoda –
Pluoštelis skausmingų eilių.
Ir nustelbia negandą juodą
Šešėliai berželių žalių.
„Kraštiečio Zenono Lapinsko era“
Knygoje „Žurnalistai“ J. Laurinavičius apie Z. Lapinską rašo: „Jis buvo dirbęs Rokiškio 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, rajono laikraščio „Spalio vėliava“ redakcijoje. Ir su jo atėjimu redakcijos veikla visiškai pasikeitė – įgavo gyvastį, įsiviešpatavo kūrybinė atmosfera, ėmė gerėti žurnalistų darbo ir buities sąlygos, stiprėti redakcijos materialinė bazė, keistis laikraščio turinys ir forma, atsirado naujos rubrikos, publikacijų žanrų įvairovė, literatūriniai publicistiniai konkursai, imti burti neetatiniai korespondentai, atsakingai pradėta žiūrėti į skaitytojų laiškus…“ Vėliau jis išvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Lietuvos radijo ir televizijos Kauno vyriausiosios redakcijos vyr. redaktoriumi“, – teigia knygos autorius.
Kūrybos kraitė pagal ES standartus
J. Laurinavičius sakė parašęs apie 2,5 metro leidinių. Nesutrikau. Pagal europinius standartus bibliotekoms atsiskaitant Kultūros ministerijai leidinių kiekis lentynose matuojamas metrais… O kas besuskaičiuos redaguotus, sudarytus kitų autorių leidinius, publikacijas spaudoje… Metrų būtų gerokai daugiau…
J. Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaityklos Lituanistikos centrui autoriaus dovanotas ne vienas leidinys su autografu. Iš literatūros kraitės atrinkti tie leidiniai, kurie susiję su Rokiškio kraštu. Knygoje „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“ yra publikacija apie mūsų krašto pedagogą, knygnešį Juozą Petrulį, apybraižų, straipsnių ir atsiminimų knygoje „Tremtiniai“ kalbama apie Ledo vaiką – pedagogą Rimgaudą Lapėną, Juozo Kundroto biografinio pobūdžio knyga „Pilnatvė“ – apie patį rašytoją, poetą J. Laurinavičių, o nuotraukose užtinkame poetus P. Širvį, Vaidotą Daunį. Stasio Daunio knygą „Lygumos kelias“ parengė ir redagavo J. Laurinavičius. Šiltas ir nuoširdus įrašas su autografu „Žiobiškio vėjuje“ ir kituose leidiniuose.
Kas išgydo slogią nuotaiką?
Negaliu nepaminėti J. Laurinavičiaus dar vieno leidinio, kurį autorius padovanojo gimnazijos Lituanistikos centrui. Tai aforizmų ir sentencijų knyga „Brūkštelėjimai“. Leidinio tituliniame lape autorius linki: „…kad visada Jums būtų gera!” Tokia knyga išgydo slogią nuotaiką, priverčia šviesiomis spalvomis žvelgti į pasaulį, ne vieną aforizmą ar sentenciją išmokti mintinai. Čia viskas tikra ir paprasta, tik šmaikščiu žvilgsniu pažvelgta į kasdienybės reiškinius. Keli autoriaus pastebėjimai:
Jei kankina nemiga, pasistenkime būti geresni.
Moteriai sunku: vyrą reikia laikyti po padu, vaikus ant sprando.
Karjeristai ateina ir išeina. Į aukštesnes pareigas.
Besiveržiantys prie lovių eismo taisyklių nepaiso.
Jei nesugebi pralobti, imkis darbo.
Bukagalviui lengviau rasti bendramintį negu genijui.
Kai Seime pakanka rankų, galvos nereikalingos.
Vieniems prisega ordinus, kitiems – etiketes.
Dūmai akis graužia, bet gerina dešrų skonį.
Kur jausmai kaista, ten protas šąla.
Praėjusioje santvarkoje autoriaus aforizmai ir sentencijos buvo spausdinti ne tik šalies, bet ir sąjunginiuose leidiniuose, išversti į rusų, latvių, tadžikų, totorių, lenkų ir kitas kalbas.
Gyvas dvasininko, poeto Antano Vienažindžio atminimas
Kai buvau sudėliojusi pagrindines šios publikacijos gaires, gavau J. Laurinavičiaus korespondenciją. Viename šalies laikraščių – kraštiečio dvasininko, poeto Antano Vienažindžio 125-osioms mirties metinėms skirtas solidus J. Laurinavičiaus straipsnis „Neužželiančiais Antano Vienažindžio takais“.
Jame autorius prisimena A. Vienažindžio gyvenimo ir mirties sukaktis, kurios minimos Laižuvoje, Mažeikių krašte. Ir vis prie tų sukakčių prisideda iš Rokiškio krašto kilę žmonės. Minint dvasininko, poeto A. Vienažindžio 100-ąsias metines 1992 m. solistas Sadauskas, aktorius, teatro režisierius Ferdinandas Jakšys ir kompozitorius Vytautas Juozapaitis sukūrė kompoziciją „Tada aš laimingas“. Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureatas F. Jakšys dar ir dabar mėgsta renginiuose skaityti Vienužio poezijos tekstus…
J. Laurinavičiaus publikacijoje prisimenamas šių metų pavasarį vykęs „Žiobiškio vėjo“ pristatymas Rašytojų sąjungos klube, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus narės Irenos Varnienės ryšiai su A. Vienažindžiu, jos aktyvus bendradarbiavimas Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų laikraštyje „Liepsnelė“, Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų filialo bibliotekininkės Audronės Telšinskienės pasakojimas apie A. Vienažindžio 175-ųjų gimimo metinių minėjimą Gipėnuose ir kiti reiškiniai bei faktai, kurie garsina Rokiškio kraštą.
Laiko atkarpoje prasmingi darbai
Paslaptinga ir nenuspėjama žmogui duoto laiko atkarpa… Šią atkarpą J. Laurinavičius tebežengia prasmingai. Kiekviena gyvenimo minutė skirta darbinei veiklai, o per 55 žurnalistinio darbo metus įgyta profesinė kompetencija ir skrupulingai nuosekliai kaupta unikali informacija vis dar „tebeguldoma“ į naujus leidinius ir publikacijas spaudoje. Knygoje „Žurnalistai“ autorius rašo: „Žurnalistika – tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę.“ Tuose plačiuose horizontuose leidinio autorius mato ir Rokiškio kraštą, džiaugiasi žmonėmis, kuriuos teko sutikti, pažinti. J. Laurinavičiaus knygų gerbėjai savo informacijos kraitę papildo naujomis žiniomis, slogias akimirkas apipina šmaikščiais autoriaus aforizmais ir eina jiems duota laiko atkarpa į priekį…
Projektą iš dalies remia
