Artimųjų rasti nepavyko
Alina savo tėvų nė nepažinojo, nežino, ar turi sesių, brolių. Sako, jog kreipėsi į laidą „Atleisk“, bet nieko iš artimųjų nepavyko rasti. Ji gimė Vilniuje, augo Panevėžio vaikų globos namuose, po to buvo perkelta į Rokiškio rajono Obelių vaikų globos namus. Pabaigusi devynias klases, įstojo į profesinę mokyklą Kupiškyje mokytis namų ūkio ekonomikos, kas reiškia, jog turėjo mokytis daugelio dalykų – ir virti, ir kepti pyragus, ir tvarkyti finansus. Kaip sakė Alina, gyvendama ir mokydamasi Obelių vaikų globos namuose, buvo rami, bet kartu ir aktyvi. Problemų auklėtojams ir mokytojams ji nekėlė, žaidė krepšinį, tinklinį. Moteris pasidžiaugė tuometiniu vaikų globos namų direktoriumi Romu Kundeliu, buvusiu savo auklėtoju Kunčiūnu, kuris išmokė žaisti šaškėmis. Vaikų globos namų direktorius po to, kai ji pateko pas globėjus, buvo parūpinęs jai darbo vietą toje pačioje įstaigoje – mergaitė čia dirbo kiemsarge. Tada beveik visus uždirbtus pinigus Alina atiduodavo globėjams, sau pasilikdama tik 30 rublių. Kad iš tokios sumos pragyventų, ji griebdavosi ir papildomų darbų.
Globėjai ieškojo darbininkės
Mergaitei teko augti ne tik globos namuose, bet ir pas ne vienus globėjus. Vieni savo vaikų neturėjo. Pas juos Alina pabuvo neilgai, jiems vaiko globoti nebeleido tarnybos. Kiti jau buvo užauginę savo tris vaikus, turėjo anūkų. Moteris mano, kad jiems vaiko iš globos namų prireikė dėl to, kad nudirbtų įvairius darbus. Pas šiuos globėjus ji pakliuvo, būdama 11 metų. Teko prižiūrėti mažus vaikus, dirbti „juodus“ darbus. Alina sakė, kad ji nuoširdžiai stengėsi visko išmokti ir dirbti neatsisakydavo.
Nors augant pas globėjus teko rūpintis daržais, gyvuliais, dirbti „valdišką“ darbą, tačiau Alinai mokslai sekėsi normaliai. Ji sakė, kad turėjo gerą tiek regimąją, tiek girdimąją atmintį, todėl informaciją lengvai įsimindavo. Sunkiau sekėsi tik rusų kalba. Su vokiečių kalba viskas buvo gerai, kaip ir su matematika.
Kai globėjų anūkai ūgtelėjo, ji jiems tapo nebereikalinga. O kur eiti? Juk tėvų tai nėra! Dar tebegyvenant pas globėjus, Alina pradėjo dirbti, tačiau jie pasiimdavo visus jos pinigus. Norėdavosi ir į šokius nueiti, ir kažkur nuvykti, bet negalėjo to daryti, nes neturėjo nei tinkamų rūbų, nei pinigų. Nuo guminių botų ant kojų net trijose vietose buvo randai, rankos – juodos. Teko žiemą miegoti nekūrenamoje verandoje. Atsirado žmonių, kurie tai matydami susirūpino ir pakvietė miegoti į savo namus. Alina nusprendė – užtenka. Tada pateko į gydymo įstaigą, nes jau buvo pilnametė ir niekas nežinojo, kaip jai padėti, kur apgyvendinti.
Padėjo geri žmonės
„Kai užsidaro durys, atsidaro langas,“ – sakė Alina. Jai pasiūlė gyventi kaime pas 90-metį dieduką, kad tas nebūtų vienas. Jo sūnus buvo daktaras, gyvenantis Kaune. Mergina daržus nuravėdavo, pirtį pakūrendavo, prižiūrėdavo sodybą. Tie žmonės pamatę, kad išeidama iš paskutinių globėjų Alina išsinešė tik du maišelius drabužių, pasibaisėjo. Ir tuos drabužius mergina juos buvo nusipirkusi iš nuslėptų nuo globėjų pinigų. Šie žmonės, pas kuriuos Alina pateko, duodavo jai pinigų pragyvenimui, pripirkdavo rūbų, maisto. Pasak Alinos, jie nuoširdžiai rūpinosi, kad našlaitei nieko netrūktų. Taip pat daug padėjo buvęs Lašų žemės ūkio bendrovės, kurioje Alinai teko dirbti, vadovas Zenonas Akramavičius.
Pavyko iš antro karto
Nors Alina pati žalingų įpročių neturi, nėra surūkiusi nė vienos cigaretės, tačiau pirmas vyras pakliuvo išgeriantis. Kaip moteris juokavo, buvo „auksarankis ir auksaburnis“. Jam gerai sekėsi remontuoti mašinas, tačiau bėdų kildavo dėl alkoholio, tad moteris, sugyvenusi su juo dukrytę, išsiskyrė. Su antruoju vyru Alina laimingai 22 metus Lašų kaime gyvena iki šiol. Abu dirba. Ji turi tris suaugusius vaikus – dvi dukras (viena – iš pirmosios santuokos) ir sūnų, taip pat vieną anūką. Deja, vyrą paskutiniu metu užklupo onkologinė liga. Labai padeda Lašų žemės ūkio bendrovės vadovė Eglė Akramavičiūtė – ji padeda Alinos vyrui nuvykti į Vilnių chemoterapijos procedūroms, prisideda finansiškai, palaiko morališkai.
Gyvenimą sujaukė avarija
Avarija, įvykusi 2018 metų rugpjūčio mėnesį, Alinos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Kaltas buvo kitos transporto priemonės vairuotojas. Iš moters automobilio nieko nebeliko, bet Alina bent jau liko gyva. Kaltininkas atsipirko tik nedidele bauda. Jo automobilis buvo beveik neapgadintas. Draudimas Alinai atlygino tik 600 eurų žalą, už sudaužytą automobilį gavo irgi panašią sumą.
Po avarijos Alina galėjo tik stovėti ir gulėti, nes buvo pažeistas stuburas. Taip pat ji kurį laiką dėl balso stygų pažeidimo negalėjo kalbėti, dėl stuburo pažeidimo užtirpo viena koja. „Pasaulis apsivertė ir finansine prasme, ir dėl sveikatos,“ – dalinosi prisiminimais Alina. Gydymui reikėjo didelių pinigų. Alina nebegalėjo užsiimti savo mylimu hobiu – verti iš karoliukų. Laikotarpis po šio įvykio buvęs labai sunkus. Moteris sakė, kad ją stebino pareigūnų abejingumas, nes po eismo įvykio nebuvo nubraižyta avarijos schema, o kaltininkas negavo jokios bausmės. Avariją Alinai priminė ne tik sužalojimai, bet ir atsiradę įvairios ligos – sutriko širdies ritmas, skydliaukės veikla.
Svorio pokyčius lėmė operacija
Greičiausiai tai ir lėmė, kad staiga ėmė augti svoris ir pasiekė net 168 kg. Alinai būdavo netgi sunku vaikščioti. Ji išbandė įvairias dietas, leido pinigus papildams, tačiau esą netgi nuo vandens augdavo svoris. Tada Alina kreipėsi į dietologus, tarėsi dėl gydymo. Galutinai buvo nuspręsta, kad dietos nepadeda. Taikytas chirurginis gydymas – sumažintas skrandis ir padaryta žarnyno apylanka, kas padėjo be didesnių pastangų kristi kilogramams. Alina pasakoja, kad po operacijos, kaip rekomenduota, ji savaitę gėrė tik vandenį, o po to ėmė valgyti gerokai mažiau. Tiesa, ji pripažino, kad organizmas dabar sunkiau įsisavina vitaminus. Svoris krito tolygiai, todėl nesusidarė jokios problemos, dėl kurių reikėtų plastinės operacijos.
Nebeleis naudotis
Alina dabar atrodo jaunatviškiau ir turi daugiau energijos. Ji sakė, kad dabar džiaugiasi savo sveikata, nors sulaukia visokių komentarų (esą „suseno“). Moteris vadovauja Neįgaliųjų draugijos Kriaunų padaliniui, dirba vaikų dienos centre „Pas maltiečius“ Kriaunose. Pašnekovė paatviravo, kad mėgsta megzti, nerti, gaminti valgį, vėl atgaivino pomėgį iš karoliukų meistrauti gėles. Dalis jų yra padovanota, kita dalis puošia Neįgaliųjų draugijos Kriaunų padalinio palanges. Susidarė nemaža kolekcija. Vaikų dienos centre Alina padeda prasmingiau leisti laisvalaikį tiems vaikams, kurie dėmesio negauna namuose. Jie čia ruošia pamokas, žaidžia, mokosi rankdarbių, žaidžia judriuosius ir stalo žaidimus, gauna pavalgyti. Atsirado laiko ir noro Alinai keliauti kartu su neįgaliaisiais. Nors ne visada turi jėgų, bet pasistengia nors parūpinti pigesnę kelionę kitiems. Kai kalbėjome, Alina ruošėsi Kriaunų miestelio gimtadienio šventei, sakė prisidėjusi prie jos ir finansiškai. Nors sveikatos bėdų turi ir jos vyras, Alina nešvaisto laiko dejavimams ir pripažįsta, kad tik po avarijos atgavusi protą ir supratusi, jog nereikia leisti kitiems jos gerumu naudotis.
Projektą iš dalies remia:
