Informacija – iš Pagrūbio kaimo gyventojos
Žmonės, susirūpinę, kad iki šiol nėra žinoma apie daugelio žuvusių partizanų palaikų vietas, kreipėsi į muziejininkus, prašydami padėti surasti kuo daugiau su jais susijusios informacijos ir sudaryti galimybę tinkamai palaidoti kovotojus už laisvę. Buvo rašomi prisiminimai, renkama istorinė medžiaga. Viena iš tokių Lietuvos istorijos ieškotojų – Aldona Skrandauskienė, gyvenanti Pagrūbio kaime. Ji pamena pokario laisvės kovotojus, o būtent Streikų šeimą ir partizanus, globojusius eigulio Jono Lapelio šeimą. A. Skrandauskienė sutiko papasakoti ir parodyti galimai buvusią bunkerio vietą, esančią Grubų miške, Plunksnočių miško masyve, pelkėje. Aktyvaus visuomenininko, Rokiškio garbės piliečio Algio Naručio pastangomis buvo ieškoma galimybių atlikti archeologinius tyrimus. Šią iniciatyvą perėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyrius, archeologinei ekspedicijai buvo skirtas finansavimas.
Dirbo entuziastai
Birželio 19-23 dienomis Grubų miške netoli Pagrūbio kaimo (Rokiškio kaimiškoji seniūnija) vyko Lietuvos genocido ir rezistencijos kovų tyrimo centro surengta archeologinė ekspedicija. Archeologinei ekspedicijai vadovavo Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas, šiais metais numatęs atlikti tyrimus ir kitose Lietuvos Respublikos vietose. Kartu su juo darbavosi pilietiško jaunimo būrys: trys archeologijos ir istorijos studentai iš Vilniaus universiteto, viena studentė iš Klaipėdos universiteto bei viena Juodupės gimnazijos moksleivė. Šioje kompanijoje – ir kryptingai dėl archeologinių tyrimų į Lietuvą atvykęs Ben Goodburn iš Anglijos, Southport miesto, esančio netoli Liverpulio. Svečias iš užsienio, besidomintis Antrojo pasaulinio karo ir apskritai karo archeologija, susidomėjo išvyka į Lietuvą, kadangi tikėjosi rasti kažką įdomaus. Ben Goodburn yra plataus akiračio istorijos entuziastas, kuris yra dalyvavęs tyrimuose Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Vietoje planuotų trijų savaičių istorijos tyrinėtojai Plunksnočių miško masyve išbuvo tik savaitę. 4×4 m plote ieškota galimai ten esančio partizanų bunkerio. Paskutinę savo buvimo Rokiškio rajone dieną istorijos entuziastai atskleidė, kad ieškojimo vietoje netoli Pagrūbio miške buvo bunkeris – slėptuvė, kurią galima vadinti „pašto dėžute“. Manoma, kad ši vieta greičiausiai susijusi su maždaug už 400 metrų buvusiu partizanų Streikų bunkeriu. Šioje vietoje partizanai galėjo slėpti maisto atsargas, ginklus arba susirašinėjimus. Archeologinei ekspedicijai vadovavęs Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas informavo, kad tyrimų vietoje buvo rasti metaliniai vinys, apkaustų su medienos likučiais dalys. Ekspedicijos kasinėjimų pasiektas gylis tesiekė 1,5 m, kadangi toliau prasidėjo natūralus gruntas. Ištyrinėję numatytą vietą, archeologai apžiūrėjo netoliese esančio Streikų bunkerio buvimo vietą, pasidalino pastebėjimais.
Ekspedicijos dalyvių birželio 20 d. pakeliui iš kasinėjimų vietos laukė staigmena – buvo pastebėti iš pradžių 8, o vėliau išminuotojų surasti netgi 37 minosvaidžio sviediniai, kurių dalis – su sprogdikliais. Tiesa, policijos įvykių suvestinėje šis įvykis užfiksuotas kitaip – kad tai buvęs vienas artilerijos sviedinys, tačiau A. Naručio pateiktoje nuotraukoje, kurią padarė Rokiškio policijos pareigūnai, akivaizdžiai matosi, kad tai gana nemažas kiekis minų. Tuokart pasidžiaugta, kad t pavyko išvengti nelaimės, nes miške tuo metu judėjo technika, vaikščiojo žmonės. Kaip papasakojo A. Narutis, kalbant su vietiniais gyventojais paaiškėjo, kad 1944 metais toje vietoje keletą savaičių buvo frontas – ten rusų kareivius puolė vokiečiai ir žuvo dešimtimis. Galimai išsigandę pavojingos situacijos, rusų minosvaidininkai spruko iš savo buvimo vietos, palikę sudėliotus minosvaidžių šaudmenis.
Ypatinga vieta
Rokiškio krašto istorikai žino, kad Plunksnočių miško masyvas Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu buvo laisvės kovotojų telkimosi vieta. Istorijai liko nežinomos kai kurios kovojusios už Lietuvos laisvę asmenybės bei daug bunkerių. Daugelis žino šiame miške atstatytą bunkerį, kuris primena Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanus ir kartu su jais žuvusią iškilią asmenybę Dianą Glemžaitę – Bulovienę. 2012 metais visuomenė sužinojo ir apie Streikų šeimos bunkerį, esantį netoliese. Jame kol kas tyrinėjimų atlikti negalima, bet išlikęs tikslus bunkerio planas. Apie tai galėjo papasakoti dar tais pačiais metais mirusi Streikų sesuo Valė Streikutė – Daukienė, slapyvardžiu Piemenaitė. Nuo kasinėjimo vietos iki Streikų bunkerio likučių visai netoli. Netoli ir Grubų eiguva, kurioje darbavosi partizanų rėmėjas, ryšininkas J. Lapelis, nešdavęs partizanams maisto. Tame pačiame miškų masyve ar netoli jo buvę kelios sodybos. Vieno iš tų sodybų gyventojo Antano Raupio, tuo metu buvusio vos kelių metų amžiaus, liudijimu, nuo jo kaimynų namų 530 metrų atstumu buvusi dar viena slėptuvė – antviršinis namelis, pastatytas pelkėje tarp tankių pušaičių. Galimai čia slapstėsi partizanai Galvanauskai. Šio liudininko prisiminimuose fiksuota apie matytą nedidelį plotelį (apie 4×6 m), padengtą lentomis. Toje vietoje tikro bunkerio nebūtų įmanoma pastatyti, nes tai – užpelkėjęs ežeras, kur požeminis vanduo yra labai arti. Lentos buvę patiestos galimai tam, kad partizanams būtų sausiau.
Istorija – interpretacija
Paminklo Čedasų didžiavyriams atidengimo, kuris vyko liepos 2 d., išvakarėse anykštėnas istorikas Gintaras Vaičiūnas viešosios bibliotekos Čedasų filiale pristatė istorinę apžvalgą apie Čedasų krašto laisvės kovotojus. Pradėdamas gana išsamią paskaitą, G. Vaičiūnas sakė, jog daugiausia rėmėsi čekistų dokumentais, tačiau pastebėjo, kad vienu informacijos šaltiniu remtis nebūtų tikslu, todėl reikia lyginti kuo daugiau duomenų, perskaityti kiek galima daugiau bylų, remtis žmonių prisiminimais, liudijimais. Ir tai tik priartėjama prie tiesos, bet galimybės istoriją tiksliai atkartoti beveik nėra. „Istorikai – interpretatoriai. Mes interpretuojame faktus pagal esamus šaltinius, kuriuos randame, taip pat pagal savo dalykines, moralines savybes, kaip tą istoriją suprantame. Vienas istorikas gali nutylėti vienus dalykus, o išryškinti kitus, o kitas – atvirkščiai, todėl gali gautis gana skirtingi pasakojimai“, – buvo kritiškas istorikų darbui lektorius. Vis tik jis paminėjo daug įdomių, anksčiau niekur neviešintų faktų, nuo kurių emocinio vertinimo stengėsi atsiriboti, būti objektyvus.
Pradžia – Šaulių organizacijoje
Apžvalgoje paminėti Čedasų krašto iškiliausi kovotojai. Patriotus šioje vietovėje vienijo Šaulių organizacija. Ji ir buvusi ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai bei prievartinei mobilizacijai pradininkė. Šauliams vadovavo Kazimieras Kalpokas, Čedasų pradžios mokyklos vedėjas. Skaitant 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių pavardes, tas pačias aptinkame ir tarp Čedasų krašto partizanų sąrašų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktuose sąrašuose minima beveik 350 partizanų, kilusių arba kovojusių Čedasų kraštuose, pavardžių. Paskaitoje G. Vaičiūnas paminėjo kiek mažesnį kovotojų skaičių, tačiau reikia atminti, kad mes dalies žuvusių partizanų nežinome, taip pat kalbama apie skirtingus laikotarpius. Raudonųjų diversantų veikla šiame krašte žinoma nuo 1944 metų – prasidėjo apiplėšinėjimai, užpulta Bulavų šeima. Dėl šios priežasties sudarytas savisaugininkų būrys. Po to, nepavykus ilgesniam laikui išprašyti okupantų, įsteigta Lietuvos laisvės armijos rinktinė. Prisijungė ir juodupiečiai, pandėliečiai, Žiobiškio krašto gyventojai ir netgi partizanai iš Biržų krašto. Manoma, kad čedasiškių rinktinėje buvo daugiau negu 50. Pradžioje jai vadovavo K. Kalpokas, po to – Antanas Blieka, Juozas Bulavas. Stebėtinas sutapimas, kad visi partizanų vadai buvo iš daugiavaikių šeimų: K. Kalpokas – iš 9 vaikų šeimos, A. Blieka – iš 10, o J. Bulavas – iš 9 vaikų. G. Vaičiūnas paminėjo, kad čedasiškiai labai palaikė partizanus, nes jie buvo jų giminės, kaimynai, pažįstami, na, o čekistų pavardės – daugiausia rusiškos su retomis išimtimis.
Pirmojo vado kapas liko nežinomas
Partizanų vado K. Kalpoko likimas – tragiškas. Po Panemunio šturmo, kur, esant nelygioms jėgoms, partizanai patyrė pralaimėjimą, jis įsakė rinktinei išsiskirstyti mažomis kuopelėmis. K. Kalpokas sukūrė Panemunio kuopą, po to perėjo į kitą vietovę ir taip kurį laiką migravo. 1945 m. buvo sužeistas, pasislėpė pas žmones, kur gydėsi, pasidarė fiktyvius dokumentus. Deja, 1950 m. jis buvo išduotas, suimtas Rygoje ir vežamas su antrankiais Kaišiadoryse sugebėjo pabėgti iš traukinio. Po to kurį laiką jam pavyko slapstytis, ne kartą keičiant dokumentus, tačiau ir vėl buvo išduotas, surastas Rygoje, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Maskvoje. Jo kapas nėra žinomas.
Apžvalgoje – ir komiškos detalės
Datos ir kovų detalės tikriausiai nuguls dokumentuose, tačiau verta paminėti, kad paskaita nebuvo nuobodi, nes paminėtas ne vienas komiškas nutikimas su rusais, čekistais bei jų nesėkmėmis. Paminėtas atvejis, kad netikėtai prie Čedasų bažnyčios į pasalą pakliuvo trys rusai pasieniečiai, kurie buvo sužeisti ir gavo sprukti. Įtariai čekistai žiūrėjo į Čedasų kleboną Praną Vainauską, kurio bendradarbiavimo su partizanais negalėjo įrodyti, nors ir atvyko daryti kratos, ieškodami ginklų. Ginklų, žinoma, nerado. Tuo tarpu klebonas pasirūpindavo išduoti netikrus dokumentus besislapstantiems nuo mobilizacijos ar kitaip besipriešinantiems sovietinei valdžiai. Tikrai juokingas įvykis nutikęs su čekistais vestuvininkais, kai jie nusprendė „vestuvių garbei“ iššauti dešimtį šūvių. Jų „kolegoms“ čekistams, nedalyvavusiems vestuvėse, pasirodė, kad juos puola partizanai ir jie puolė padrikai šaudyti. Sužeidė milicijos įgaliotinį. Iššaudė net 2300 šovinių. Teko kažkaip pasiaiškinti. Pasiaiškinime jų vadas nurodė, kad būstinę puolė „banditai“, jie „apsigynė“. Na, o NKVD Panemunio valsčiaus kapitonas Konstantinas Černovas netgi pateko į belangę, kitaip vadinamą „KPZ“ už tai, kad raštu neįformino bendravimo su informatoriais. Ne viena čekistų operacija, sumanyta partizanus sulaikyti, juos apsvaiginant alkoholiu su mįslingu vaistu „valeron“, žlugo – partizanai ne itin mėgo degtinę…
Vis dar randama palaikų
Visi paminėti įvykiai vyko Čedasų apylinkėse, o partizanai laikėsi miškuose. Tuo metu miškas vietomis mažai žmonių lankytas. Galbūt dabar ilgiau pasivaikščiojus, surastume įdomių dalykų. Štai, netyčia užtaikėme rasti apleistas kapinaites, kuriose ant vieno paminklo užrašas „Karalius“. Kai kurių žmonių spėjimu, tai yra išnykusio Lingėnų kaimo kapinės, o Karalius – galbūt to kaimo gyventojo pavardė. Vis tik sutapimas – paskutinis žuvęs to krašto partizanas Stasys Jasiūnas buvo slapyvardžiu Girių Karalius… Jis yra kilęs iš Steponių kaimo. Ant kai kurių kitų kapų vis dar matyti plastikinių gėlių. Taip pat A. Narutis prasitarė, kad netoli tos vietos buvo rasta žmogaus kaukolė su šūvio žyme. Palaikų likučiai perduoti policijai mirties priežasčiai nustatyti.
Laukia bet kokios informacijos
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir toliau laukia žmonių liudijimų, atsiminimų, pasidalinimų pastebėjimais miškuose, kad būtų galima rasti partizanų palaikus bei juos identifikuoti. Kaip sakė bendradarbiaujantis su šiuo centru Rokiškio krašto garbės pilietis A. Narutis, šiuo metu ne pasmerkti tuos, dėl kurių kaltės žuvo partizanai, bei jų palikuonis, o tiesiog pasielgti garbingai, pagal papročius ir su pagarba palaidoti tai, kas liko iš laisvės kovotojų.
Projektą iš dalies remia:
