Trumpai apie Audrių
Audrius gimęs ir augęs Kamajuose. Regėjimo bėdų jis turi nuo gimimo. Sako, kad dėl gimdymo traumos. Rokiškėnas turi ir daugiau sveikatos sutrikimų, kuriuos lėmė ta pati priežastis. Jų nevardinsime. Galimybės tokį likimą pakeisti – beveik jokios. Kairiąja akimi Audrius šiek tiek skiria šviesą ir tamsą, o dešiniąja dar šiek tiek mato, tad jis gali tiek žiūrėti televizorių, tiek naudotis kompiuteriu. Gyvena vyrukas socialiniame būste. Gražiai ir originaliai įrengtas butas – tėvelių pastangų rezultatas. Audrius sako, kad pats vienas nebūtų išgalėjęs pasidaryti remonto bei nusipirkti baldų. Silpnaregis stebi pasaulį jam pasiekiamais būdais ir daro gana logiškas išvadas, nors prieš pokalbį ir drovėjosi, sakydamas: „Aš nekalbus“…
– Ar nebūna skaudu, kad kiti mato, o jūs – nelabai?
– Taip buvo nuo gimimo. Kitaip nebuvo niekada, neturiu su kuo palyginti, matot.
– Ne vienas regėjimo sutrikimų turintis rokiškėnas minėjo, kad viena didžiausių problemų – seni ir nelygūs šaligatviai. Štai Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio skyriaus vadovė užkliuvo ir netgi griuvo veidu ant šaligatvio. Ką apie tai manote?
– Man buvo, kad užkliuvau už nelygaus šaligatvio ir „išsižiojo“ batas.
– Ar lankotės Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio skyriuje?
– Taip, lankausi užsiėmimuose, kur vis ką nors sugalvojame kartu veikti. Ten gaminame ir valgyti.
– Ir kaip sekasi?
– Pusėtinai. Šiaip tai su pusfabrikačiais geriau sekasi. Bulves moku išsikepti, kiaušinienę ir košių išsiverdu. Na, o visa kita – šiaip sau…
– Ar nebijote vienas nueiti apsipirkti?
– Na, „Ikiuke“ aš mintinai žinau, kur kas padėta. Kitoje IKI irgi dar šiek tiek gaudausi, „Norfoje“ – jau sunkiau. Sudėtingiausia dėl prekių, kurios padėtos po stiklu. Dėl kainų nebesuku galvos. Buvo, kad neįžiūrėjau kainos ir poros eurų pritrūkau. Galvojau, grąžinsiu prekę, bet žmogus, stovėjęs eilėje už manęs, pasisiūlė padėti ir davė trūkstamus porą eurų. Žadėjau grąžinti, bet, kadangi to žmogaus nepažįstu, taip ir likau neatsilyginęs…
– Kaip į regėjimo negalią reaguoja aplinkiniai – savanaudiškai ja pasinaudoja ar padeda?
– Tikrai nepasitaikė, kad apgautų. Būna, kad per kelią perveda.
– O kaip žmonės supranta, kad jūs nematot?
– Nešiojuosi baltąją lazdelę, ne atkišu ją į priekį, bet pasikišu po pažastimi prie rankinės. Kai čia apsigyvenau 2019 metais, nieko nežinojau, mane visą laiką lydėjo palydovas. Kaip įpratau, tada visur ėjau su lazdele. Parduotuvėje pamato lazdelę ir grąžą sudeda iš karto į delną.
– Viena akimi matote geriau. Ar atpažįstate gatvėje žmones?
– Žmogų reikia kelis kartus pamatyti, kad jį atskirčiau nuo kitų. Įsimenu manieras, balsą. Na, o veido išraišką, bruožus pamatyti yra sunkiau. Dažniausiai atpažįstu žmones iš balso.
– Kompiuteriu naudojatės? Ar naudojate specialią programą?
– Taip, naudojuosi, bet ne ilgiau kaip keturias valandas per dieną. Ilgiau pažiūrėjus į monitorių, parausta akys, ima perštėti. Yra tokia nemokama programa, kuri vadinasi NVDA – pele lieti monitorių ir balsas pasako parašytą raidę. Naudojuosi ja. Ši ekrano skaitymo programa yra nemokama. (Beje, yra ir kitų programėlių – „Be My Eyes“, „Facing Emotions“, „RightHear“ ir kitų – aut. pastaba).
– Ar kas nors pamokė naudotis programa?
– Apie specialias programas sužinojau Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio skyriuje. Be to, buvo atvažiavę konsultantai, kurie pamokė, kaip patogiau naudotis mobiliuoju telefonu, vienai moteriai įdiegė programą į kompiuterį.
– O kaip naudojatės mobiliuoju telefonu?
– Naudojuosi išmaniuoju telefonu, bet kartu su didinamuoju stiklu.
– Ar skaitote knygas?
– Klausau garsinių knygų. Naudojuosi dviejų bibliotekų – virtualios „Elvis“, iš kurios galima atsisiųsti garsines knygas, bei amerikietiškos bookshare.com – paslaugomis.
– Vaikystėje galėjote lankyti mokyklą kartu su visais?
– Gal ir galėjau, būčiau to norėjęs, bet mokiausi Vilniuje, A. Jonyno vidurinėje mokykloje, skirtoje akliesiems bei silpnaregiams.
– O kaip vertinate tokią specialiąją mokyklą? Ar gera ten buvo?
– Tai internetinė mokykla. Man ji nelabai patiko. Jautėsi toks „tarybinis“ požiūris.
– Kaip pavyko atsiskirti nuo tėvų ir pradėti gyventi savarankiškai?
– Kadangi mokiausi internetinėje mokykloje Vilniuje, anksti išmokau būti savarankiškas. Lankiausi kino teatre, žiūrėdavau filmus, nors ir nelabai juos matydavau. Rokiškyje kitoks judėjimas, ramiau, todėl man čia labai patinka ir nematau bėdos.
– Kada buvo geriau gyventi – sovietmečiu ar dabar?
– Gal dabar. Kur nori, ten eini. Kad ir į teatrą. Čia nuo tavęs paties priklauso. Turi rodyti iniciatyvą. Jeigu sėdėsi ir lauksi, nieko ir nematysi.
–Ar užtenka pagalbos iš socialinių tarnybų?
–Tikrai džiaugiuosi socialinėje srityje dirbančiomis darbuotojomis. Mane lanko individualios priežiūros darbuotoja Loreta Kazlauskienė. Jai esu labai dėkingas.
– Ar sunku finansiškai pragyventi?
– Jeigu turėčiau nors kiek darbo stažo, gaučiau didesnes išmokas, būtų lengviau. Dabar yra kaip yra, bet nesiskundžiu. Nesakau, kad noriu geresnio telefono ar kompiuterio
– Ar lankotės renginiuose?
– Esu buvęs viename spektaklyje. Bilietą nupirko Loreta. Lankausi ir Kamajų miestelio šventėse.
– Ką iš šiuolaikinių žinomų žmonių laikytumėte autoritetu?
– Kunigas Ričardas Doveika, pavyzdžiui. Nors nesu labai religingas, man jis patinka ir visada patiko. Domiuosi ir politika. Jaučiuosi labiau konservatorius, tad patinka Laurynas Kasčiūnas.
– Kaip supratau, patinka konservatoriai. Tai turbūt ir dabartiniams valdantiesiems neturite priekaištų?
– Na, kai matau, kad kažką ne taip daro, tai būna, kad ir supykstu ant jų.
– Kaip manot, ką jie blogai daro?
– Pavyzdžiui, per daug buvo žmones dėl skiepijimosi užspaudę. Aš pats skiepijausi, bet manau, kad nereikėjo būti tokiems kategoriškiems. Gaila ir mokytojų. Žinau vieną mokytoją, kuri nusprendė pereiti dirbti mokytojo padėjėja. Pasidarė per sudėtinga dirbti mokytoja.
– Ką galvojate apie dabar visų puolamą premjerę Ingridą Šimonytę?
– Manau, kad padarė daug klaidų. Balsavau už ją, bet…
– Ką manote apie žmones, kurie protestuoja ir protestuoja be galo?
– Man jie nelabai, nesimpatiški.
– Jūsų nuomone, ką pakeisti Rokiškyje, kad gyventi būtų patogiau? Pavyzdžiui, ko reikia neįgaliesiems? Su sąlyga, jeigu viskam būtų pinigų…
– Norėtųsi, kad autobusuose būtų garsu paskelbiamos stotelės. Na, bet galima apsieiti ir be to. Tekdavo Vilniuje važinėti, bet kartais stoteles pranešdavo neaiškiai, todėl sunku būdavo suprasti, kur esu. Na, dar erzina, kad žmonės elektrinius paspirtukus palieka kur papuola. Galėtų būti kita naudojimosi jais tvarka.
– Gal turite daugiau pastebėjimų?
– Priklausau neįgaliųjų iniciatyvinei grupei, kuri prižiūri interneto portalus, ar jie atitinka neįgaliųjų poreikius. Daugelis atitinka. Jeigu ne, apie tai jiems pranešame.
– Kokie reikalavimai interneto portalams?
– Prieinamumas neįgaliesiems. Pavyzdžiui, neįgaliesiems aktualu, kad būtų galima padidinti raides, tekstą būtų galima ne perskaityti, bet išklausyti.
– Garsinis šviesoforas yra tik vienoje Rokiškio perėjoje. Ar netrūksta tinkamų šviesoforų?
– Buvo taip, kad ėjau per tą perėją ties „Maxima“, pamačiau, kad žmonės eina, o garso – jokio. Manau, garso signalas vėlavo. Nepasigendu tokių šviesoforų. Žiūriu į situaciją.
– Ar pasitaikė sutikti sukčių?
– Internete, SMS žinutėmis – taip. Atėjo gal 6 ar 7 SMS pranešimai, jog gauta siunta ir ji užstrigo muitinėje, tereikia sumokėti 2,29 Eur. Nepatikėjau. Taip pat iš pasisavintų anketų rašinėta, kad atsiųsčiau kokį tai kodą. Kai pamačiau, kas parašyta gautoje į telefoną žinutėje, kad tai – paskyros atkūrimo kodas, viską supratau… Ir užblokavau sukčiaus anketą.
– Ar būna, kad kas nors bando apgauti, atmetant grąžą?
– Nežinau. Smulkių monetų neskaičiuoju. Jas tiesiog kaupiau namuose, po to pasiūlau tėvukui iškeisti.
– Ar nepavydit sveikiesiems geresnio gyvenimo?
– Kai buvo dvidešimt keleri metai, tai jutau savigailą, kad kiti gali, o aš negaliu. Buvo tokia graužatis. Manau, tai visiems neįgaliesiems būna kuriuo nors laikotarpiu. Po to aš susitaikiau su padėtimi.
– Ar nebandėte studijuoti?
– Tokiu atveju man kas nors būtų turėjęs padėti. Papasakosiu istoriją, tik neminėsiu vardo.
Buvo toks vaikinas, kuris buvo visiškai aklas. Jis įstojo mokytis į Vilniaus universitetą. Tikėjosi, kad jam visur pagelbės draugas, kuris bandė įstoti į tą pačią specialybę, tačiau… neįstojo. Iš nevilties, kad nėra, kas jam padeda, aklasis nusižudė. Bent jau buvo spėliojama, kad tokia buvo šio poelgio priežastis.
Minėdamas Baltosios lazdelės dieną, Audrius savo „Facebooko“ paskyroje parašė: „Svarbiausia išdrįsti žengti pirmą žingsnį pačiam. Tada atsiras pasitikėjimas savimi ir gal bus ne taip svarbu, ar tu vienas šiam kely, ar kas palaikys tave už parankės, jei suklupsi.“
Taip pat pasidalino nežinomo autoriaus verstu iš anglų kalbos tekstu, kurio kelias eilute cituojame : „Tai mano lazda ir mano patikimas draugas. Nuo dirželio viršuje iki antgalio gale. Ją pasiimu su savimi, kai pradedu savo dieną. Naudoju ją, kad rasčiau daiktus, kurie man trukdo.“
Su Baltosios lazdelės diena!
Projektą iš dalies remia:
