Juozas Ottas Širvydas – balanos gadynės liudininkas, knygnešys, švietėjas, daraktorius

Juozas Ottas Širvydas – įvairialypė asmenybė. Jo gyvenimas, užfiksuotas memuaruose, tarsi balanos gadynės enciklopedija: nuo valstiečių buities ir būties, iki noro šviestis, pažinti, tobulinti. Nuo piemenuko iki politiko, nuo poligloto iki lietuvybės sargo ir puoselėtojo – taip įstabiai klostėsi šio unikalaus žmogaus likimas.

Atminimas, kurį stengtasi sunaikinti

Žinių apie J. O. Širvydo gyvenimą ir darbus derėtų ieškoti jo gimtinėje – Jūžintų krašte. Šio miestelio vidurinė mokykla pavadinta J. O. Širvydo vardu. Nenuostabu, kad jos direktoriaus pavaduotoja lituanistė Audronė Gabienė bei istorikė Laima Skruodienė stengiasi saugoti ir puoselėti garsiojo kraštiečio atminimą.
Tačiau pašnekovės prasitaria: surinkti unikalių fotografijų ar asmeninių J. O. Širvydo daiktų nėra taip paprasta. Mat sovietmečiu tokių vertybių saugojimas grėsė nemenkais nemalonumais. Vienas vertingiausių mokyklos muziejaus eksponatų – asmeninė jo knyga, Rusijos mokslų akademijos leidinys.

Ypatingą vertę turi mokykloje saugomų autentiškų J. O. Širvydo atsiminimų kopija. Jie išleisti Klyvlende (JAV) 1941 m. Įdomu tai, kad dalį knygos „Juozas O. Širvydas. Biografijos bruožai“ parašė pats žymusis kraštietis. Deja, tik 80 puslapių, nes memuarus jis rašė sirgdamas, tad neturėjo jėgų. O, ir kaip pats prisipažino giminaičiams, jam buvo nepatogu apie save rašyti. Tačiau šie memuarai itin vertingas istorinis šaltinis, mat iš pirmųjų lūpų pasakoja apie knygnešių tinklo veikimą, tuometinę kultūrinę aplinką Jūžintų krašte.

Šviesuoliška aplinka

Kokia ekonominė aplinka, kultūrinės vertybės supo būsimąjį knygnešį, daraktorių, lietuviškosios spaudos leidėją, formavo jį kaip asmenybę? Kodėl jam toks brangus buvo lietuviškas žodis, knyga? Kaip teigė A. Gabienė, XIX a. pabaigoje Jūžintai buvo draudžiamos spaudos lietuviškaisiais rašmenimis platinimo centras.
Kodėl taip sėkmingai raštas ir lietuvybė plito šiame krašte? Atsakymas glūdi paties J. O. Širvydo memuaruose. Dauliūnai ir aplinkiniai kaimai buvo vadinamieji „kareliškieji“ – jų gyventojai priklausė ne bajorams, o tiesiogiai valdovui, iš pradžių Abiejų Tautų Respublikos karaliui, vėliau – Rusijos carui. Palankesnė ekonominė padėtis lėmė tai, kad to krašto žmonės galėjo įpirkti knygų.

Nors pats J. O. Širvydas pasaulį išvydo 1875 m. – pačiame spaudos draudimo įkarštyje, jis prisiminė, kad kaimuose buvo knygų. Antai jo senelis, baigęs „kokią tai kunigų mokyklą“, vėliau mokęsis pas daraktorių, žmogus buvo ganėtinai praprusęs: mokėjo lietuvių, lenkų, rusų ar net lotynų kalbas. „Senelis paliko nemaža lietuviškų, rusiškų ir lenkiškų knygų, bet to palikimo niekas negerbė: davinėjo svetimiems arba visokiems niekniekiams plėšė“, – atsiminimuose rašė J. O. Širvydas. Jis manė, kad senelis turėjo visas lietuviškas knygas, kurios buvo spausdintos Vilniuje ir Petrapilyje (Sankt Peterburge – aut. past.). Paūgėjęs anūkas iš aplinkinių surinko net 41 knygą, kurios, neįskaitant prarastųjų, buvo didžiulė biblioteka valstiečiui. „Ypatingai man įdomi buvo „Karunka Szw. Barboros del Južintų parakvijonų“, nes ją parašė Jūžintų senas klebonas, Tadas Lukoševičius, pasirašęs „Plakevičium“, – prisiminė J. O. Širvydas.
O štai ekonominė aplinka nedžiugino. Nors J. O. Širvydo šeima priklausė aukštesniam ūkininkų luomui, tačiau valdė vos ketvirtį valako (valakas – 21 ha – aut. past.). Autorius neslėpė – jis iš neturtingų namų.
Tačiau jo socialinė padėtis buvo gerokai aukštesnė nei bežemių ar mažažemių, vadinamųjų „pribuišių“, kilusių iš tų pačių ūkininkų jaunesniųjų sūnų.
Tačiau neturtas nelėmė tamsumo: J. O. Širvydas pirmąsias pamokas gavo iš mamos, būtent ji, būdama raštinga ir apsiskaičiusi, lenkė vaiką prie knygų. Šešerių ar septynerių berniukas ne tik mokėjo skaityti, bet ir žiemos vakarais skaitė religines knygas balsu susirinkusiems vakaroti kaimynams. Vis dėlto šeimos ekonominė padėtis vaiko mokslams atsiliepė: trūko pinigų mokyklinėms prekėms.

Vargo mokykla iš arti

Apie tai, kaip buvo mokomi skaityti ir rašyti XIX a. pabaigos lietuviai, liudija J. O. Širvydo pasakojimas apie vargo mokyklą. „Teko ir man iš motinos „prie ratelio“ mokyklos pakilti pas „daraktorių“. Dauliūnų kaimas pasamdė buvusį kareivį Lapienių Rakuną. Rusų valdžia tokį naminį mokymą aštriai draudė ir „daraktorių“ būdavo sunku gauti. Nors būdavo tarp jų mokytų žmonių, bet buvo ir vos lietuviškai paskaityti mokančių, o rašyti – rusiškai. Mūsų žmonės, tačiau jais labiau pasitikėdavo, negu rusų mokytoju Jūžintuose. Daraktorius eidavo pakiemiui. Kiek namuose vaikų, tiek dienų ten išbūna, bet moko visus kaimo vaikus. Dauliūnuose susidarė 30 vaikų. Pradžioje net šion mokyklon neįtilpau, nes nebuvo man joje kas veikti. Skaityti jau mokėjau, o rašymui patėvis neturėjo pinigų rašalui ir popieriui. Bet gavau jau kitų vaikų išrašytus sąsiuvinius ir tarp linijų mokiausi rašyti, žinoma, rusiškai. Apie vidurį žiemos ir aš reguliariai įstojau“, – rašė J. O. Širvydas.
Kitą žiemą jis mokėsi pas daraktorius Grigėną ir Kavolių. Pastarasis išmokė rašyti lietuviškai, lenkiškai bei skaityti lotynų kalba. Grigėnas išmokė vaiką giedoti egzekvijas lotyniškai. Tuo nelegalus mokslas baigėsi: mokytojai pripažino, kad daugiau nebeturi ko mokyti imlų vaiką. O ir rusiškoji, oficialioji, mokykla Jūžintuose ne ką gero jam davė. „Nelabai daug ko galėjo mane pamokinti ir rusas mokytojas Korsakas Jūžintuose. Kada mane nuleido ten mokytis, rusiškai skaityti ir rašyti jau mokėjau. Visas mano tolimesnis mokslas bei apšvieta buvo pasemta iš knygų dėka mano begalinio noro knygas skaityti“, – memuaruose rašė J. O. Širvydas.
Kita problema: mokslo paragavusiam vaikui rūpėjo siekti dar daugiau žinių. Tik kur rasti knygų? „Kur tik apylinkėje girdėjau senų „knyginių“ žmonių, stengiaus su jais susipažinti ir gauti knygų, jei jų dar nebuvau skaitęs. Tokių „galvočių“ nors nedaug, bet buvo“, – rašė jis. Ir ne visi jomis noriai dalinosi. „Gretinausi prie Užbalių Strielčiuko, kuris, sakoma, turėjęs „juodąją knygą” ir mokėdavęs „velnius iššaukti“. Tačiau jis kietai į savo kevalą buvo užsidaręs, ir man, gal dėl mano jaunumo nieko nepasakodavo“, – rašoma prisiminimuose.
Dauguma kaimuose „sužvejotų“ knygų buvo religinio pobūdžio. O štai į rankas patekę „Aušros“ numeriai J. O. Širvydą tiesiog sukrėtė. Jis teigė, kad daugelį straipsnių iš paskolinto leidinio net nusirašydavo.
Smalsų paauglį netruko pastebėti aplinkinių kaimų šviesuomenė – studentai. Adolfas Butkys (būsimasis advokatas) ranka perrašė jam rusų kalbos gramatiką. Vincas Kalnietis mokė graikų abėcėlės, Matas Kirlys – vokiečių kalbos.
Vėliau knygų jaunuolis gaudavo ir iš vietos dvasininkų. O tikru lobiu jam tapo Gražionėlių dvaro (netoli Anykščių) dvarininko St. Didžiulio biblioteka. Mat šis buvo karštas lietuvybės patriotas ir inteligentas, bajoras, namuose kalbėjęs tik lietuviškai ir to mokęs savo šeimą. Jo šeimoje J. O. Širvydas viešėjo dvi savaites, ir, kaip pats sakė, „ganėsi“ knygynėlyje (bibliotekoje – aut. past.). „Pirmusyk savo gyvenime pamačiau tokią gausybę lietuviškų knygų nuo seniausių laikų; taip pat knygų apie Lietuvą rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Pas jį tiek daug senovės lietuviškų knygų buvo, kad Silvestras Baltramaitis, rinkdamas medžiagą savo garsiai knygai „Sbornik biografičeskich materialov“, citavo privatinį Didžiulio knygyną”, – apie įspūdingą biblioteką rašė J. O. Širvydas. Ir pridūrė, kad St. Didžiulis jam knygas skolino ir namo parsinešti, ypač labai dominusias Lietuvos istorijos. „Jo knygynas buvo man vartai į platesnį lietuvių pasaulį“, – atsiminimuose teigė J. O. Širvydas.

Knygnešystė – vieniems pareiga, kitiems – verslas

Beieškantis knygų vaikinas ėmė ieškoti pažinčių su knygnešiais. Anot J. O. Širvydo, tokių Jūžintų krašte buvo daug: Jūžintų Gavėnas, zakristijonas Merkys, Bajoriškių Zidaras Šinkūnas, Panemunėlio Aleksandras Šukys, Svėdasų Baronas, Dusetų Grigėnas. „Geriausią literatūrą atveždavo žemaitis Motuzas nuo Tytavėnų, pramintas „baltasermėgiu“. Knygas jis atveždavo geležinkeliu, palikdavo Panemunėlio stotyje ir basas apylinkę aplakstydavo, perkupčių ieškodamas. Šie jo „baisų tavorą“ tam tikrais kiekiais išpirkdavo, ir vėliau žmonėms slapta pardavinėdavo. Motuzas man davė pirmas pamokas knygnešiauti. Kliudė pinigų stoka literatūrai pirkti, nes iš tėvų, dėl jų neturto, veik nieko negaudavau. Kiek galėdavau, pasiskolindavau, nors man, kaip jaunam vaikinui, mažai kas patikėdavo. Motuzas buvo biznierius: be pinigų maža kam patikėdavo. Jis tik pelningesnį „tavorą“ ir gabendavo: maldaknyges, elementorius, kalendorius. Vėliau, kada žmonės ėmė reikalauti kitokių knygų pasiskaityti, Motuzas pradėjo ir jas gabenti“, – rašoma atsiminimuose.
J. O. Širvydo šeima netruko pastebėti ūkininko iš savo vaiko neišauginsianti. Ir nusprendė siuvėjo amato mokyti. O šis mokslas – kartu su mokytoju einant iš kaimo į kaimą – buvo ypač palankus naujoms pažintims plėsti. J. O. Širvydas pardavinėjo knygas, užrašinėjo senolių pasakojimus, dainas. Žodžiu, darė viską, išskyrus savo tiesiogines pareigas, – siuvimas jį nelabai tedomino, o ir laiko jam nelikdavo: jei ir siūdavo kokią rankovę, tai, kad mokytojas nematytų, prisėdęs kokią skaitomą knygą.
Apylinkėse vasarodavę klierikai jaunuoliui prasitardavo apie slaptas patriotines organizacijas, duodavo paskaityti ir nusirašyti nespausdintos patriotinės poezijos, nupirkdavo knygelių ar laikraščių.
Pabaigęs mokslus ir ėmęs dirbti savarankiškai, J. O. Širvydas dar stipriau įsitraukė į knygnešystę. Kadangi buvo labai pamaldus, bažnyčioje davė įžadą – nukeliauti į Šiluvą ir aplankyti pakeliui devynias bažnyčias, kad „Šv. Panelė man padėtų pasiekti stovį, kuriame turėčiau tiek knygų, kad niekados visų neperskaityčiau.“ Pažadą ištesėjo: kelionėje užtruko beveik savaitę. Per aštuonias dienas trukusius atlaidus, žinoma, susitiko su knygnešiais, kurių skaičius ten beveik prilygo jų tykojusių žandarų. Žinoma, prisipirko knygų, kurias namo parnešti padėjo maldininkės davatkėlės. „Savo įžadą nuoširdžiai išpildžiau – ir knygų mano gyvenime, reikia pasakyti, nestigo. Stigo tik dienų jas visas perskaityti“, – rašė J. O. Širvydas.
Knygnešystei reikėjo šiokių tokių piniginių investicijų. Kur knygnešiai gaudavo lėšų? Pasirodo, netgi lietuvybe nesidomintys žmonės nebuvo abejingi knygnešystės veiklai. Antai Jūžintų klebonas Gregorius Dižulskis. Kuris nešėsi aristokratu ir su prasčiokais kalbėjo šiurkščiai, o tikrovėje buvo geros širdies ir dosnus. „Jis, kaip ir kiti senieji kunigai, buvo lenkų ir rusų kultūros žmogus. Lietuvybe neužsiėmė. Nuo manęs nieko nepirkdavo, bet ir nedrausdavo knygas platinti. Zakristijonui Merkiui leisdavo užsiimti knygų kontrabanda ir net leisdavo bažnyčios sklepe knygas slėpti. Sako, paskolindavęs kontrabandai pinigų“, – rašė J. O. Širvydas.

Tapo daraktoriumi

Kadangi praprusęs žmogus kaime buvo aukso vertės, nenuostabu, kad J. O. Širvydui teko išbandyti ir daraktoriaus darbą. Vaikus jis mokė rašyti ir skaityti lietuviškai keturias žiemas: dvi – Bilaišių kaime (Dusetų parapija), dvi – Kuokšiuose (Kamajų parapija). Mokiniai iš pradžių nelabai norėjo klausyti jauno mokytojo, tad jam į talką atėjo tėvai. „Tėvai pagelbėdavo palaikyti atitinkamą drausmę ir keliolika vaikučių pramokiau rašto, nes, būdavo, sėdžiu prie jų užgulęs“, – apie mokytojo karjerą rašė jis.

Bus daugiau