Viena dažniausių įgimtų patologijų
Antanas gimė su stuburo smegenų išvarža. Tai viena dažniausių nervų sistemos patologijų, kitaip vadinama spina bifida (iš lotynų kalbos išvertus – įskilas stuburas). Tokiu atveju vaikas gimsta su nesuaugusiais stuburo slankstelių lankais, o vidutinio ar sunkaus laipsnio sutrikimo atveju smegenys, jų skystis ar nervai yra matomai iškilę nugaros srityje. Paprastai tam, kad tokie vaikai išgyventų, jie netrukus po gimimo operuojami. Antanui buvo atlikta operacija ketvirtą gyvenimo dieną, tačiau nutiko taip, kad esą būtent po operacijos apatinė kūno dalis liko paralyžiuota. Taip pat iki 90 proc. vaikų, kuriems yra spina bifida cystica, išsivysto hidrocefalija, kurią reikia šuntuoti. Antanas turi ir šį sutrikimą. Remiantis medicinine literatūra, šios patologijos neturėtų stipriau sutrikdyti intelektinių gebėjimų, ką įrodo ir kriauniškio atvejis – jis turi aukštojo mokslo diplomą. Baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo istoriko specialybę, tačiau pagal ją nedirba.
Į mokyklą – tik dailės ir muzikos
Antanukas iš pradžių buvo vežiojamas paprastu vaikišku vežimėliu, o būdamas ketverių, persėdo į ganėtinai patogų ir patvarų neįgaliojo vežimėlį, kuriuo naudojosi ilgai – iki 11 metų. Iki pat 12 klasės jis mokėsi namuose. Pradinėse klasėse Antanui su mama pavykdavo atvykti į mokyklą mokytis muzikos ir dailės. Kitų dalykų mokytojai ateidavo į namus. Iš pradžių mokymo programa buvusi adaptuota, po to – modifikuota, o nuo aštuntos klasės – kaip ir visų bendrojo ugdymo mokyklų moksleivių. Visus egzaminus vaikinas laikė namuose – komisija atvykdavo pas jį. Gavo vidurinio mokslo baigimo atestatą. Mokykloje, pasak Antano, niekas iš jo nesityčiojo, bet gal dėl to, kad į mokyklą dažniausiai eidavo ir būdavo su mama, o ir lankydavosi ten nedažnai. Įgijo jis ir bendramokslių draugų, su kuriais ryšius bent per socialinius tinklus palaiko ir dabar.
Studijuoti padėjo artimieji
Pabaigęs vidurinę mokyklą, neįgalus vaikinas įstojo studijuoti istorijos neakivaizdiniu būdu. Įgijo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Antanas papasakojo, jog mokykloje jam labiausiai sekėsi istorija, dar – geografija, bet tikrai ne tikslieji mokslai, tad pasirinkęs tai, ką mėgsta ir už ką buvo geriausiai įvertintas. Vyrukas buvo tikrai savikritiškas ir pripažino, jog mokslai pradinėse klasėse sekėsi ne itin gerai, jis tik ūgtelėjęs įsibėgėjo ir susiėmė mokytis. Pasak Antano tėvelių, Vytauto Didžiojo universitetas pasirinktas todėl, kad jis esąs labiausiai pritaikytas neįgaliesiems. Nors daugiausia mokytis tekdavo iš namų, Antanas vykdavo ir į sesijas, bet čia be artimųjų pagalbos neapsieidavo – su juo kartu į Kauną važiuodavo tiek tėtis, tiek mama, padėdavo ir sesuo. Kaip minėjo Antano mama, studijų pradžioje ne visada būdavo patogu atvykti į nurodytas vietas laikyti egzaminų ar į paskaitas, nes niekas nekreipdavo dėmesio, kad jis nevaikšto. Na, o bendrabučio patalpos buvę labai tinkamos – nors kambarys ir antrame aukšte, bet buvo galimybė į ten pakilti, praplatintos durys, pritaikytas dušas ir kiti buities patogumai. Neakivaizdinio skyriaus vadovas patarė Antanui tokių sąlygų dėl negalios prašyti rektoriaus. Prašymas buvo patenkintas. Mokslas buvęs mokamas, bet dalis sumokėtos sumos buvo kompensuota. Antanas mokėsi kiek ilgiau nei kiti – 6 metus. Skolų Antanas yra turėjęs du kartus, bet atsiskaitė, parašė diplominį darbą ir mokslus sėkmingai baigė.
Dirbti nepajėgtų
Darbai esą jam po studijų buvo siūlomi, svarstyta dėl galimybės dirbti Kriaunų muziejuje, tačiau ten būtų trukdę ribotos judėjimo galimybės. Be to, pasak Antano mamos, jaunas vyras negalįs dirbti, nes ilgai neišsėdėtų – silpni sėdmenų raumenys ir dėl to susidaro cistos, kurios jau du kartus buvo operuotos. Gydytis po operacijų teko ilgai. Be to, yra ir kitų sveikatos sutrikimų – dėl hidrocefalijos įstatytas šuntas, todėl Antanas greit pavargsta, „neturi sveikatos“.
