Juodupės tragediją prisimenant

Liūdnos metinės

Šįmet birželio 23–24 dienomis. sueina lygiai 80 metų nuo kraupios nakties Juodupėje. 1941 m. birželio 21 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui, sovietinė kariuomenė skubiai traukėsi į Rusijos gilumą tuo pat metu žudydama jiems pavojingus, neparankius  gyventojus. Sovietams talkino tuometiniai partiniai aktyvistai. Aukomis tapo patriotiškai nusiteikę asmenys, aktyvūs vietos bendruomenės nariai, šviesios asmenybės, mat tapo „pavojingu elementu“. Komunistai pasinaudojo tuo, kad prasidėjo karas, ir naikino kitokių pažiūrų žmones, buvusių lietuviškų tautinių organizacijų narius. Žudynės sovietmečiu buvo uoliai slepiamos, o vykdytojai ir organizatoriai ne tik dalinosi valdžios postus, bet ir gyveno šalia nužudytųjų artimųjų.

Tą 1941-ųjų birželio 23–24-osios naktį Juodupėje buvo nukankinta arba sušaudyta 13 vyrų: Antanas Balčiūnas, Kazys Balčiūnas, Pranas Bulovas, Vladas Kalpokas, Petras Kanopa, Pranas Mažeikis, Jonas Meliūnas, Vaclovas Pilkauskas, Petras Rinkevičius, Jonas Stelionis, Jurgis Šukys, Balys Vasiliauskas, Antanas Žindulis.

Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. rudenį sąjūdiečiai Rokiškio kraštui atskleidė tiesą apie Juodupės tragediją.

Iš namų išviliojo apgaule

Juodupėje gyvenanti Palmira Čeičienė, nukankinto Balio Vasiliausko dukra, tų dienų nepamena.  Jai tuomet tebuvo trys mėnesiai. Ji šeimos istoriją pasakoja savo mamos Anelės Vasiliauskienės ir liudininkų lūpomis.

Palmiros tėvas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Grįžęs iš tarnybos, padedant tėvams, Juodupėje pradėjo statytis namus, 1936 m. įstojo į Šaulių sąjungą, gavo uniformą ir šautuvą.  Vadovavo statant Šaulių sąjungos būstinę, organizavo suėjimus, grojo dūdų orkestre. 1938 m. vedė, atidarė savo parduotuvę, kurioje dirbo su žmona Anele. Nacionalizavus parduotuvę, joje įkurtas kooperatyvas. B. Vasiliauskas dirbo pardavėju. Kai 1941 m. balandžio mėnesį jį atleido, įsidarbino Juodupės vilnonių audinių fabrike staliumi. Neilgai teko dirbti, nes birželio 19 d. mirė Balio tėvas. Jį laidojo 22 d. Mažoji Palmira per laidotuves buvo išvežta pas mamos tėvus. Iš laidotuvių Vasiliauskai grįžo 23-iosios rytą. Įvažiavę į kiemą sutiko parduotuvės sargą K. Žindulį, kuris pasakė, kad vakare ir naktį Balio ieškojo vyrai su šautuvais, o K. Žindulio paprašę: „Kai pamatysi Vasiliauską, pasakyk, tegu jis nuneša radiją į valsčių.“ Balys tą radiją ir nunešė. Nesulaukdama grįžtančio vyro ir iš kitų žmonių sužinojusi, jog yra daugiau suimtųjų, Anelė nunešė pietų ir paprašė, kad perduotų. Jai atsakė, jog nereikia, jie esą sotūs. „Paprašiau, kad išleistų mano vyrą. Atidarė duris ir išleido. Jis turėjo švarko kišenėje tušinuką. Sargybinis tuoj ištraukė ir į mano krepšį įmetė sakydamas, kad jam jau nereiks. Vyras mane pabučiavo ir tuojau pat buvo įstumtas į vidų“, – taip apie paskutinį susitikimą su vyru prisiminimuose rašė A. Vasiliauskienė. Ji visą naktį girdėjo ūžiant mašinas, bet nieko blogo nepagalvojo. Rytą nunešusi kavos sužinojo, kad suimtuosius išvežė.

Pasak Palmiros, iš viso sąraše buvo 60 žmonių, tačiau kitus kažkas perspėjo, kad neitų, o tėvelis vos buvo grįžęs, tad jo niekas neperspėjo.

Kas vyko tą naktį daboklėje, buvo maskuojama. Liudininkų prisiminimuose užrašyta – visą naktį burbė užvesti mašinų varikliai, kad nesigirdėtų aimanų. Nužudytuosius naktį į Raišių mišką išvežė arkliniame vežime, kuris priklausė audinių fabrikui.

Nukankintus vos atpažino

Nukankintųjų kūnus juodupėnai surado birželio 25-ąją. Palmira varto namuose laikomas laikraščių iškarpas, atsiminimus, dokumentus. Tarp jų ir 1994 m. gegužės pradžioje kunigo Leonardo Tamašausko išduotas liudijimas, kad Balį Vasiliauską (kartu su kitais kankiniais) 1941 m. birželio 29 d. palaidojo tuometis  Juodupės klebonas Jonas Bubas. Taigi aiški laidotuvių data.

