Kaip išgyventi tiems, kurie negali vaikščioti? Mariaus istorija…

Į vežimėlį pasodino nelaimė

Vienas jaunesnių rokiškėnų, kuris negali pasikliauti savo kojomis, – Marius. Jam dabar – 42-eji. Marius pasakoja, kad beveik prieš 20 metų, kai jam buvo vos 23-eji, maudėsi Jūžintuose, šoko stačia galva į ežerą nuo tilto ir susilaužė kaklą. Vyriškis nedetalizavo, kokias kančias teko patirti, tik užsiminė, kad buvo patekęs į komą, įsimetė infekcija, teko nupjauti vieną koją… Po nelaimės iš ligoninės namo Marius tik po 7 mėnesių parvykęs, bet tuojau pat ir vėl gavęs lėkti atgal. Vyrukas nevaldo vienos savo kojos, nėra lengva ir judinti rankas, tačiau Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas A. Veikšys sako, kad Marius dabar tiek sutvirtėjęs, kad net pas savo tėvuką, gyvenantį už maždaug 20 km, nuvykstąs elektriniu vežimėliu.

Prie nepatogumų prisitaikė

Nors, atrodo, koks čia gyvenimas, kai negali būti visiškai savarankiškas, o kiekviename metre judant vežimėliu tyko iššūkiai, Marius nesiskundžia. Jis gyvena vienas pritaikytame socialiniame būste, o pasirūpinti kasdienybe padeda atvykstančios slaugytojos – dvi yra iš vadinamųjų „valdiškų“ įstaigų, o savaitgaliais ar vakare Marius samdosi žmones pats asmeniškai. Turėjęs Marius ir asmeninį asistentą, kuris padėdavo apsipirkti, tačiau dėl jam ne visai suprantamų priežasčių asistento nebelikę – sakyta, kad baigėsi finansavimas. Paklaustas, su kokiais judėjimo vežimėliu sunkumais susiduria mieste, Marius numojo ranka: „Ai, tiek to. Kai žinau, kur negalėsiu užvažiuoti, ten ir nevažiuoju. Būtų gerai bent tiek, kad tiesiant naujus šaligatvius, nebūtų padaryta klaidų ir pagalvota apie neįgaliuosius“. Vyrui reikia padėti nusimaudyti, apsipirkti, nes parduotuvėje tikrai nėra galimybės pasiimti prekių iš lentynų. Na, o vežimėlis nelabai klauso tada, kai lauke – šlapias sniegas, paliję, daugiau pasnigę, tad tenka prie to taikytis arba ieškoti pagalbininkų. Norint nuvykti kur nors toliau, tenka prašyti Neįgaliųjų draugijos pagalbos – pigesnio pavėžėjimo neįgaliesiems paslaugą jie teikia nuolat.

Darbuojasi kompiuteriu

Mokslus Marius baigė jau po nelaimės – dalyvavo Europos Sąjungos finansuojamame projekte, skirtame neįgaliesiems, ir įgijo kompiuterinio raštingumo kompetencijų. Dabar tai, ką sužinojo, vyriškis panaudoja namuose dekoruodamas užrašais drabužius, puodelius, maketuodamas reklamas, kurdamas logotipus. Dažnai tai tebūna pajamų nenešantis laisvalaikis, nors Marius sako turintis ir verslo liudijimą. Skoningai apstatytuose namuose – nė dulkelės, kiekviena aplinkos detalė turi savo paskirtį ir viskas sudėliota, kad Mariui būtų po ranka. Kaip sako A. Veikšys, Marius niekada nesiskundžia gyvenimu ir jo pozityvumu reikia didžiuotis.

Senamiestyje pateksi ne visur

Įsivaizduokime, kad tokių žmonių kaip Marius, yra ir daugiau. Pabandykime įsivaizduoti, štai ir mes nebegalime paeiti savomis kojomis ar su ramentais bei apkeliauti svarbiausias Rokiškio miesto vietas neįgaliojo vežimėliu. Apsidairius po Rokiškio senamiestį, Nepriklausomybės aikštėje pastebime, kad biblioteka puikiai pasirūpino galimybe pas juos patekti ir neįgaliesiems.

Tenka pagirti ir restoraną „Pupelė“, kurio šeimininkai problemą išsprendė paprastai – padarė taką, kuriuo galima privažiuoti prie durų ir patekti į vidų. Kavinė „Senas grafas“ kol kas neįgaliesiems pasiekiama tik prisėsti lauke. Nebūtų paprasta važiuotam tokia „transporto priemone“ patekti į baldų parduotuvę, įsikūrusią Nepriklausomybės aikštėje esančio pastato antrame aukšte, į banką „Swedbank“ – ir dėl laiptelių, ir dėl per siaurų durų, taip pat – į prekybos centro „Norfa“ antrąjį aukštą, kur lentynose išrikiuoti ne tik alkoholio buteliai, bet ir mineralinis vanduo, buitinė chemija, kanceliarinės prekės ir pan.

Neįgaliųjų draugijos pirmininkas A. Veikšys pastebėjo, kad mažos įmonėlės – grožio centrai, kirpyklos, parduotuvėlės – beveik visos neprisitaikiusios prie neįgaliųjų poreikių. Tenka pripažinti, kad ir „Gimtojo Rokiškio“ redakcija sunkiau pasiekiama nevaikštančiam žmogui. Tai lemia senamiesčio pastatų senosios architektūros savitumai. Iš tiesų tektų gerokai galvą pasukti, kaip padaryti, kad į antrame aukšte įsikūrusią redakciją pakliūtų neįgaliojo vežimėlis? Jokios galimybės, bet yra paprastas variantas – susitarti, kad neįgalus žmogus su redakcijos atstovu susitiktų jam patogesnėje vietoje.

Ne viskas pasiekiama

Apvažiuojame miestą. Vienas iš puošnių biudžetinių įstaigų pastatų – „Sodros“ ir Užimtumo tarnybos pastatas. Bent jau į fasadą pažiūrėjus, galimybės ten užvažiuoti neįgaliojo vežimėliu nesimato. Neįgaliajam belieka šiose įstaigose kylančias problemas spręsti per nuotolį, telefonu.

Jeigu vizito į „Sodrą“ įmanoma išvengti, tai dėl Migracijos tarnybos – sudėtingiau. Mat specialus aparatas nufotografuoja, paima pirštų antspaudus. Prie policijos komisariato prisišliejusi Migracijos tarnyba pasiekiama tik stačiais ir siaurais laiptais. Keblus neįgaliesiems ar šiaip ratuotiems (pvz., mamoms su vaikų vežimėliais) rajonas – aplink Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centrą. Ties Dariaus ir Girėno bei Kęstučio gatvių sankryža vienoje gatvės pusėje raitosi naujas pėsčiųjų takas, kuriuo patogu tiek eiti, tiek vežimėliu važiuoti, tačiau prieš pat sankryžą jis ima ir… dingsta. „Kelias į niekur“, – taip jį pavadino A. Veikšys. Iš poliklinikos norint nuvažiuoti į netoliese esančią vaistinę, perėjos nėra, ji – toliau.

Na, o einant per gatvę ties autobusų stotele, kuri netgi beveik niekaip nepažymėta, vienoje kelio pusėje –bordiūras, kitoje – kaip ir galima važiuoti. Teismo rūmai – irgi tvirtovė, nuo senų laikų neįveikiama neįgaliesiems. Jeigu į teismą būtų pakviestas liudyti neįgalus žmogus, kuris nevaikščioja, jį tektų į patalpas užnešti. Tiesa, pastaruoju metu ima populiarėti dalyvavimas teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu, tačiau tam reikia turėti bent jau kompiuterį.

Paveža Neįgaliųjų draugija

Rokiškio autobusų parko senieji „žaliukai“ (kitaip, autobusai) nepritaikyti įlipti nevaikščiojantiems ir sunkiau judantiems. Laiptai statūs, pirmasis laiptelis –aukštai. Pasirodė ir pora žemagrindžių, į kuriuos vežimėliu patekti būtų įmanoma, tačiau vis tiek iškyla problema dėl bordiūrų ir kitų nesklandumų. Tad Rokiškio neįgaliųjų draugija teikia pavėžėjimo paslaugą visiems rajono neįgaliesiems. Pasak draugijos pirmininko A. Veikšio, per dieną jis dėl neįgaliųjų pavėžėjimo įvairiais reikalais sulaukia po ne mažiau nei 5–6 skambučių. Anksčiau šią paslaugą teikė pats pirmininkas, o dabar priimtas ir vairuotojas. Norinčiųjų netrūksta. Anot A. Veikšio, žmonės paprastai už šią paslaugą lieka dėkingi, automobilis patogus. Tiesa, pamenąs jis tik vieną atvejį, kai klientė skundėsi, kad kelionės metu jai buvę šalta. Buvę, kad ir pertvara tarp vairuotojo ir kliento nepatinka. Bet juk gyvename naujų infekcijų laikais – „korona“ juk niekur nedingo ir visai būtų gerai vieniems nuo kitų neužsikrėsti. Populiariausi neįgaliųjų maršrutai: nuo Rokiškio centro iki Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Utenos, būna ir vykstančiųjų „sveikatintis“ į Likėnus, Druskininkus, Palangą, važinėjančiųjų vietoje po rajoną apsipirkti ar į gydymo įstaigas. Tam, kad tokia paslauga būtų suteikta ne veltui, bet už padorią, socialinę kainą, užtenka pateikti neįgaliojo pažymėjimą.

Projektą iš dalies remia: