– Ar vaikas būdamas galvodavai apie kariuomenę?
– Kiek save atsimenu, visada buvau aktyvus ir smalsus vaikas, mama yra pasakojusi, kad ketverių dingau iš namų, tėvai mane atrado krepšinio aikštelėje, įlipusį beveik iki krepšinio lanko. Paauglystėje sportavau „Grizlio“ klube, susidomėjau jėgos trikove, teko varžytis visoje Lietuvoje, esu iškovojęs prizinių vietų. Iki šiol sportas užima svarbią vietą mano gyvenime.
Apie kariuomenę iki mokyklos baigimo nieko nežinojau, nebuvo jokios informacijos, šauktinių tuo metu nerinkdavo. Taigi, baigęs vidurinę, iš pradžių norėjau stoti į Policijos mokyklą Klaipėdoje ir sekti dėdės bei trenerio pėdomis – jis ilgus metus dirbo Rokiškio policijoje. Tačiau vienas klasiokas papasakojo apie galimybę tarnauti Lietuvos kariuomenėje… Ilgai negalvojęs, nusprendžiau rašyti prašymą, netrukus su draugu keliavome į Kauną, medicinos komisiją. Deja, draugui nepasiekė, o aš, gavęs medicininį išrašą apie tinkamumą tarnybai, susiruošiau į Ruklos mokomąjį pulką, 13-os savaičių bazinį karinį mokymą. Kursas tapo išbandymu – griežta dienotvarkė ir disciplina, fizinis parengimas ir teoriniai mokymai, beveik jokio laisvalaikio. Kursą baigė kiek daugiau nei pusė pradėjusiųjų. Intensyvių mokymų tikslas – atrinkti išties motyvuotus karius, kurie yra pasirengę fiziškai ir psichologiškai tęsti tarnybą pasirinktuose daliniuose visoje Lietuvoje. Kursų metu supratau, kad kario kelias man tinka ir patinka, buvo įdomu išbandyti save tolimesnėje tarnyboje.
– Kaip į šį pasirinkimą reagavo aplinkiniai?
– Mama ir kiti artimieji reagavo ramiai, kadangi buvau aktyvus, sportavau, mano pasirinkimas niekam nebuvo didelė staigmena. Dabar, kai su mama kalbame apie tarnybą, ji visada palaiko ir didžiuojasi, kad esu Lietuvos karys. Džiugu, kad ir mano sužadėtinė ne tik palaiko mane ir aktyviai domisi mano tarnyba, bet prieš pusmetį pati įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir savaitgaliais atlieka savanorišką tarnybą.
– Kokių patarimų duotum jaunuoliams, savo ateitį ketinantiems sieti su kariuomene? Kokių savybių tam reikia?
– Visų pirma reikėtų nuoširdaus klausimo sau pačiam, koks mano siekis, tikslas? Tinka įvairūs atsakymai – išbandyti naujus dalykus, pasitikrinti savo jėgas, nuolat tobulėti, sutikti autoritetingų karių. Galima pasirinkti 9 mėnesių nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Ten patirsi, ar kario kelias yra priimtinas, ar norėsi tobulinti ir plėsti žinias tęsdamas tarnybą kaip profesionalus karys. Pagrindinės savybės yra stipri vidinė motyvacija, sąžiningumas bei pati svarbiausia – patriotiškumas. Tarnauti Lietuvos kariuomenėje yra svarbu ir prasminga todėl, kad nuolat tobulėjame, mokomės, dalinamės patirtimi tam, kad iškilus pavojui mūsų valstybės saugumui galėtume greitai reaguoti ir užtikrinti jos saugumą.
– Lietuvos kariuomenėje tarnauji maždaug dešimt metų. Kokie dalykai labiausiai pasikeitė per tuos metus?
– Per dešimt pastarųjų metų situacija kariuomenėje išties pasikeitė. Labiausiai atkreipčiau dėmesį į toleranciją kiekvienam kariui asmeniškai, pvz., atkreipiamas dėmesys į individualius poreikius, kariai skatinami išsisakyti ir kalbėti apie problemas. Šių dienų jaunimas yra daug reiklesnis, besidalinantis informacija ir drąsiai kalbantis apie savo poreikius. Kita vertus, pastebima, jog jaunimui vis sunkiau sukoncentruoti dėmesį, likti motyvuotam, labiau aktualūs tampa išoriniai motyvatoriai: paskatinimai, padėkos, piniginės premijos, vidinės motyvacijos dažnai stokojama. Žodžiu, jaunimas nori visko „čia ir dabar“, o kariuomenėje atvirkščiai – rezultatas pasiekiamas ilgų treniruočių, reikalaujančių vidinės stiprybės, susikaupimo ir kantrybės, metu, ne veltui tam apibūdinti naudojame terminą „drill drill drill“.
– Apie ką visuomenė dažniausiai susidaro klaidingą įspūdį?
– Visuomenėje vyrauja daug seniai susiformavusių stereotipų apie kariuomenės darbo principus ir veiklą. Todėl stengiamės kiek galima dažniau ir plačiau supažindinti žmones su Lietuvos kariuomenės veikla, nuolat rengiame ir patys dalyvaujame įvairiose valstybinėse, civilinėse šventėse, pristatome karinę techniką, kalbame apie karjeros galimybes kariuomenėje ir pan.
Kaip atrodo tavo įprasta darbo diena?
– Esu snaiperių būrio vado pavaduotojas. Mano tarnyba prasideda anksti ryte, apsivilkus kario uniformą, mintys ima sukti apie dienos iššūkius. Vienas iš variklių, kuris visus dešimt tarnybos metų stumia mane į priekį, – vidinė motyvacija kasdien susidurti su naujomis patirtimis ir nesibaigiančiais iššūkiais. Kiekvieną dieną mano darbas apima skirtingas veiklas, tarnyba susideda iš daugelio etapų: fizinis pasiruošimas, planavimas, taktika, šaudymas ir kitų veiklų, kurias tobuliname treniruočių principu ir tam skirtuose Lietuvos kariuomenės kursuose. Kartais kariuomenę lyginu su medicina – vieno gydytojo visos ligoms nėra, taip ir čia, kiekvienas pasirenkame tam tikrą kryptį ir tobuliname įgūdžius. Prioritetas – tapti gerais savo srities specialistais.
– Turbūt teko dalyvauti daugelyje pratybų Lietuvoje bei užsienyje. Kurios paliko didžiausią įspūdį? Su kokiais kitų šalių kariais bendradarbiaujate?
– Per dešimt metų teko dalyvauti tikrai daug pratybų, dauguma vyko Lietuvoje. Tarptautinės pratybos yra taip pat svarbios ir reikšmingos, nes jose su sąjungininkais dalijamės patirtimi. Patirties teko semtis Anglijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Latvijoje, kai kuriose šalyse po keletą kartų. Tarptautinės pratybos skatina tobulėti, nes kiekvienos šalies kariai turi savitą karybą, struktūrą, patirtį, kurią galima pritaikyti Lietuvoje, taip pat būti pasiruošus bet kada derinti veiksmus, atliekant bendras karines operacijas ar diskusijų metu rasti palankiausią sprendimą tam tikroms situacijoms.
Teko bendradarbiauti su JAV, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Ispanijos ir kt. šalių kariais. Sąrašas tikrai ilgas. Tačiau didžiausia nauda – ne skaičius, o galimybė tobulėti savo srityje ir įgytas žinias pritaikyti grįžus.
Kiekvienos pratybos yra savitos, vienose akcentuojamas fizinis pasirengimas, kitose – operacijų planavimo galimybės ar karinės pramonės inovacijos. Labiausiai į atmintį įstrigo Baltijos šalių snaiperių bendros pratybos. Jos nebuvo didelio masto, bet jose dalyvavo labai patyrę, motyvuoti instruktoriai. Jose gavau neįkainojamos patirties, ji padeda iki šių dienų, todėl galiu drąsiai teigti, jog nebūtina vykti ieškoti žinių toli nuo namų, kartais naudingi dalykai yra arčiau, nei mums atrodo.
– Kokia Lietuvos ar užsienio technika, ginklai paliko didžiausią įspūdį?
– Karinė technika, įranga, ginklai reikalauja tinkamo pasirengimo, kad efektyviai būtų naudojama. Įspūdį ir susižavėjimą kelia tik tai, ką esu puikiai įvaldęs. Kad ir koks gražus Lietuvos kariuomenės šarvuotis „Vilkas“ ar sąjungininkų tankas, man jie nepalieka daug emocijų, nes esu ne tos srities specialistas. Visada labai džiaugiuosi gavęs galimybę išbandyti savo srities galimybes. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvos kariuomenė nuolat tobulina ginkluotę, techniką, ji atitinka pasaulinio lygio standartus.
– Kas, tavo nuomone, yra šalies patriotas? Ar nemanai, kad šiais laikas patriotiškumas įgavo kiek popsinio pavidalo?
– Vis labiau populiarėja lietuviška, patriotinė atributika, ji naudojama ant įvairių gaminių, rūbų, mašinų ir pan. Viena vertus, tai skatina tautos bendrystę ir vienybę, bet nereikėtų pamiršti, kad, užsidėjus marškinėlius su Vyčiu, kepurėlę su Gedimino stulpų simbolika, apsijuosus trispalviu šaliku ar papuošus savo mašiną lietuviška atributika, patriotu netampama. Kartais pastebiu, kad šie lietuviški patriotiniai simboliai tampa popsiniai, nebetenka savo reikšmės, tai tik „ant bangos“, o daugiau nieko nereiškia. Visų pirma, patriotiškumas – tai atsakomybė, pagarba ir meilė savo tėvynei. Nešiodamas ar kitaip reprezentuodamas savo tautos simbolius, esi visos valstybės atspindys, ypač tai pastebima kitose valstybėse. Linkiu kiekvienam Lietuvos piliečiui patriotiškumą reikšti atsakingai, su pagarba, kaip yra pasakęs mano kolega: „Niekas kitas, tiktai mes – ne dėl jų, o dėl mūsų.“ Taigi kiekvienas sau ir savo artimajam būkime Lietuvos patriotais.
Projektą iš dalies remia:
O į kiek tarptautinių misijų yra tekę išvykti ir jas vykdyti šiam kariui?