– Pandėlio gimnazijos muziejuje saugomas Jūsų eilėraštis „Malimo daina nemalantiems“. Kelintoje klasėje jį sukūrėte?
– Manau, aštuntoje. O jau devintoje dalyvavau Panevėžio krašto jaunųjų literatų konkurse, prieš tai nugalėjęs rajone (kūrinius vertino poetas Danas Kairys). Jau tada turėjau sudaręs apie 90 eilėraščių rinkinuką.
– Iš kur toks brandumas?
– Tuo laiku mama yra parodžiusi mano eilėraščius savo draugėms. Jos sakiusios: negali būti, kad tokio amžiaus vaikas taip rašytų. Pirmą eilėraštį sukūriau būdamas penktokas, o dvieilį – vos penkerių. Apie vilką: „Vos tik akys jo sublizga, / Bobos su kačergom vizga.“
– Iš ko paveldėjote kūrėjo genus?
– Panemunyje gyvenęs prosenelis siuvėjas Matas Četkauskas (iš mamos pusės), turėjęs dešimt vaikų, kurdavo dvieilius Panemunio šnekta. Griežė smuiku vestuvėse, o vaikams nupirko grafienės fortepijoną. Penkis sūnus išleido vargonininkais.
Esu ketvirta karta nuo žagrės. Iš Četkauskų giminės kilę dailininkai, muzikai, vargonininkai, rašę eilėraščius. Ir mama buvo žymi rajono literatė.
Tėvai susituokę gyveno Panevėžyje, vėliau grįžo į Panemunį. 1957 m. čia įkūrus kultūros namus, mama jiems vadovavo trisdešimt metų. Buvo gležnos sveikatos, jautri. Tėvas – tvirto sudėjimo vyras – kolūkyje dirbo brigadininku. Gebėjo organizuoti, buvo gerbiamas žmonių. Pasikeitus pirmininkams, išėjo iš kolūkio ir dirbo melioracijoje. Tėvas labai mėgo skaityti knygas. Man, mažiukui, balsu vakarais skaitydavo ne pasakas, o „Don Kichotą“ ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“. Turėjo puikų humoro jausmą, talentingai vaidino mamos režisuotuose spektakliukuose.
Deja, tėvai išsiskyrė, kai man buvo devyneri, o broliui Artūrui – vos vieneri metukai. Jis nuo gimimo sirgo bronchine astma, bet irgi turėjo neeilinių gabumų kūrybai.
Paaugęs ir aš lipdavau ant scenos. Mama mane rengė dailiojo skaitymo konkursams. Turėjau gražų balso tembrą, rajone laimėdavau pirmąsias vietas.
Penktoje klasėje pirmąjį eilėraštį sueiliavau įsimylėjęs klasiokę – vietoje laiško. Jos atsakymas buvo ypač meilus. O šeštoje klasėje lietuvių literatūros mokytoja P. Varanauskienė liepė sukurti sveikinimus mamytėms. Sukūriau eiliuotą. Mane pakvietė jį perskaityti visai mokyklai, įteikė garbės raštą ir pristatė kaip būsimą poetą… Toks pripažinimas, be abejo, įkvėpė tolesniems poetiniams bandymams.
– O toliau?
– Pagaudavo įkvėpimas: pabandau – išeina, imuosi kitos temos – vėl pasiseka, pasidarė įdomu. Vaikystėje turėjau puikią atmintį. Skaityti išmokau penkerių, nepažindamas g raidės. Šešerių man užprenumeravožurnalą „Genys“, ten perkaičiau Martyno Vainilaičio poemėlę, užėmusią bene pusę žurnalo. Labai patiko -smagiai sueiliuota. Grįžęs tėvas paklausė, ką skaitau, atsakiau, kad galiu padeklamuoti. Įsivaizduojate, perskaitęs vieną ar du kartus padeklamavauvisą poemą. Pirmąjį honorarą už gerą atmintį tuomet gavau iš tėvo – tris rublius. Vėliau parūpo, kaip kiti poetai eiliuoja, pasiėmiau iš bibliotekos Dž. Bairono, S. Cveigo, Mopasano kūrinių. O didžiausią įspūdį paliko – visam gyvenimui – XX amžiaus vakarų poetų antologija.
Man pasisekė, kad nuėjęs į 9 klasę Pandėlio vidurinėje mokykloje, sutikau talentingą mokytoją Danutę Gaškaitę. Lankiau jos vedamą užsienio literatūros fakultatyvą. Apie mane yra sakiusi: „Jei nors vienas ar du supranta, ką dėstau per šį fakultatyvą, tai mano darbas turi prasmę.“ Kartais ji man leisdavo vesti literatūros pamoką bendraklasiams. Vėliau, kai klausiau paskaitų universitete, atrodė, kad ji geriau išmanė ir dėstė vakarų literatūrą. Dar Pandėlyje godžiai skaičiau Dantės „Dieviškąją komediją“, Šilerį, Getę… Todėl nekeista, kad 8-9 klasėse rašiau tokius gilius eilėraščius. Skaičiau A. Periušo menininkų gyvenimus, save laikiau vienu jo herojų, dar domino I. Stounas ir Paryžiaus bohema.
Man puikiai sekėsi moksleivių konkursuose: Panevėžyje būdamas devintokas gavau paskatinamąją premiją už poeziją, 10 kl. Alytuje – laimėjau pirmąją vietą, o vienuoliktokas Šiauliuose buvau tarp trijų geriausiųjų.
Buvau dešimtokas, kai Lietuvą sukrėtė Romo Kalantos susideginimas Kaune. Prasidėjo cenzūra. Nors man skyrė pirmąją vietą, bet poetas Antanas Masionis klausė: kodėl tavo eilėraščiuose garbinama Vakarų poezijos dvasia? Supratau, kad neprieštaravo, bet norėdamas ap(si)drausti priekaištavo tik „dėl akių“ ir „ausų“. Pirmasis mane pripažino tuometinis „Moksleivio“ redaktorius A. Zurba. Turiu išsaugojęs 8 kl. gautą jo laišką. Jame parašyta: turi tą (kūrybinę – aut. past.) gyslelę, apie kurią galima pasakyti vienam iš 500 ar tūkstanties, bet tai yra labai sunkus kelias. Jau dabar galįs atrinkti keletą eilėraščių, bet man dar reikia daug dirbti, mokytis gimtosios kalbos… Mano eilėraščius jis ne kartą publikavo „Moksleivyje“ ir almanache „Pavasario aidas“.
O pati pirmoji publikacija – Rokiškio rajono „Spalio vėliavoje“ išspausdintas eilėraštis „Draugas“. Man buvo šešiolika.
– Eilėraštyje „Malimo daina nemalantiems“ yra eilutė: ,,Kol suprasim, kad laikas mus mala.“ Ką turėjote mintyje – žmogaus metus ar išbandymus?
– Pačią to laikmečio atmosferą. Dabar suvokiu, kad yra poetas ir minia, kuri jį neigia. Yra individas ir kolektyvas, kuris stengiasi, kad individas jam paklustų. Kūryboje siekiu individualumo ir visuotinumo dermės.
– Iš kokių kalbų verčiate?
– „Graibausi“ vokiečių, o rimtai verčiu iš rusų kalbos. Dar sovietiniais laikais tarnaudamas kariuomenėje ir vėliau, rusiškuose žurnaluose ieškodavau poezijos, traukė filosofinė tematika. Etika – filosofijos dalis, tad neatsitiktinai Vilniaus Užupio gimnazijoje dvejus metus dėsčiau etiką ir pasaulio religijų istoriją.Vėliau tas žinias panaudojau dirbdamas žurnalistu „Atgimimo“, „Vilniaus laikraščio“, „Mokslo Lietuvos ir „Mokslo ir gyvenimo“ , „Šeimininkės“ redakcijose.
– Kokius Mokytojus dar sutikote?
– Didžiausi mokytojai – kiti rašytojai, kuriuos sutikau moksleivių literatūros konkursuose: O. Baliukonytė, A. Bukontas, A. Masionis, A. Zurba, M. Martinaitis. Jau vėliau, tapęs Nacionalinės premijos laureatu, būtent Martinaitis parašė rekomendaciją kultūros ministerijai, siūlydamas paremti mano knygą, pabrėždamas, kad būdamas tik 17- kos jau buvau susiformavęs kaip poetas.
Janiną Riškutę, vieną profesionaliausių ir gerbiamiausių mano redaktorių, laikau autoritetu.
Dvasinių ieškojimų srityje esu dėkingas likimui sutikęs kunigus monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, tėvą Stanislovą, pranciškoną Vilių Orvidą, tėvą Antaną Saulaitį.
– Ar alkoholis yra kūrybos stimuliatorius? Ne paslaptis, kad nuo jo buvo priklausomi Paulius Širvys, Sigitas Geda…
– Man – tikrai ne. Apie tai esu daug mąstęs – ramiai ir skaudžiai. Rašydamas pirmąją knygelę išgėręs sukūriau gal vieną du eilėraščius, bet vėliau reikėjo daug taisyti. Gyvenime patyriau sunkių išgyvenimų. Širvys, Geda išgyveno savas dramas, jų kita situacija. Psichologijos profesorė Danutė Gailienė yra parašiusi studiją apie trauminespatirtis, kurioje radau daug atsakymų dėl savęs, brolio, mamos, tėvo. Alkoholis kūrybai nepadeda. Žinau kolegų, kurie gerdavo savaitėmis, mėnesiais, net dešimtmečiais. Man nepatinka apkvaišimas. Bokalą išgerdavau, kad atsipalaiduočiau, bet tai būdavo saviapgaulė.
– Užsiminėte patyręs įvairių trauminių patirčių. Kokių?
– Stojant į Vilniaus universitetą, man buvo pasakyta paskambinti vienam ponui iš KGB. Nepaskambinau.Viskas prasidėjo besimokant vidurinėje mokykloje: taip sutapo, kad po R.Kalantos susideginimo dalyvavau „Poezijos pavasarėlyje“ Kaune. Į jį kvietė tuos, kurie laimėjo respublikiniuose literatų konkursuose. Mokytojai patikrino, kad bet ko neskaitytume. Skaičiau eiles, kuriose „lavonai šildos prie laužo“. Tai nebuvo antitarybiniai eilėraščiai, bet buvau sukrėstas to įvykio. Po renginio mane kauniečiai pasikvietė pas save, draugė parodė Kalantos susideginimo vietą. Keletas jaunuolių buvo vyresni. Spėju, kad tarp jų buvo disidentų, jie kalbėjo apie Kalantą. Man tada dar nebuvo aštuoniolikos. Žiemomis gyvenau Pandėlio bendrabutyje. Grįžęs savaitgalį į Panemunį radau laišką iš Kauno. Jį mamajau buvo perskaičiusi – radau atplėštą ir vėl užklijuotą klijais. Supykau, kad perskaitė. Laišką rašė kažkoks Antanas ir prašė atsiųsti bent 50 eilėraščių – jie pogrindinėje spaustuvėje galės išspausdinti. Neištvėriau: pirmadienį nuvažiavęs į mokyklą paklausiau vieno klasioko (dabar jis padaręs gerą karjerą), ką daryti. Jis nepritarė siuntimui. Nuėjau pasitarti pas mokytoją Gaškaitę. Ji pasakė, kad tai gali būti provokacija. „Sunaikink, sudegink, niekam nesakyk“, – patarė. Laišką suplėšiau ir įmečiau į unitazą.
Kas jį matė? Mama, mokytoja, klasiokas.
Po savaitės atvažiavo „draugas“ iš Rokiškio – saugumo įgaliotinis. Buvo padarytos kratos mokyklos bendrabutyje, namuose Panemunyje. Paėmė šūsnį eilėraščių – rašiau produktyviai. Įgaliotinis pamokų metu kvietinėjo bendraklasius po vieną ir apklausė, mane – patį paskutinį. Jis žinojo apie laišką, jo turinį ir pasakė: giliai įklimpai, paėmėm eilėraščius, užrašus, pažiūrėsim, bet jei „mums netiks“, grąžinsim direktoriui. Supratau – klasėje yra išdavikų. Liepė rašyti pasiaiškinimą, kad gavau laišką, bet sunaikinau, kad ir ateityje nepasiduosiu provokacijoms. Kitaip esą galiu būti pašalintas iš mokyklos arba ,,bus kaip tėvui“. Tik vėliau sužinojau, kad mano tėvas buvo baigęs milicijos mokyklą, ištremtas ir paleistas tik po Stalino mirties.
Eilėraščius atgavau, direktorius dar paauklėjo, kad kūryboje neskleisčiau buržuazinių idėjų. Prieš važiuodamas stoti į universitetą, buvau iškviestas į Rokiškį pas tą patį „draugą“, šis priminė tą pasiaiškinimą, kuriuo dar ne kartą buvau šantažuojamas.Jis pasakė, kad atvykęs į Vilnių susisiekčiau su svarbiu „draugu“ (įdavė telefono numerį), ir man bus padėta įstoti. Pažadėjau. Paskambinau. Prašė atvažiuoti susitikti. Nuvažiavau. Susitikome. Kai jo bute pamačiau Lenino raštus ir kitą panašią literatūrą, mane „užmušė“ antipatija tam žmogui. Jau buvau paveiktas Kalantos įvykių. Man pasakė: „Tau reikia gerai susipažinti su miestu, norėsime su tavimi bendrauti, prieš pat egzaminus paskambink, padėsiu, kad gautum geresnius pažymius.“Pažadėjau paskambinti, bet mintyse nusprendžiau: ,,Neskambinsiu“. Per stojamuosius gavau gerus įvertinimus, bet mandatinė komisija nusprendė – aš tik kandidatas be stipendijos ir bendrabučio, nors kiti įstojosu prastesniais pažymiais. Studijuodamas apsistojau pas savo kraštietį. Iškart įsiliejau į universiteto literatų būrį. Bendravau su Jūrate Sprindyte (dabar garsi kritikė), poetu A. A. Jonynu. Tačiau tepasimokiau du mėnesius, nes pasikvietė prorektorius Bronius Sudavičius ir pareiškė, kad esu šaukiamas į kariuomenę, mat nevykdau kai kurių „susitarimų.“ Prodekanas Jonas Balkevičius (taip pat baigęs Pandėlio vidurinę) parašė gerą rekomendaciją, kad mane paliktų studijuoti kaip gabų literatą. Bet prorektorius suniekino jo rekomendaciją. Dar paragino paskambinti, kur reikia. Atsakiau, kad išeinu iš universiteto (supratau, kad verbuoja). Trims ar keturiems žmonėms pasakiau, kodėl išeinu.
Iškart, 1973 m. lapkričio 1 d., paėmė į armiją, iš kurios po dvejų metų grįžau rudenį – į universitetą stoti per vėlu. Rokiškio rajone ieškojau mokytojo darbo, tačiau įsidarbinau tik operatoriumi Panemunio pašte. Norėjau studijuoti kurti, turėjau panelę. Vėl stojau į universitetą, į lietuvių kalbą ir literatūrą. Gavau tokius pat gerus pažymius, dar įskaičiavo stažą kariuomenėje ir pašte, tad buvau priimtas. Po pirmojo kurso vedžiau, žmona Virginija studijavo klasikinę filologiją. Mama buvo aršiai nusiteikusi prieš vedybas, mat gavo žinių, kad būsimos žmonos tėvas buvo partizanas. Tačiau panaikino universitetošeimyninius bendrabučius. Perėjau į neakivaizdinį skyrių, dirbau. Gimė vaikelis. Su Virginija jau 40 metų esame kartu, ji taip pat rašytoja. Tačiau slėgė prisiminimai: tėvų skyrybos, kariuomenė ir ,,draugai“, dėl kurių teko palikti universitetą.
Tai ir vadinu trauminėmis patirtimis. Kai kurios iš jų menine forma papasakotos mano romane „Maištas prieš giminę“.
– Save laikote miesto ar kaimo poetu?
– Miestelio, bet ir Vilniaus. Dabar 12 metų su šeima vasaroju šioje sodyboje, Panemunyje.
Kuriu poeziją, prozą, verčiu, dar rašau poezijos ir prozos recenzijas, pastaruoju metu ėmiausi redagavimo.
– Kokie rusų literatūros autoriai mieliausi?
– Josifas Brodskis, dabar verčiu jo eilėraščius, jau išverčiau apie 1000 eilučių. Jis virtuoziškai eiliuoja, labai sunku versti. Pavyzdžiui, Anos Achmatovos šimtmečiui skirtą eilėraštį verčiau gal dvi savaites. Noriu išleisti jaunimui skirtą dar neverstų jo eilėraščių rinktinę. Randu tokių. O man jie teikia įkvėpimo… Sužinojau, kad J. Brodskio senelis kilęs iš Rokiškio, o močiutė – iš Baisogalos. Ten jis lankėsi paauglystėje ir girdėjo lietuvių kalbą.
Kitas mėgstamasrusų rašytojas – F. Dostojevskis. Jį skaičiau įvairiais amžiaus tarpsniais nuo 17 metų, kol priėjau prie ,,Demonų“. Esu skaitęs jo 26 tomų raštus, kai ką ir ne po vieną kartą. Domino religiniai dalykai, paskui – laiko reliatyvumo problemos.
Tiesa, gyvenime ir literatūroje randu paralelių: Brodskis ir Dostojevskis mirė to paties mėnesio tą pačią dieną; Virginijos ir mano tėvą suėmė tais pačiais metais.
Antras iš poetų – Osipas Mandelštamas. Iš prozininkų patinka M. Bulgakovas, A. Solženicynas, A. Grinas.
– Savo malonumui skaitote lietuvių autorių kūrybą? Ką smalsu patyrinėti?
– Skaitau eseistiką (ji atgimė) – Tomą Sakalauską, Eugenijų Ališanką, Sarą Poisson, Stasį Stacevičių, kuris gilinosi į baltiškąją filosofiją. Man kūryboje baltiškieji dalykai su krikščionybe nesikerta, o papildo vienas kitą.
Domiuosi ir savo kolegų poetų kūryba. Aišku, ir Rokiškio literatų.
– Skaitydamas savo malonumui, ką regite tekste: ar kas parašyta, ar kaip parašyta?
– Tai eina kartu. Man patinka gili, filosofinė literatūra, kultūrinė antropologija, kultūros ir egzistencinė filosofija. Mano krikščioniškai pasaulėžiūrai artimi Nikolajus Berdiajevas, Levas Karsavinas. Apie jį parašiau istorinę dramą ,,Karsavino meilės pamokos“, bet tai drama skaitymui.
Domiuosi daugybe dalykų, išskyrus mechaniką. Nepakenčiu geležies ir motorų. Nors tarnavau tankų daliniuose, nevairuoju automobilio. Medis ir akmuo prie širdies, ypač sodyboje. Bent savo kūryboje noriu pasijausti tikru sodininku. Esu didelis svajotojas ir kartais skraidau padebesiais, bet visada juntu žemę. Kai būna padėtis be išeities, „susigriebiu“, kovoju, nesutrinku…
– Ar esate rašęs apie Panemunio dvarą?
– Ne, bet parašysiu, juk tai mano buvusi mokykla.
– Šiuo metu redaguojate, verčiate poeziją ir prozą. O kūryba?
– Versti ir redaguoti sekasi, vis gaunu užsakymų. Paskutinius metus daug redagavau: dvi poezijos rinktines, tris romanus. Dabar sudariau savo šimto sonetų rinktinę „Sodo metamorfozės“, kurią dedikuoju Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Nes ir Lietuva man tarsi sodas.
– Dėkoju už pokalbį.
Eilėraščiai
Malimo daina nemalantiems
(parašytas 8 klasėje)
Vėl jauni sėdės už stalų.
Atitrūks vėl dvilypiai pasauliai.
Vėl pirmokas skaitys; „Aš ma-lu“, –
Kol suprasim, kad laikas mus mala.
Kol suprasim, per daug jau tylus –
Tartum sraigių kalne – suartėjimas.
Svaigulys kol klampins ir gilės,
Bus išsemtos žuvų plokščios temos.
Bet pirmokas kartos: „Aš malu!“ –
Jau pajausim, kaip laikas mus mala.
Dar žili pasėdės už stalų,
Kad vėl suktųs dvilypiai pasauliai!
Rugsėjo palydos
Kapus kapojo liūtys. Už langų
pašoko kalvos, ir įšilęs šilas
garavo praeitim… Žemėpatis dangus
kitaip jaunų eilėraščiuose švyti.
Jau be meldimų – pakiliai, kadais.
Galbūt ir išklausyta. Atsakyta
rūsčiau negu tikėjais… Virs vardais
akivaruos nugrimzdę… Argi keista? –
rytais ledelį traiškai dubeny
prie šulinio, kur andai vyko aršios
grumtynės angelų. Ir bent
jau liovės liūtys. Ir pakito varžos.
Ruduo įsirėžė lemties žyme:
palydos įžambaus rugsėjo…
O kol prie židinio ugnelės sėdi,
tavęs mažiau pasaulyje šiame.
2014 m.
Projektą iš dalies remia