„Aleknų kaimo vyrai ėjo ieškoti, surado, atkasė. Atkasti niekas netrukdė. Nužudytųjų kūnus sunkiai buvo įmanoma atpažinti. Jie stiprūs vyrai, priešinosi. Vienam išpjautas liežuvis, kitam strėnos perpjautos, akys išbadytos… Tėveliui tik skylė kaktoje. Visus atvežė į Juodupę, nuprausė, stalių dirbtuvėse sukalė karstus, aprengė, pašarvojo. Likusieji šauliai ir artimieji palaidojo kapinėse vienoje ilgoje duobėje. Paprastos buvo laidotuvės. Žmonės bijojo – pats neramumas, – pasakojo  Palmira. – Ant kapo buvo pastatyta 13 medinių kryželių su užrašytomis pavardėmis. Tuo pasirūpino mama. Vėliau jie buvo aplaužyti. Mama prižiūrėjo kapelius nuo laidotuvių. Vėliau jos dėka pas vieną juodupėną buvo užsakyti antkapiai. Juos gamino ir į kapines vežė naktimis. Ant kapelių mama sėjo rūtas ir jas prižiūrėjo.“

Tęsia misiją

Nepriklausomybės metais nužudytųjų artimieji pasirūpino uždengti senųjų, slapta darytų antkapių viršų, čia pastatytas memorialas (autorius – skulptorius Naglis Nasvytis). Jis pašventintas 1990 m. rugsėjo 30 d. Dar vėliau kapavietės takeliai išpilti skalda.

Kankinių kapus Anelė Vasiliauskienė prižiūrėjo iki 1997 m. rudens, tada šią misiją perėmė Palmira.

Memorialas turi respublikinį statusą. Jį prižiūri Juodupės seniūnija, gimnazija. Juodupės gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Rima Šimėnienė pasakojo, jog prieš Vėlines kankinių kapus aplanko kartu su mokiniais. Visgi ta nepamainoma vedle išlieka Palmira, nes jos atmintyje gyvi ne tik faktai, bet ir skaudūs išgyvenimai, dėl kurių net ir kelioms dešimtims metų praėjus akyse sužvilga ašaros, sudreba balsas.

Kankintojai  mirę

Tarp Palmiros saugomų dokumentų yra LR generalinės prokuratūros l. e. p. Specialių tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Valentukevičiaus pasirašyta pažyma dėl Balio Vasiliausko mirties aplinkybių. Jos verdiktas teigia: baudžiamoji byla dėl 13 asmenų nužudymo nebus atnaujinta, „kadangi vienintelis buvęs gyvas 1941 06 24 Juodupėje įvykdyto genocido nusikaltimo vykdytojas T. Korotkovas (…) miręs“.

Likimai

Kankintojai buvo žinomi, kai kurie gyveno šalia. Palmiros teigimu, tarp jų buvo ir rusų, ir lietuvių.  Net rankas po kankinimų plovėsi prie Vasiliauskų šulinio. Kai kurių likimai susiklostė nekaip.

Pasak Palmiros, teisti negalime nė vienų: buvo gerų žmonių ir vienoje, ir kitoje pusėje, daug ką lėmė aplinkybės: „Kai tėvą nukankino, mamą išvarė iš namų, teko gyventi pas svetimus. Buvo išvežamųjų į Sibirą sąrašuose, bet Žiobiškio milicininkas Avižienis užtarė. Partiniai nebijojo liudyti mamos naudai, todėl pavyko prisiteisti gyvenamąjį namą. Palmira giedojo bažnyčios chore, niekas jos nekalbino stoti į pionierius ir komjaunuolius, bet ir nepriekaištavo. Dirbo gerai, už darbą  pasiūlyta apdovanoti, bet iš Maskvos atėjo atsakymas, kad „bandito dukros“ apdovanoti negalima.“

Žmogus pats sprendžia, ką rinktis – gėrį ar blogį

Juodupės parapijos klebonas Aivaras Kecorius samprotauja, jog negalime dėl visų žmogaus poelgių kaltinti rėžimo. Gėrio ir blogio kova vyksta žmogaus viduje. Tas pats žmogus myli, tas pats skriaudžia, muša ir žudo. Jis kartais bando savo veiksmus (neapgalvotus arba primestus valdžios) paskandinti alkoholyje, paskui gailisi, neranda vietos. Krikščionybė yra meilės religija – tas pats Jėzus ir savo budeliams atleido. Žvelgiant į krikščionybės istoriją, tiek į Senąjį Testamentą, tiek į Jėzaus laikus, matosi, kad visada buvo noras pašalinti tuos, kurie kliudo reikštis garbei, valdžiai. Tie, kuriuos dabar regime kaip gerus, tuo metu galbūt ieškojo galimybių, kaip nepriimti jokių sprendimų. „O kankinimai – tai jau ekstremizmas“, – teigė dvasininkas.

Projektą iš dalies remia: