Pasirinko Lietuvą
Vasarą Obelių savarankiško gyvenimo namuose gyventojų sumažėja. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje jų tebuvo 15. Viena iš nuolatine tapusių gyventojų – Danutė. Moteris sako, kad čia gyvena jau dvejus metus. Jos kambariuke – tik spinta, lova, staliukas, viena kėdė, senas radijas ir dar keletas daiktų. Danutė neturi net telefono. Televizoriaus nėra. Pažiūrėti mėgstamiausių laidų moteris nueina pas netoliese gyvenantį vyriškį. O jis iš Danutės skolinasi šepetį. Tokia šių namų kasdienybė, kad nori ar nenori, bet gyventojams tenka bendrauti. Tiesa, Danutė sako, kad kompaniją sau atidžiai renkasi ir bendrauja tikrai ne su visais. Moteris turi tris vaikus, kurie gyvena užsienyje, tačiau jokio ryšio su jais nepalaiko. Užsienyje esą gyvena ir jos sesuo. Danutė minėjo, kad ir ji pati buvo išvykusi į Airiją, ten dirbo fabrike, bet nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia palaidoti jos tėvai, gyveno žmogus, su kuriuo Danutė leido laiką, kol atkeliavo į savarankiško gyvenimo namus.
Užaugo „valdiškuose“ namuose
Paklausta apie praeitį, Danutė nėra labai šneki. Gal toks moters būdas, o gal ir ne visi praeities momentai kelia malonių prisiminimų. Ji papasakojo, kad gimė Moškėnuose, vėliau su tėvais gyveno Žiobiškyje. Šeimoje augo 8 vaikai. Tame kaime, kur jie gyveno, nebuvo mokyklos. Sunku buvę iki jos nukeliauti, tad esą dėl to vaikai augo internate (vėliau – vaikų globos namai) Obeliuose. Danutę tėvai pasiimdavo tik per vasaros atostogas. Savaitgaliais esą nebuvo prasmės keliauti pas tėvus, nes vos grįžus būtų reikėję tuojau pat ir vėl vykti į internatą. Pasak Danutės, visi jos broliai ir sesės gyveno panašiu ritmu. Gyvenimu internate Danutė nesiskundė, minėjo, kad vaikai buvo labai draugiški, o „valdiškų“ namų darbuotojai vaikams sugalvodavo įvairiausių užsiėmimų. Ten mūsų pašnekovė pabaigė 8 klases.
Buvo vyriausia
Tik daugiau išsikalbėjus, Danutė užsimena, kad šeimoje ji buvo vyriausia iš vaikų. Mama juos paliko (mirė), kai vaikai dar buvo maži. Tėtis buvo mėgėjas išgerti. Pasak Danutės, jai tekdavę prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Kai ji pradėjusi dirbti prekyboje, nupirkdavusi jiems rūbelių, būtiniausių daiktų.
Darbe patyrė traumų
Tolesni Danutės gyvenimo vingiai atmintyje nenuosekliai išdėlioti. Čia ji sako, kad po aštuntos klasės dirbo melioracijoje, kur į griovius dėliojo vamzdžius, čia – kad dirbo prekyboje. Esą darbovietė ją privertė pabaigti 11 klasių. Darbas melioracijoje buvo sunkus ir rizikingas. Net du kartus Danutė patyrė traumų darbo metu. Buvo pradėję ant darbuotojų griūti iškasto griovio šlaitai, Danutei sunkiai sužalota koja.
Vyras – „banditas“
Kaip susiklostė asmeninis gyvenimas, Danutė taip pat ne viską noriai pasakoja. Esą vyras buvo „banditas“. Kodėl? Mušė Danutę. Vieną kartą, žmonai būnant bene penktą mėnesį nėščiai, jis spyrė jai į pilvą ir moteris persileido. Nuteistas nebuvo, nes Danutė jam atleido, tačiau apsisprendė skirtis. Vyriausiajai dukrai tada buvo 11 metų. Likusiai vienai, Danutei reikėjo vaikus išleisti į mokyklą, aprengti. Būdavo, kad vaikai priekaištaudavo, jog vyresniųjų panešiotus rūbus tekdavo dėvėti jaunesniems. O juk visiems norėdavosi gražiai atrodyti… Vaikai dar nebuvo sulaukę pilnametystės, kai Danutė su jais išvyko į Airiją. Pati ten pabuvo metus, o vaikai pasiliko. Kodėl mama ir vaikai pasuko skirtingais keliais, žino tik šeima…
„Auksinių“ rankų ir „auksinės“ gerklės žmogus
Grįžusi į Lietuvą, Danutė nuolatinio darbo nesusirado, eidavo uždarbiauti pas ūkininkus. Galbūt todėl ji neįgijo būtino senatvės pensijai stažo ir dabar tegauna apie 200 eurų siekiančią pašalpą. Apie tuo metu surastą gyvenimo draugą Danutė atsiliepia labai gerai, sako, kad jis buvo auksinių rankų žmogus, visus darbus mokėjo nudirbti. Deja, ir „auksinę“ gerklę turėjo, gerdavo beveik kiekvieną dieną. Būdavę įprasta jam, nuėjus pas žmogų dirbti, pirma „pachmieliuką“ padaryti. Vyras mirė nuo kraujo vėžio, o Danutė atsidūrė „gatvėje“, be namų. Jokio turto ji nepaveldėjo.
Visko užtenka?
Savarankiško gyvenimo namuose ji atsidūrė be savo baldų, buitinės technikos ir netgi su labai nedaug drabužių. Koordinatorė Rima sako, kad ji nežino, kokios tiksliai yra Danutės pajamos, nes pinigus moteris tvarko savarankiškai. Paklausta, ar užtenka pinigų pragyventi, Danutė atsako: „Jeigu migdolų nevalgai, labai užtenka. Netgi cigaretėms užtenka.“ Pašnekovė užsimena, kad netgi kitiems likimo draugams vieną kitą eurą paskolina. Paklausta, ar nėra taip, kad ji mėgstanti išgerti, Danutė nutęsia: „Nepasakyčiau… niekas nepagavo girtos.“ Bendraujanti su savarankiško gyvenimo namų gyventojais Rima sakė įtarianti, kad Danutė nėra blaivininkė, tačiau ji tikriausiai mokanti išgerti taip, kad neprisidarytų problemų, todėl į jokias neaiškias istorijas neįsivelia, su niekuo nesusipyksta ir girta nemarširuoja.
„Graužia“ knygas
Nors Obelių savarankiško gyvenimo namų darbuotojai gyventojus stengiasi įtraukti į įvairias veiklas, pasak Rimos, dažniausiai jie susidomi nenoriai. Danutė ranka rodo į ant stalo gulinčias knygas, sako nuo jaunų dienų mėgstanti skaityti detektyvus. Esą knygas mėgo ir jos mama. Dabar moteris skaito J. Semionovo „Septyniolika pavasario akimirkų“, pagal kurią sukurtas legendiniu tapęs filmas. Sakė, įdomu skaityti ir prisiminti matytus filmo kadrus. Pabandžius padiskutuoti apie šių laikų gyvenimą Lietuvoje, Danutė atsidūsta: „Labai sunku gyventi Lietuvoje…“ Vis tik ji negali paaiškinti, kas sunku, jeigu pinigų užtenka, valstybė davė, kur gyventi, o gydytojais ji nesiskundžia. Danutė tik pasišaipė, kad Seimo nariai nedirba, o miega susėdę. Kaip geriau valdyti Lietuvą, ji nežino, prognozavo, kad „niekas nebepasikeis“.
Namuose jaučiasi saugiai
Mūsų pašnekovė neplanuoja išsikelti iš Obelių savarankiško gyvenimo namų. Čia ji jaučiasi saugiai. Danutė pasakojo, kad kažkada mokėsi karatė ar savigynos ir mokėtų apsiginti, jeigu užpultų gatvėje. Ji esą tai demonstravo ir televizijos laidai, kaip plėšikui spirtų į tarpukojį. Vis dėlto iš savarankiško gyvenimo namų teritorijos moteris viena nenoriai išeina.
Situacijų būna visokių, bet įprato
Socialinio darbo koordinatorė Rima sako, kad dauguma savarankiško gyvenimo namų gyventojų turi priklausomybės problemų, todėl kyla įvairių situacijų, kai prireikia net policijos pagalbos. Kartais su gyventojais tenka būti griežtai ir nenuolaidžiauti jų įgeidžiams išgerti. Na, o daugiausia problemų, pasak Rimos, kyla dėl gyventojų, kurie atvyksta iš psichiatrijos ligoninės po priverstinio gydymo. Nutraukus vaistų vartojimą, sumaišius vaistus su alkoholiu, pasekmės būna sunkiai prognozuojamos. Dažniausiai tokius gyventojus lydi ligos paūmėjimai, dėl kurių jiems tenka keliauti atgal į ligoninę. Netgi Danutė užsiminė, kad jai gaila savarankiškų gyvenimo namų darbuotojų, kad tenka su visokiais gyventojais vargti.
Projektą iš dalies remia:
