Varpinės senbuvis
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje galima užtikti unikalių eksponatų. Vienas jų – tik Velykų proga mušamas būgnas. Varpinės bokšte jis stovi nuo 1877 m. Teigiama, jog žalvarinį 130 cm skersmens oda aptrauktą būgną bažnyčiai padovanojo grafas Reinholdas Tyzenhauzas. Tai rodo T raidės formos metalinės puošmenos, laikančios prie instrumento korpuso pritvirtintą būgno odą. Viena puošmena yra sudaryta iš dviejų raidžių – TR. Taip žymimi R. Tyzenhauzo inicialai.
Rokiškio krašto muziejaus darbuotoja Onutė Mackevičienė yra teigusi, kad bažnyčios būgnas buvo pagamintas pagal kito, dar senesnio, būgno pavyzdį. Jį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas 1673 m. parsivežė iš laimėto mūšio su turkais prie Chotyno miesto (dabartinė Ukraina).
Pakvietė vilnietį meistrą
Rokiškio bažnyčios būgnas naujam gyvenimui prikeltas 2013 m., prieš pat Velykas, kai iniciatyvos atgaivinti senovinę tradiciją ir Velykų rytą mušti Prisikėlimo būgną nusprendė imtis verslininkai Raimondas Sirgėdas ir Leonardas Šablinskas.
Visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ vadovas R. Sirgėdas, prisimindamas tuos metus, sakė, jog jam ne kartą rūpėjo atnaujinti būgną, tik ne iš karto sugalvojo, koks žmogus tokį darbą galėtų atlikti. Susivokė, kad tarp pažįstamų turi Vytautą Švažą – vilnietį, grupės „Subtilu-Z“ perkusininką. V. Švažas groja bei puikiai išmano įvairių pasaulio kultūrų perkusinius instrumentus, pats juos gamina. Jau tuomet muzikanto sumeistrautų ir suremontuotų įvairių būgnų ir būgnelių skaičius siekė kelis šimtus. R. Sirgėdo pakviestas prikelti senovinį būgną, jis iškart sutiko ir ėmėsi darbo.
Dirbo bokšte
Tuo laiku pakalbintas žurnalistų V. Švažas prisipažino, jog, pasišovęs remontuoti Rokiškio bažnyčios būgną, neįsivaizdavo jo dydžio, net iš nuotraukos iki galo nesuprato, koks jis iš tikrųjų yra. Atvažiavęs į Rokiškį ir išvydęs instrumentą išsižiojo – pirmą kartą teko imtis tokio milžino. Iš pradžių perkusininkas tikėjosi, kad galės būgną parsivežti į savo dirbtuvę Vilniuje, tačiau šios minties atsisakė, nes nebuvo įmanoma tokių didelių matmenų instrumentą nuleisti iš bokšto.
Pasak V. Švažo, nauja oda turi išdžiūti. Džiūdama ji traukiasi ir įgauna vis geresnį skambesį, tad, jei būgną būtų remontavęs savo dirbtuvėje, būtų gerai išdžiovinęs odą. Meistras nuogąstavo, kad iki Velykų būgnas dar neskambės taip gerai, kaip galėtų. V. Švažas sakė pirmą kartą išgirdęs apie tradiciją bažnyčioje mušti būgną Velykų rytą. Sužinojęs, kad du panašūs būgnai saugomi Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, jis nuėjo ten ir juos apžiūrėjęs sužinojo, jog jie saugomi tik kaip eksponatai.
Užtruko kiaurą dieną
Rokiškio bažnyčios būgnui reikėjo pakeisti suplyšusią odą. Kadangi jo skersmuo 130 cm, teko ieškoti stambaus gyvulio odos. Šviežiai nudirtą odą padovanojo Rokiškio įmonė „Daivida“. Nuspręsta odą aukštyn į varpinę užkelti virve, mat siaurais sraigtiniais bokšto laiptais nebūtų lengva užnešti kelias dešimtis kilogramų sveriantį nešulį.
„Vytautas labai norėjo viską atlikti per vieną dieną, todėl dviese dirbome iki vėlumos. Buvo ir kuriozų – mums besidarbuojant, atlėkė zakristijonas. Sako, tuoj Mišios, reikia skambinti varpu. O tas varpas mums virš galvos kabo. Ką darysi, su Vytautu užsikimšome ausis ir pralaukėme, kol skambino“, – apie darbo tempą pasakojo R. Sirgėdas.
Originalūs būgno mušikliai neišliko. Atnaujintam instrumentui juos pagamino Bajorų kaime gyvenantis Vacys Remeikis. Kadangi būgnas mušamas keturiese, tai mušikliai aštuoni.
Vieni remontavo, kiti būgnyja
Atnaujinto būgno mušimą perėmė entuziastų grupelė. Vienas iš jų – Leonardas Šablinskas, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas. Jis papasakojo, jog Velykų rytą būgnas mušamas galerijoje, jungiančioje bažnyčią ir bokštą. Iš pradžių planuota būgną mušti varpinėje, o jo garsą sustiprinti įgarsinimo aparatūra, tačiau vėliau šios minties atsisakyta. Taigi būgnyjama galerijoje nuo 7.15 val. iki Mišių pradžios 8 val. bei tuo metu, kai iškilminga procesija eina aplinkui bažnyčią. Būgnas dunda ir prieš Didžiojo šeštadienio apeigas (vietoje varpų). Atnaujintas būgnas pirmąkart sudundėjo per 2013 m. kovo pabaigoje. Po poros metų sulaukta televizijos dėmesio – viena jų filmavo Velykų pamaldas ir būgnų mušimą.
Paklaustas, ar per devynerius metus nepakito instrumento garsas, L. Šablinskas atskleidė: po Velykų būgno odą laikantys varžtai šiek tiek atleidžiami, kad oda atsipalaiduotų. Tai reikalinga dėl to, kad per vasaros karščius ji neplyštų. Prieš Velykas oda vėl įtempiama. Būtent nuo įtempimo ir priklauso būgno garsas.
Atsidūrė nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade
Nuo XIX a. su pertrūkiais įvairiose Aukštaitijos regiono parapijose – Pašvitinyje (Pakruojo r.), Raguvoje ir Vadokliuose (Panevėžio r.), Rokiškyje ir kitur – Velykų rytą būgno garsai iškilmingai kviečia vietos žmones į šv. Mišias ir simboliškai žadina pavasario gamtą, žemę, pasveikina saulę. Kai kuriose vietovėse mušami net du instrumentai. Nenutrūkusį paprotį išsaugojo Vadoklių miestelio bendruomenė – be būgno gaudesio čia Velykos neįsivaizduojamos. Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje 2020 m. įtraukta į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Dažniausiai būgnai mušami šventoriuose.
Būgnų mušimo tradicija per Velykas buvo paplitusi ir kai kuriose Žemaitijos, Suvalkijos regionų parapijose.
Rekordininkai saugomi Vilniuje
Seniausiais ir įspūdingiausiais katilbūgniais Lietuvoje laikomi būgnai, stovintys Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Tradiciškai manoma, kad tai Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) trofėjiniai turkų kariuomenės būgnai, M. K. Paco pargabenti į Lietuvą po pergalės prieš turkus Chotino mūšyje 1673 m. Yra ir kitų nuomonių: šie būgnai ne atimti iš turkų, bet buvo mušami lietuvių mūšyje ir todėl saugomi bažnyčioje didžiosios pergalės atminimui. Kaip didžiausi Lietuvos timpanai – 1,35 m skersmens ir 92 cm aukščio, šie du žalvariniai, oda aptraukti kariuomenės mušamieji instrumentai įtraukti į Lietuvos rekordų knygą.
Projektą iš dalies remia:
