Galime girtis
Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos Aukštaitijai ir Šiaurės Žemaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius.
Pynimas – paprasčiausias ir seniausias juostų audimo būdas, kai juosta padaroma iš tų pačių ataudų ir metmenų, pinti nereikia specialių įrankių. Pintinės juostos buvo įvairaus pločio, o apie 20 cm pločio naudojamos vietoj šalikų. Pintinėms juostoms būdingi rombų ir eglučių motyvai, o raštą kuria įvairiai persipinančios skirtingų spalvų linijos. Pintinėse juostose dažniausios spalvos – raudona, žalia, mėlyna, geltona, balta. Kaip papildomos naudojamos juoda, violetinė, alyvinė, rožinė. Čia sutinkame visų atmainų koloritą: šiltą, šaltą ir kontrastingą. Būtent šiltų ir šaltų atspalvių kontrastingos dermės juostų yra daugiausia. Mažiau yra šilto kolorito juostų ir visai retai – šalto. Pagal šiltumą ir šaltumą pintinių juostų spalvos derinamos trim būdais: kontrasto, vieno kolorito, vieno atspalvio, kai priderinamos papildomos kontrastiškos spalvų linijos.
Į juostų pasaulį atvedė mokymai
Daugeliui galbūt jau įgriso žodis „edukacija“, tačiau tautodailininkėms Vandai Leščiovai ir Ritai Vaitiekauskienei būtent edukacija tapo veiklos pradžia. Dabar jos moko kitus.
V. Leščiova apie pintines juostas žinojo seniai. „Jos man būdavo labai gražios, tačiau pinti nebandžiau, turėjau daugybę kitokių darbų. Bet ir joms atėjo laikas. Muziejuje vyko edukacija „Tautinių juostų pynimas“, man labai patiko pinti tik pirštais, be jokių prietaisų. Iš pradžių pyniau trumpas juostutes. Kuo toliau, tuo labiau patiko, nes pinti galima bet kur, tik kad siūlai būtų pritvirtinti. Bandžiau ir ilgas juostas. Ėmė sektis. 2017 m. Kalvių kaimo moterys pakvietė vesti edukaciją „Juostų pynimas pirštais“, paskui pinti mokiau šventėje „Kuc kuc Kamajuos“. Pinti juostas malonu. Jų grožis priklauso nuo pasirinktų spalvų ir siūlų. Spalvas pakeiti – ir jau gaunasi kitas raštas“, – aiškino Vanda. O per karantiną Alė Gegelevičienė paskatino pabandyti austi vytines juostas. Tai, pasak Vandos, jau gerokai sudėtingiau, priklauso nuo rankos įpratimo, įgudimo. Per valandą galima nupinti 10-15 cm (priklauso nuo kaladėlių skaičiaus, juostutės pločio ir nuotaikos). „Bet labai gražu pažiūrėti, kai nuimi nuo kaladėlių baigtą juostą. Jau nuaudžiau kelias ilgas juostas po 2,5 metro. Labai susidomėjau ir ausiu toliau“, –kalbėjo pašnekovė.
R. Vaitiekauskienė pinti juostų ėmėsi daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai Rokiškio kultūros centre vyko Nidos Lungienės inicijuotas etnoprojektas. Tuomet pinti mokė biržietė tautodailininkė. 2019 m. Rita jau dalyvavo respublikinėje tautodailės konkursinėje parodoje „Lietuvių austos juostos“. Kadangi ji dirba mokytoja Juozo Tūbelio progimnazijoje, tai patirtį perduoti nėra keblu – prieš keletą metų vedė neformaliojo vaikų švietimo būrelį „Kaip juostą juosia“, dabar – „Gija po gijos“. Mokymąsi pinti juostas sugalvojo derinti su ratelių šokimu (nes tai irgi juosta), gamtos pokyčių stebėjimu.
Vienai parodė močiutė, kitai – dukra
Pretendentė į tautodailininkes Rasa Janušauskienė sakosi pinti juostas išmokusi dar vaikystėje iš močiutės. Kol kas jas pina tik savo malonumui. Visgi labiau ją vilioja vytinės juostos, nes jose galima išgauti daugiau spalvų ir raštų derinių, jos turi daugiau individualumo. Su vytinėmis juostomis dalyvavo edukaciniuose renginiuose Druskininkuose ir Kupiškyje. Vytinių juostų nepardavinėja, jas kaupia ir, pasibaigus karantinui, planuoja suruošti parodą. O kol kas yra dalyvavusi Rokiškio tautodailininkų ataskaitinėje parodoje, kurioje jos margaspalvės juostos buvo atrinktos į Panevėžio regioninę, o iš ten – į ,,Aukso vainiko“ regioninę parodą bei dar keliose parodose. Pasak Rasos, kadangi paprastai laiko malonumams turi mažokai, tai juostoms laiko prasidėjus karantinui atsirado. „Kaip sakoma, nėra to bloga, kas neišeitų į gera“, – juokavo Rasa.
Visai kitaip susiklostė žinomai tautodailininkei Alei Gegelevičienei. Ją juostų „bacila“ užkrėtė dailę studijavusi dukra.
Dažniausiai tik pasižiūri
Rajono renginiuose, mugėse dažnai matydavome tautodailininkus, pasiruošusius edukacijai, tačiau prie jų mažai kas prieidavo.
Rita pastebėjo, kad per masinius renginius iš tiesų nedaug besidominčiųjų juostų pynimu: „Bet daug ir nereikia. Svarbiausia, kad užmeta žvilgsnį ir pamato. Žmonės tiesiog prisimena, kad pynimo mokėsi mokykloje, sustoja, pasidomi, kai kurie sugrįžta pabandyti.“
Rasa pasidalijo kitokia patirtimi. Jos manymu, ruošdamas edukaciją turi susitaikyti, kad dėl jos prarasi dalį pirkėjų. Jei tautodailininkas pragyvena tik iš savo amato, tuomet mokyti kitus šiek tiek rizikinga. „Į muges, renginius važinėjame su vyru (jis užsiima medžio darbais). Jei vedi edukaciją, tai tuomet prarandi dalį klientų, nes su jais negali pabendrauti. Per metus dalyvaujame 2-3 renginiuose, kuriuose ruošiame edukacijas iš anksto žinodami, jog nukentėsime finansiškai. Panašiai per pusvalandį žmogus gali išsiausti skirtuką knygai, ne daugiau. Juostai prireiktų visos dienos“, – kalbėjo Rasa.
Didelę patirtį turinčios tautodailininkės Alės nuomone, tikslingiausios edukacijos yra tos, kurios organizuojamos kaip atskiri užsiėmimai, mat tuomet susirenka besidominti auditorija, o masiniuose renginiuose edukacija menkai pasiteisina. „Prieina, pasižiūri, bet nenori užsiimti. Nebent pati padarau ir padovanoju“, – pastebėjo menininkė.
Kur panaudoti?
Pašnekovės įsitikinusios – juostas įmanoma panaudoti ne tik prie tautinių rūbų, bet ir buityje, interjere. Jos gali tapti telefono dėkliuku, knygų skirtukais, apyrankėmis, kaklaraiščiais, kaklo papuošalais, siuvinio ar mezginio papuošimu, paveikslu ant sienos. Jūsų rankinė tikrai taps išskirtinė, jei juostelėmis papuošite kampelius, kraštus, o vietoje rankenų prisiūsite juostas.
Visgi A. Gegelevičienė akcentavo, kad pintinės juostos labiau tinka prie liaudies arba liaudiško stiliaus drabužių, o vytinės yra universalesnės.
Pasitikdavo ir išlydėdavo
Senovėje pintinėmis juostomis moterys pasirišdavo ilgus sijonus, kojines, suvarstydavo liemenes. Kitais būdais austos juostos būdavo skirtos vyrų bei moterų drabužiams susijuosti, sijonams, prijuosčių juosmenims, autams, lauknešėliams ir krepšeliams parišti. Gražiausiomis moterys puošdavosi galvą. Gimusį kūdikį seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta, ant juostų kabindavo lopšį. Merginos daugiausia juostų išausdavo iki vestuvių, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, kraitvežiams.
Austa juosta yra saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu. Vestuvėse per užrišamus rankšluosčius ir juostas buvo užmezgamas ryšys tarp žmonių ir aukščiausios sferos. Šie padovanoti audiniai buvo dvasiniai abiejų šeimų tarpininkai. Iki šių dienų ant juostų nuleidžiamas karstas į kapo duobę.
Papildė septyniais
Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade, be pintinių juostų, atsidūrė dar šeši reiškiniai: gerai žinomi Žolinės atlaidai Krekenavoje, lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, aukštaičiams galbūt tik girdėta poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere bei Lietuvos totorių gastronomija.
Projektą iš dalies remia:
Dar atsimenu kaip vaikystei močiutė rodydavo kaip pinti šias juostas… Dar turite tokių juostų namuose išlaikytų?