Vairuoja pritaikytą automobilį
Net tokios fizinės būklės kriauniškis išmoko vairuoti ir dabar turi savo automobilį. Vairuoti jis mokėsi Kauno profesinės reabilitacijos centre. Į vairavimo kursus užsiregistravo 2017 m. gegužės mėnesį, tačiau patys kursai įvyko tik spalio – lapkričio mėnesiais. Vairavimo egzamino iš pirmo karto neišlaikė, tačiau pavyko iš antro karto gruodžio mėnesį. Mokytis neįgaliajam ten buvo sudarytos tinkamos sąlygos. Gyventi bendrabutyje buvo galima nemokamai, skirtas maitinimas, mokslas nemokamas, išskyrus mokestį už egzaminus. Pasak kriauniškio, šie kursai jį išmokė savarankiškumo. Antanas pripažino, kad pinigų automobiliui įsigyti neturėjo, todėl nupirko tėvai. Dalis jo kainos buvo kompensuota. Tada kompensuodavo ne daugiau kaip apie 1200 Eur, dabar kompensuojama suma yra padidėjusi du kartus. Automobilį pritaikė rankiniam valdymui Kaune, nors galima jį vairuoti ir įprastu būdu. Pernai, vairuodamas pakaitomis su mama, Antanas nuvažiavo pailsėti į Šventąją.
Kepa pyragus ir daug bendrauja
Kad nesėdėtų dykas namuose, Antanas gamina pietus ir vakarienę. Štai ir priimdamas svečius jis pavaišino kartu su mama iškeptu savo mėgstamu keksu. Vyrukas minėjo, kad moka kepti pyragus, sausainius, gaminti daugelį patiekalų. Taip pat sakė kartais vedžiojąs šunį.
Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Veikšys, užbėgdamas už akių pašnekovo kuklumui, skubėjo jį pagirti už aktyvų dalyvavimą įvairiuose Kriaunų ir Rokiškio miesto renginiuose. Antanas su žmonėmis daug bendrauja internete, mėgsta teatrą ir visada vyksta į teatrų festivalius, kurie vyksta Rokiškyje. Antanas Balčiūnas taip pat yra minėtos neįgaliųjų draugijos tarybos narys Kriaunų padalinyje ir esą dar nepraleido nė vieno susirinkimo. Pasak A. Veikšio, neįgalus vyras nebijo klausti, bendrauti, siūlyti. Būtent dėl Antano negalios jam buvo pritaikytos padalinio patalpos buvusioje Kriaunų mokykloje. Ten dabar yra tinkamas įvažiavimas, o patalpos neįgaliesiems paskirtos pirmame aukšte. Beje, Kriaunų neįgaliųjų atstovu draugijos taryboje Antanas buvo išrinktas neakivaizdžiai – jam nedalyvaujant. Neįgalieji susirinkimuose sprendžia dėl bendrų veiklų, pavyzdžiui, išvykų prie jūros į Šventąją, kurios jiems kainuoja pigiau nei eiliniam atostogautojui.
Be tėvų pagalbos neišsiverstų
Kaip sako Antanas, jeigu ne tėvai, jis nieko nebūtų pasiekęs. Padėjo ir vyresnė sesuo. Kai jis buvo mažas, tėvai dirbo, tačiau kartu gyveno jo močiutė, kuri pabūdavo kartu, pasirūpindavo. Paskui mama išėjo iš darbo pašte ir užsiėmė ūkininkavimu namuose. Ir dabar dar laiko savo karvutę, daro savos gamybos pieno produktus. Kai Antanas išvykdavo mokytis į Kauną, su juo būtinai turėdavo būti kas nors iš šeimos narių, nes kildavo tiek vienokių, tiek kitokių sunkumų. Pavyzdžiui, sunku judėti vežimėliu žiemą, kai yra sniego.
Nelieka Antanas ir be kitų žmonių dėmesio. Pasirodo, jis kartu su tėvais priklauso Kriaunų kaimo bendruomenei. Tą dieną, kai bendravome, kaip tik ruošėsi vykti giedoti himno į Kriaunų miestelio aikštę. Nuo maždaug 2009 metų Antanas priklauso ir Lietuvos paraplegikų asociacijai, kuri vienija neįgaliuosius po nugaros smegenų pažeidimų ir traumų, judančius vežimėliais.
Prašo neįgaliesiems pritaikyti bažnyčią ir dvarą
Paklaustas, į kurias vietas, nepritaikytas neįgaliesiems, Rokiškio rajone turėtų atkreipti dėmesį valdžia, tiek Antanas, tiek jo mama paminėjo tuos pačius du pastatus – Rokiškio dvaras bei Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Kriauniškiai sakė suprantą, kad sudėtinga šiuos pastatus pritaikyti neįgaliesiems, nes tai kultūros paveldas, tačiau pažymėjo, jog Palangos Gintaro rūmams, kurie taip pat turi istorinę vertę, rastas sprendimas. Tikimasi, kad sprendimą galima rasti ir dėl paminėtų pastatų. Tiek Antanas, tiek jo tėvai yra praktikuojantys katalikai ir kone kiekvieną sekmadienį lankosi Kriaunų bažnyčioje. Į ją patekti kol kas didelių sunkumų nebuvo, nebent žiemą, kai apskritai visur tokiu vežimėliu važiuoti nelengva. Antanas sakė, kad jeigu nepavyksta nuvykti į bažnyčią, tai žiūrintis Šv. Mišias per LRT televiziją.
Projektą iš dalies remia:
