Septinto nebeprireikia…
Daug istorijų apie tai, kaip arbata pateko į Europą, papasakojo muziejininkė Giedrė Spundzevičienė. Arbatos kelias prasidėjo Kinijoje, kurioje jau IX a. buvo parašyta traktatų, kaip jai paruošti vandenį. Pasirodo, katile verdamas vanduo turėjo skleisti vėjo pušų viršūnėse arba krioklio garsą. Vandens pursliukai turėjo būti perlo arba žuvies akies dydžio. Kinai arbatos gėrimą perdavė japonams – artimiausiems kaimynams. Japonai šią tradiciją sufilosofino. Pas juos arbatos gėrimas trunka 4-5 val. ir kiekvienas išgertas puodelis turi tam tikrą prasmę: pirmas puodelis suvilgina lūpas ir gomurį, antras pašalina vienišumą, trečias suteikia ramybę, ketvirtas išvalo per odą visą blogį, penktas nuteikia svajonei, šeštas suaudrina jausmus ir suteikia pakilumo, o septinto išgerti jau nebepajėgiama…
Kodėl labiausiai supyko aludariai?
Nuostabusis gėrimas iš Kinijos XVII a. pasiekė Europą. Pirmieji ją atvežė olandai. XVII – XVIII a. arbata buvo be galo brangi. Pavyzdžiui, 1650 m. svaras arbatos (400 g) Anglijoje kainavo dabartiniais pinigais maždaug 500 – 850 svarų, arba 975 – 1650 JAV dolerių. Tai buvo neįtikėtino brangumo produktas, o kelionė iš Kinijos į Londoną laivais tęsdavosi aštuonis mėnesius. Per tokį ilgą laiką arbata laivo triumuose galbūt prarasdavo kai kurias gerąsias savybes.
Europoje šis naujas gėrimas sulaukė pasipriešinimo. Ypač prieš arbatą stojo Anglijos aludariai, nes šioje šalyje per pusryčius buvo labai populiarus šviesusis alus, o arbata tapo konkurentu. Visgi išpopuliarinti arbatą pavyko vienam iš princų, kuris vedė Portugalijos princesę (ji arbatos gėrimo tradiciją atsinešė iš savo gimtinės).
Pamažu kvapusis gėrimas per turtinguosius skynėsi kelią pas vidurinio sluoksnio gyventojus. Skynėsi sunkiai, nes gyvavo mintis, jog arbata Europoje kenkia žmonėms, kuriems daugiau nei 40 metų, neva ji suardo kraujotakos sistemą, turi kitų kenksmingų savybių.
Atpigino techniniai išradimai
Visgi laikas ėjo pirmyn ir radosi techninis sprendimas – XIX a. vid. buvo sumontuoti kliperiai (burlaiviai), kurie iš Kinijos į Londoną pargabendavo arbatą ne per 8, o per 3 – 4 mėnesius. Vadinasi, per tą laiką buvo atvežama daugiau arbatos, todėl jos kaina krito ir ji tapo prieinama kiekvienam anglui.
Manoma, jog arbata turėjo įtaką gyventojų skaičiaus augimui, nes XIX a. vid. Anglijoje populiacija padidėjo keturis kartus. Taip pat apsaugojo nuo žarnyno ligų. Jos vartojimas buvęs didžiulis šuolis sveikatos ir gerovės link.
Ar kalbame apie arbatmedžių arbatą? „Taip. Juoda ar žalia arbata – tai tik lapelių apdorojimo skirtumas. Keturis kartus apdorota vadinama juodąja, du kartus vyniota ir vytinta – žaliąja arbata. Japonijoje papilto žalioji, o Anglijoje priešingai – juodoji. Paskaičiuota, kad 70 proc. anglų arbatą geria su pienu. Gajus paprotys ja mėgautis ne tik ryte, bet ir 5 valandą po pietų. Ši tradicija paplito ir Europoje, tarpukariu pasiekė Kauną. Rusijos žmonėms šeimos pasididžiavimu tapo „samovaras“ (virdulys). Rusų poetas Aleksandras Puškinas pasakė, kad tikra ekstazė yra stiklinė arbatos ir cukraus gabalėlis burnoje“, – sakė G. Spundzevičienė.
Prilygo brangenybei
Europoje ypatingai brangią arbatą ruošdavo tik pati šeimininkė. Arbatžolės negalėjo stovėti virtuvėje prie maisto produktų, jos buvo laikomos geriausiame kambaryje, gražiausioje dėžutėje, šalia kitų brangenybių. Tik dėl itin svarbių priežasčių šeimininkė ją patikėdavo ruošti kažkam kitam.
Muziejininkai nutiesė kelius iš praeities į dabartį
Kad Lietuvos turtingieji didelį dėmesį skirdavo arbatos gėrimui, rodo dvaruose sukaupti porceliano indai. Rokiškio dvare yra sidabro gaminių rinkinys arbatai, kiti elegantiški indai. Itin didelio lankytojų dėmesio susilaukia autentiška aplinka – indauja, servizai, taip pat drabužių kolekcija.
Drabužių restauratoriai vieną dvaro suknelių įvardino kaip 5 val. arbatos gėrimo suknelę. Tai muziejininkams davė mintį organizuoti edukacines arbatos gėrimo valandėles. Jų metu lankytojai kviečiami pasimėgauti puodeliu arbatos, atrasti šį seną gėrimą iš naujo, sužinoti, kodėl šis kvapnus, garuojantis skystis vadinamas arbata, kaip jis pasiekė mūsų kraštą. Galima trumpam pabūti grafais ir prisiliesti prie prabangos – arbata patiekiama porcelianiniuose puodeliuose su grafų herbais.
Pasirodo, kokią arbatą geria lankytojai, priklauso nuo metų laiko. „Šiuo metu patiekiame rožyčių arbatėlę iš Vokietijos. Įmetus porą žiedelių į karštą vandenį, pasklinda labai intensyvus aromatas. Taip pat patiekiama tai, kas pagaminta ir sudžiovinta pas mus – tai fermentuota gauromečio ir skaistaus geltonumo vingiorykščių arbata. Jas paruošia muziejininkė Laima Klasinskienė ir Nidijus Aukštikalnis iš Jūžintų. Žinokite, rankomis pagaminta arbata kaskart šiek tiek kitokia“, – intrigavo G.Spundzevičienė.
O kokią arbatą gerdavo Rokiškio dvarą valdę grafai? Tikslių duomenų, pasak pašnekovės, nėra išlikę, bet ko gero jie, mėgaudamiesi arbata iš užjūrio, žinojo ir vaistažolinių arbatų naudą, jas gėrė.
Pirtyje karaliauja savų kraštų žolelės.
Su pirtininku Nidijumi Aukštikalniu, kurio arbata gali mėgautis Rokiškio krašto muziejaus lankytojai, kalba sukosi ne apie įvežtines, o apie mūsų krašto laukuose augančias žoleles ir iš jų pagamintas arbatas. Pasirodo, ir pirtyje galioja tam tikros taisyklės. Viena jų – kaitinantis reikia vartoti nemažai skysčių. Arbata – vienas geriausių pasirinkimų. Žinoma, dar yra mineralinis vanduo, bet pirtyje N. Aukštikalnis visada turi arbatos. Kokia ji? Natūralių žolelių, užplikytų prieš pirtį. Tačiau jas būtina atsirinkti, mat vienos stimuliuoja, kitos atpalaiduoja ir pan. „Prieš einant į pirtį geriamos prakaitavimą skatinančios arbatos – liepžiedžių, aviečių, vingiorykščių, beržo lapų ar pumpurų. Beveik visais gyvenimo atvejais naudoju gaurometį. Jis mane išgelbėjo nuo kavos – nebejaučiu jai poreikio. Neturiu nusistatymo, kad kava nuodas, bet poreikio nebėra. Gaurometis – mano kasdieninė arbata. Geriu daugiau ar mažiau fermentuotą, nes nefermentuota man nelabai skani. Kaip fermentuojama? Aišku, darbo labai daug. Fermentacija – tai žolelių rauginimas beorėje aplinkoje. Lapus reikia sulamdyti, kad suspaustume ir tarp jų neliktų oro tarpelių. Uždarius stikliniame inde laikyti šiltoje patalpoje keletą dienų. Tada lapai įgauna šviežių obuolių ir kriaušių kvapą. Belieka išdžiovinti. Fermentavimui tinka gervuogių, aviečių, gauromečio lapai. Kai kas fermentuoja įvyniodamas į drobę, po to paslegia. Ar skiriasi fermentuotų ir nefermentuotų žolelių užplikymas? Procesas nesiskiria, tačiau skiriasi skonis, nes išsiskiria kitos veikliosios medžiagos“, – pasakojo N.Aukštikalnis. Pasak jo, yra atlikta gauromečio tyrimų ir nustatyta, kad iš nefermentuoto augalo lapų išsiskiria tik pusė medžiagų. Pašnekovas užtikrintai teigė, kad su gamta reikia darniai gyventi ir žoleles būtina užplikyti ne vieną kartą. Gaurometis plikomas net tris kartus. Galima tai daryti ir ketvirtą, kadangi veikliosios medžiagos dar išsiskirs. Tačiau arbatos spalva vos matysis.
Visgi kokių arbatų nepatartina vartoti pirtyje? Atsakymas vienareikšmiškas: „Prakaitavimą skatinančių žolelių arbatų nepatartina vartoti po pirties, nes ir taip organizmas prakaituoja. Nenaudokite tokių, kurios tinka vaistams ir geriamos gydymo tikslais ( beržo grybas, pelynas)“, – patarė žinovas.
Atspindi metų laiką
Šįmet per šv. Mato atlaidus, švenčiamus rugsėjo mėnesį, Rokiškio bažnyčios šventorius pakvipo natūraliomis žolelėmis. Karštą arbatą dalino „Carito“ moterys. Už auką buvo galima įsigyti ir dailiai supakuotų „Šv. Mato“ arbatos pakelių, o aukas buvo numatyta skirti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios remontui. Užrašas ant pakelių skelbė: „Neskirta gydymui, skirta bendravimui“.
„Šv. Mato“ arbatą sukūrė caritietė Loreta Baravickienė. Naujus kvepalų aromatus kuriantys parfumeriai iš gausybės kvapų dominuojančias natas atrenka pagal madas ir sezoną. O kaip kuriama arbata? Kokiais pojūčiais vadovaujamasi?
„Šiai arbatai žolių mišinius pradėjau ruošti rugpjūčio pabaigoje. Stengiausi, kad ji atitiktų laiką, t. y. rudenį. Žinoma, kai kurie augalai rinkti ir vasaros metu, tačiau dominuoja ne pavasarį , o vasaros pabaigoje žydintys augalai. Juk yra tokių, kuriuos nupjauni, ir vėl atauga, – gali visą vasarą pjauti. Nedėjau tų, kurios tik pavasarį žydi“, – pasakojo L.Baravickienė, kuri arbatų kūrimą laiko tik pomėgiu. Į mišinius suberia tai, ką išaugina pati, vieną kitą augalą – žemuogių, čiobrelių – parsineša iš miško.
Kas dominuos, reguliuoja gamta ir… caritietės
To paties pavadinimo arbatą ji kūrė ir pernai, tačiau abi skirtingos. Priežastis paprasta – vienais metais gali puikiai užaugti vieni augalai, kitais – kiti. „Dėl to dabar negaliu pasakyti, kokia „Šv. Mato“ arbata bus kitąmet, – šypsojosi moteris. – Žiūriu, kokių žolelių turiu daugiau, tada kuriu ir derinu. Maišydama pasirenku atitinkamas proporcijas, kad sumaišius tarpusavyje „nesipjautų“. Pasižiūriu gydomąsias savybes, kad nesigautų tik tonizuojanti arba tik slopinanti arbata. Skanauju, ragauju. Šiųmetėje arbatoje dominavo obuolinė mėta (dar vadinama apskritalape – aut. past.).“
Tačiau vien savo skoniu nepasikliauja, todėl galutinį variantą siūlo paragauti ir kitiems, išklauso pageidavimus ir pastebėjimus, jei reikia, patobulina. Dažniausiai tokiu galutiniu vertintoju tampa „Carito“ moterys.
Žmonės taip ištobulino arbatas, kad jų įmanoma rasti netgi tyrių pavidalu. Tokių užtiksite Rokiškyje, „Senamiesčio krautuvėlėje“. Tai imbiero arbata, šaltalankio su imbieru, vien šaltalankio, šaltalankio su avietėmis arbatos. „Jos duoda šilumą, galima dėtis ir į šaltą, ir karštą vandenį“, – jų populiarumą aiškino krautuvėlės savininkė Donata Zavarskienė ir pasufleravo, jog šių arbatų turi galimybę paragauti ir kai kurių Rokiškio kavinių lankytojai. Tarp pirkėjų populiarumu nenusileidžia ir pagal senovinį slavų receptą pagaminta fermentuota gauromečio arbata. Gamintojai nurodo, kad ją galima užplikyti net 5 kartus.
Projektą iš dalies remia:
