Kalbant apie lietuvių kalbos išsaugojimą, didžiausias dėmesys skiriamas knygnešių epochai. Tuomet kalbai buvo iššūkis išgyventi. Tačiau kur kas menkiau tyrinėti, kur kas mažiau aprašyti tie iššūkiai, su kuriais susidūrė mūsų gimtoji kalba Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Juk iki tol ji aidėjo tarp laukų ir klonių, prie baudžiauninko žagrės ir prie stalo. Mokslo kalba buvo rusų, lenkų, lotynų, religinė – lotynų, kanceliarinė – rusų, verslo – vokiečių, lenkų ir žydų. 1918-ųjų vasario 17-ąją lietuvių kalba turėjo per dieną tapti valstybine – perimti visas šias funkcijas. Ir užduotis buvo ne iš lengvųjų – kaip nuo baudžiauninko žagrės pereiti prie bažnyčių altorių, politikos koridorių, karo lauko, teismų salių, chemijos ir fizikos laboratorijų, teatro scenų, universitetų katedrų, bankų kabinetų.
Valstybinė kalba
Pirmą kartą tautos istorijoje lietuvių kalba valstybine tapo 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje jos statusą apibrėžė šeštasis paragrafas, kuriame teigiama: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.“ Ši formuluotė šiek tiek pakeista 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Tąsyk apibrėžta, kad ,,Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos“.
Ką reiškė valstybinės kalbos statusas? Būtent ji tapo oficialiąja viešojo sektoriaus – politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo – kalba. Tai garantavo ne tik jos išlikimą, bet ir sparčią raidą. Juk tapdama oficialia viešojo gyvenimo kalba, ji turtėjo, atsižvelgiant į mokslo bei visuomenės pažangą.
Išimtis – žydų reikalų ministerio kanceliarija
Tarpukario Lietuvoje oficialioje valstybės kanceliarijoje buvo vartojama ne tik lietuvių kalba. Antai jau nuo 1919 m. veikė Žydų reikalams ministerio kanceliarija. Jos dokumentai, tarp jų ir ataskaitos apie vietos bendruomenių veiklą, buvo rašomos hebrajų kalba. Šios ministerijos bylos, tarp jų ir valdininkų ataskaitos apie Rokiškio apskrities žydų bendruomenių veiklą, jų problemas, saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve. Deja, dauguma jų tėra prieinamos tik tiems, kurie moka hebrajų kalbą (nors šiuo metu archyvinės bylos verčiamos į lietuvių kalbą, tačiau dėl bylų apimties ir gausos, tai labai imlus laikui procesas – aut. past.). Žydų reikalų ministerio etatas buvo panaikintas 1924-aisiais.
Iššūkiai lietuvių kalbai
„Tautinio atgimimo metu, iš baudžiauninkų lūpų prasiskverbusi į aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, inteligentiją, o po to vis plačiau vartojama, lietuvių kalba sunkiai atitiko naujojo jos vartotojų rato poreikius. Puikiai tikusi kalbėti ir galvoti apie žemę, darbą, kasdienius rūpesčius, ji vargiai galėjo išreikšti atgimstančios valstybės poreikius, besikuriantį naują identitetą. Naujoms idėjoms ir mintims reikėjo naujų žodžių, kitokios kalbos“, – apie tarpukariu lietuvių kalbai iškilusius uždavinius rašė Vaida Gineitytė straipsnyje „Kalbos politika Lietuvoje“.
Sostinės visuomenė nenorėjo kalbėti lietuviškai
Kaip sunku buvo lietuvių kalbai skverbtis į visuomenės gyvenimą, liudija faktai. Lietuvybės citadele laikomame Kaune 1918 m. gruodį tarybos posėdžiai vykdavo… rusų kalba. O iš Lietuvos tarybos Kauno lenkai šaipydavosi taip: „Ta ryba ze Smietana“ („Ta žuvis su grietine“). Tą teigia mokslininkas Pranas Janauskas, kalbinę situaciją analizavęs darbe „Lietuviškas lūžis (Kalbų varžybos Kauno savivaldybėje 1918–1928 m.)“. Jis cituoja, kaip XX a. trečiajame dešimtmetyje Kaune – laikinojoje sostinėje – lankęsis Amerikos lietuvis gydytojas Algirdas Šeštokas-Margeris stebėjosi: „Kas gi nežino, kad, pavyzdžiui, Kaune beveik visur išgirsi daugiau kalbant rusiškai, žydiškai bei lenkiškai, negu lietuviškai! Ir dvejoti visai netenka, kad Kaune iš kiekvienos dešimties žmonių devyni kalba žydiškai, rusiškai arba lenkiškai, o tiktai vienas – lietuviškai. (…) Teko nueiti pas valdininkus su visokiais reikalais. Tai vieno, tai kito laukia būrys žmonių. Tik kaimiškai apsirėdžiusieji kalba lietuviškai, o kiti – rusiškai, žydiškai arba lenkiškai. Rodos, kad lietuviškai kalbėti jie visai nemokėtų. Bet štai, išeina laukiamas valdininkas, puola prie jo vienas, puola kitas ir visi kalba lietuviškai. Vadinasi, lietuviškai kalbėti moka, bet nenori!“ Įdomu, kad 1925-aisiais Kauno – laikinosios sostinės – miesto valdyba tikrino, kaip tarnautojai moka lietuvių kalbą. Blogai mokantiems ar išvis jos nemokantiems prie savivaldybės buvo įsteigti kursai. Galutinai iš laikinosios sostinės kanceliarijos rusų kalba buvo išstumta tik 1929-aisiais.
Kaip pavadinsi – nepagadinsi
„Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ – teigia lietuvių kalbos patarlė. Tačiau pavadinimai, terminija, tikslūs daiktų ir reiškinių apibūdinimai ypač svarbūs kalbai ir visuomenei. Šiandieniniame internetiniame lietuvių kalbos terminų žodyne – per 300 tūkst. žodžių. Žinoma, palyginti su tarpukariu, dabar jis gerokai didesnis dėl natūralios mokslo ir visuomenės pažangos. Tačiau toks terminų kiekis rodo, kokį milžinišką darbą turėjo padaryti jaunos Lietuvos valstybės kalbininkai, kitų mokslo sričių specialistai, kad lietuvių kalba taptų visaverte valstybine kalba.
Ir jos reikėjo skubiai: kiekvienai valstybės institucijai, mokslo, meno įstaigai. O kaip norminti kalbą, kai aukštaičiai tą patį daiktą ar reiškinį vadino vienaip, žemaičiai – kitaip?
Kuriant lietuviškuosius terminus buvo svarbu ne tik gerai išmanyti lietuvių kalbą, jos tendencijas, numatyti bent artimiausias raidos ypatybes, bet ir gerai pažinti tą mokslo sritį, kuriai sukurti terminai bus taikomi, kad jie tiksliai, nedviprasmiškai apibūdintų daiktus, savybes ar reiškinius. Ką reiškia vienintelis neteisingai suprastas žodis, liudija viena pikantiškiausių Biblijos įdomybių. Visuose paveiksluose, skulptūrose Mozė vaizduojamas su ragais. Juos, neteisingai išvertęs į lotynų kalbą Bibliją, Mozei „priklijavo“ šv. Jeronimas, be kita ko, laikomas vertėjų globėju. Vertėjas supainiojo hebrajiškame originale panaudotą žodį „karan“ (spindintis) su „keren“ (raguotas).
Darbavosi visuomenės veikėjai
Didelį darbą pradedant kurti lietuviškąją terminiją atliko Lietuvos mokslininkai nuo Spaudos draudimo panaikinimo iki 1918-ųjų. Kadangi po spaudos draudimo panaikinimo buvo leidžiama mokyti lietuvių kalba, kilo ir vadovėlių savąja kalba poreikis. Daugelis garsių tarpukario politikos veikėjų tuo metu rašė vadovėlius. O štai Marcelinas Šikšnys kartu su Pranu Mašiotu, Zigmu Žemaičiu ir Jonu Jablonskiu ėmėsi didelio ir labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. 1919 m. buvo išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“. Kuriant lietuviškus matematikos terminus daug darbo įdėjo ir Antanas Smetona. Tai jo dėka vadovėliuose atsirado tokie dabar įprasti terminai, kaip skliausteliai, dėmuo, šaknies traukimas…
Medicinos mokslo terminus minėtuoju laikotarpiu kūrė žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai gydytojai Petras Avižonis, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Antanas Vileišis. Jie ragino siekti medicinos terminų lietuviškumo, vartoti ne skolintus, o lietuviškus žodžius. 1911 m. prie Lietuvių mokslo draugijos buvo įsteigta Gydytojų ir vaistininkų sekcija. Jos nariai kėlė uždavinį sutvarkyti senąją šios srities terminiją, kurti naujus terminus. Ypač daug šioje srityje nuveikė profesorius medikas P. Avižonis.
Vis dėlto ne taip sklandžiai ir lengvai sekėsi tuos terminus kurti. Medicinos terminija besirūpinusios Kauno medicinos draugijos posėdyje 1925 m. kovą Jonas Staugaitis konstatavo: „Kitos profesijos ruošia arba jau yra paruošusios savo srities terminus; tiktai gydytojai nėra net ir pradėję ruošti mediciniškuosius terminus.“ Buvo sudaryta gydytojų komisija (J. Staugaitis, Jonas Brundza bei mūsų kraštietis Vladas Lašas), kuriai pavesta „rūpintis medicinos terminų reikalu“. Apie tai straipsnyje „Lietuvių medicinos terminologija: nuo ištakų iki mokslo studijų“ pasakoja Janina Valančiūtė.
Kratėsi svetimybių
Vienas įspūdingiausių pavyzdžių, kaip XX a., atgavus lietuviškąją raštiją, keitėsi ir švarėjo lietuvių kalba – religinė literatūra. Mat lietuviška krikščionybės terminija, palyginti su kitų visuomenės sferų terminijomis, yra viena seniausių.
Mokslininkė Aušra Rimkutė, analizavusi XX a. pradžios raštiją, teigė, kad ji tuomet buvo jau nusistovėjusi, bet užteršta svetimybių: lenkybių – abrozas, dūšia, tajemnyčia, slavybių – apieka, krapyla, baltarusybių – mūka, sūdžia.Tuo metu ji imta tvarkyti – atsisakyta svetimybių, vartoti palikti tarptautiniai terminai ir senieji skoliniai. Kunigo Kazimiero Paltaroko „Tikybos moksle“ net trys ketvirtadaliai terminų yra grynai lietuviški. Katekizme vartota tik viena svetimybė, kilusi iš vokiečių kalbos, – podžiai. Jau tada atsisakyta 1879–1903 metais išleistuose katekizmuose vartotų svetimybių, pavyzdžiui, dirmavonė pakeista – sutvirtinimo sakramentu, čysčius – skaistykla ir kt. Po vyskupo K. Paltaroko lietuvių katalikų katekizmų terminija iš esmės mažai kito.
Komisija ir universitetas
Kalbai norminti 1921 m. kovo mėn. prie Švietimo ministerijos buvo įkurta Terminologijos komisija, pasiūliusi daugelį mums dabar jau elementariais tapusių naujadarų. V. Gineitytė rašo: „Buvo apsvarstyta ir priimta nemažai reikalingų teisės, ekonomikos, transporto, medicinos, filosofijos, tiksliųjų mokslų, žemės ūkio, literatūros ir kitų terminų. Šiandien bene geriausiai žinomas šios komisijos pirmininko, tapusio lietuvių kalbos norminimo ikona, Jono Jablonskio vardas ir darbai. Nors daugelio tada išleistų literatūros kūrinių, teisės veikalų kalba beveik nesiskyrė nuo dabartinės, iki vieningos ir tvarkingos bendrinės kalbos tarpukario Lietuvoje buvo dar toli. Netgi kiekvienas to meto laikraštis turėjo ne tik besiskiriantį savitą stilių, bet ir savas tam tikrų žodžių rašymo interpretacijas.“ Ši autorė pateikė ir tuo metu svarstytų naujadarų pavyzdžius.
Akivaizdžiai matyti, kad tarpukario Lietuvoje vietoj populiarių tarptautinių žodžių stengtasi kurti savus, tautinius terminus.
1924 m. sudaryta Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Ji daug dėmesio kreipdavo ne tik į vadovėlių turinį, bet ir į jų kalbą.
Didžiulį indėlį į kalbos terminijos kūrimą įdėjo ir 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto įvairių sričių mokslininkai.
Trūko vienybės
Apie tai, koks svarbus ir sudėtingas, laikui imlus darbas buvo terminijos vienodinimas, liudija Nijolė Čižikienė straipsnyje „Kalbos mokymas ir mokyklų kalba tarpukario Lietuvių kalbos draugijos veikloje ir „Gimtosios kalbos“ žurnale“. Ji cituoja tuometinių kalbininkų mintis apie tai, kad net 1933 m. dar nebuvo susiformavusios vienoda norminė lietuvių kalbos rašyba: „Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti“, – teigė kalbininkas Jurgis Talmantas. Opi problema ir tai, kad tam pačiam reiškiniui apibūdinti naudojami keli terminai: antai mokykliniuose vadovėliuose „galima rasti po keletą žodžių vienam ir tam pačiam daiktui vadinti. Reikia siekti vienodumo, nes vartodami vieną žodį ar terminą palengvinsime darbą tiek mokytojui, tiek mokiniams“, – autorė cituoja J. Talmantą.
Naujoji terminija praktiškai
Apie tai, ką tuomet reiškė kurti lietuviškąją terminiją, pritaikyti ją visuomenės poreikiais, liudija Kelių eismo taisyklės, be kurių šiandien neišsiverčia daugelis šalies gyventojų. O štai tarpukariu automobilis kelyje buvo ganėtinai naujas reiškinys. Apie tai, kiek ši sritis buvo aktuali, liudija faktas, kad bendros Kelių eismo taisyklės šalyje buvo priimtos tik… 1929 m. ir vadinosi „Sauskeliais naudotis įstatymas“.
Laikinosios sostinės valdžia ėmėsi eismą gatvėmis ir keliais reglamentuoti dviem metais anksčiau. Taisyklės surašytos tuo metu vartota kanceliarine kalba, naudoti tuo metu galioję terminai. Vairuotojas buvo vadinamas „šoferiu“, taksi – „taksomotoru“, pažeisti – „nusidėti“, bauda – „pabauda“, paslauga – „patarnavimas“ ir t. t.
Bus daugiau
