Viską laimėjusios
Tarp pusantro tūkstančio Dalios Ziemelienės surinktų lėlių, „Lėlių namuose“ Bajoruose, režisierė Nijolė Čirūnienė, bibliotekininkė Nadiežda Ivanova ir kultūros specialistė Dalia Ziemelienė jau daugiau nei dvidešimt metų kuria lėlių teatrą. Sakyti, kad jos žinomos, maža. ČIZ, aišku, daug kartų vaidinusios ne tik mūsų rajono mokyklose, darželiuose, teatro šventėse ir festivaliuose. Gal todėl, kad kalba apie lėles, ne visur tarp suaugusiųjų prizų paminima, kad Bajorų lėlių teatras pirmasis Rokiškyje yra laimėjęs prestižinį apdovanojimą „Aukso paukštė“, vaidinęs ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Kitų daugybės jų prizų nėra vietos net išvardinti. Už edukacijas, už geriausius spektaklius, už lėles, už originalumą, nuoširdžias improvizacijas ir gebėjimą bendrauti su mažiausiais žiūrovais jos žinomos visoje Lietuvoje – kaimuose, miestuose, miesteliuose. Dabar sako nuvažiavusios daugelyje buvusių mokyklėlių, darželių randa tik spyną, nes daug kas jau uždaryta.
Šventoji trejybė
O istorija prasidėjo susijungus pajėgoms ir patirtims. Mat iki ČIZ buvo „Mamos Nijolės teatras“, Nadiežda turėjo lėlių teatrą bibliotekoje, o Dalia rinko lėles. Jų pirmąjį spektaklį „Šuniškos istorijos“ matę visi Rokiškio vaikai jau užaugę. Paskui buvo „Gilės nuotykiai“, „Varna prie eglutės“, „Gražiausios Šarlio Pero pasakos“, „Vargšas ir besotis“, Lapės ir gandro čėsnis“, iš kurio ir „išaugo“ šio sezono laimėtojos „Pasakėčios kaip akėčios“, sukurtos jau trijų pasakėčių pagrindu. „Mes mėgstam trejetus – ir pasakėčios trys, ir Pero pasakos buvo trys, ir mes trys. Šventa trejybė. Ketvirtas būna tik Kalėdų Senelis, kai reikia, mes jo pozicijos užimt nesiryžtam“, – sakė N. Čirūnienė.
Viskas paprasta
Nijolės klausiu, kaip ji nepavargsta būti nuoširdi su mažaisiais žiūrovais, nes atrodo, kad kasdien vis kita pasaka, kitas spektakliukas, kitas darželis, reik vežtis visą amuniciją, keisti rūbus. Ir tuomet, kai skambinu, surandu ją Utenoje, autobusų stoty – važiuoja į Vilnių, savo anūkų prašymu vaidins ir trečiokams, ir darželinukams.
„Viskas labai paprasta“, – sako Nijolė. Jos širdyje tai yra susitikimas su žiūrovais ir pasidalijimas energija – tu duodi, ir tu gauni. „Užtat ir mūsų kredo – matyti vaikų akis. Todėl ir didelė scena ne mūsų sritis, nors esame ir didžiojoj salėj, žinoma, vaidinusios“, – pasakoja aktorė ir režisierė.
Gali išeiti iš rėmų
ČIZ spektakliai nėra įstatyti į aiškius rėmus, iš kurių nebūtų galima vaidinant „pabėgti“. Trijulė leidžia sau žavingas improvizacijas. Jos gali nukrypti nuo scenarijaus pagal vaikų norus ir nuotaikas, su jais tiesiog pabendrauti ir vėl grįžti į suplanuotą scenarijų. „Bet tu visada iš vaikų gauni gerą energiją. Tos akimirkos labai smagios. Štai drebėjau, kaip Vilniuje bus su trečiokais, darželyje trimečiai irgi iš pradžių įtariai žiūrėjo, „kas gi čia atėjo“, – prisipažįsta N. Čirūnienė. Tačiau ji jau žino, širdimi, atvirumu vaiką galima labai greitai „paguldyti ant menčių“, o suaugusiems įtikti ir juos sudominti jau reikėtų „verstis kūlio“. Prieš spektaklius apšilimui ČIZ aktorės kartais atlieka vadinamąją mankštelę ir seka kelių minučių pasaką. Tai štai jų koziris yra „Meškučių pasaka“, vaikai labai jai neabejingi, o kolega Eligijus jau net priekaištauja: „Tu, Nijol, jau gal kitą pasaką pasek.“
Stilius – aplipdyti tautosaka
Kaip jos suranda scenarijų vaikiškam spektakliui? „Tiesiog patinka kažkokia medžiaga, bet mano stilius scenarijų „aplipdyti“ smulkiąja lietuvių tautosaka – patarlėmis, mįslėmis, priežodžiais. Tarkim, „Gilės nuotykiai“ – iš Petkevičiaus, tačiau čia žaismingai įterpiamos pasakėlės apie žvirblį ar kitas būtybes. Taip gimsta vaikų mėgstami ČIZ spektakliai. Lėles, scenografiją Dalia, Nijolė ir Nadiežda vaidinimams kuria pačios, tik medinę dalį gamina Nadieždos vyras Sergejus. Visa ta jų scenografija už spektaklį „Pasakėčios kaip akėčios“ šiemet ir buvo nominuota statulėlei „Tegyvuoja teatras“.
Atrodo, jog žinomas trejetas suvaidintų prikeltos naktį, iš bet kur „įmestos ant scenos“. Tačiau Nijolė sako, kad tai klaidingas įsivaizdavimas. „Vis tiek tu turi susidėliot, būti atsargi, nes kartais ir nesąmonių pašneku. Va, Violeta Mičiulienė (iš „Ambrozijos“, jei kas nežino) tikrai viską gali, o mums reikia įsivažiuoti“, – šypsosi N. Čirūnienė.
Projektą iš dalies remia:
