Karantinas pagyvino vietinės parduotuvės apsukas ir pakeitė žmonių įpročius
Pasienyje įsikūrusio Suvainiškio miestelio (Pandėlio sen.) gatvės per pandemiją apribojus judėjimą tapo tylesnės. Pasak vietinių, jos truputį atsikvėpė nuo transporto srauto, mat nutiesus asfaltą buvo labai padaugėję sunkiasvorių mašinų – pienvežių, vilkikų, miškavežių. Atsigavo ir gamta.
Tačiau pastačius užtvarus, keliai į Latviją užkirsti ne tik suvainiškiečiams, bet ir žmonėms iš Panemunio, Pandėlio, Rokiškio. Į Neretų miestelį Latvijoje jie sukdavo įvairesnio maisto, dėvėtų drabužių. Latviai atvažiuodavo į Rokiškio turgų, parduotuves, Suvainiškyje įsigydavo pigesnių dujų balionų.
Nepaisant to, karantino sąlygos atnešė gerų naujienų – Suvainiškio parduotuvėje pagausėjo pirkėjų, išaugo prekių asortimentas ir apyvarta, mat čia apsiperka visi miestelio gyventojai. Anksčiau jie, vejami darbų arba asmeninių reikalų, dažniau apsipirkdavo Rokiškyje. Parduotuvės savininkas Jonas Siniauskas šiuo laikotarpiu nebekalba apie parduotuvės uždarymą, nors anksčiau panašios mintys kirbėjo.
Dėl ko praveriamos bibliotekos durys?
Sustingo visuomeninis gyvenimas. Įprastu metu jis sukdavosi bibliotekos, bendruomenės patalpose. Biblioteka jau šeštą savaitę uždaryta. Bibliotekininkė Regina Šimėnienė tik socialiniuose tinkluose pabendrauja su kolegomis ir skaitytojomis latvėmis, kurios lankydavosi bibliotekoje, Suvainiškyje organizuojamuose kultūros renginiuose. Kaip kitur, taip ir čia – patalpose lankytojai neaptarnaujami, dirbama iš namų nuotoliniu būdu.
Moteris džiaugiasi, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka sukūrė daug tiesioginių transliacijų įvairiomis tobulinimosi temomis. Skaitytojai ir kiti gyventojai informuojami apie tiesiogines transliacijas, jiems išsiunčiamos prisijungimo koordinatės. „Tenka konsultuoti telefonu ir elektroniniu paštu“, – pripažįsta R. Šimėnienė. Iki balandžio 29 d. vyksta jubiliejinė – 20-oji – Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Kaip ir visos veiklos, ši persikėlė į virtualią erdvę. Ji pasitinka priminimu – „Saugiai iš namų“.
Yra ir kitokių naujienų: renkama medžiaga apie žinomus suvainiškiečius, rašomas 2019 m. metraštis, bibliotekos internetinėje svetainėje sukurtas naujas meniu punktas „e Parodos“, kurio iki šiol nebuvo, atliekami kiti darbai.
Pasak bibliotekininkės, ištikimi skaitytojai prieš pat karantino paskelbimą pasiėmė nemažai knygų. Šiuo metu ji kartą per savaitę praveria bibliotekos duris tik tam, kad palaistytų gėles, surūšiuotų naujai gautą spaudą ir periodinius leidinius, kurie kantriai laukia grįžtančių skaitytojų.
Sunkiausia emociškai
Miestelis tik išoriškai atrodo ramus, tačiau ne visų suvainiškiečių širdyse tvyro tas ramumas.
„Juokas pro ašaras – pusė kilometro iki mamos namų, bet negaliu pas ją patekti“, – guodžiasi Vida Savickienė, kurios 83 metų mama Aldona ir sesuo Danutė gyvena kitapus sienos, Latvijoje. „Prieš karantiną pėsčia nueidavau, vaistus suleisdavau. Galėdavau du tris kartus per dieną suvaikščioti. Kita mano sesuo gyvena Čedasuose, ji per šventes atveždavo mamą pas mane automobiliu, tad švęsdavome drauge. Turiu dukrą, turiu sūnų, bet karantinas slegia“, – atvirauja moteris.
Su mama gyvenančios sesers gebėjimai riboti, kartais pačiai mamai tenka ja pasirūpinti, todėl jas aptarnauja socialinė darbuotoja. Tačiau Vidai sunkiausia ištverti emocinį atsiskyrimą. Pasak jos, mama labai tikėjosi, kad balandžio 27 d. pasibaigs karantinas, atvažiavusios dukros padės pasėti daržą. „Skaudu, graudu, bet dabar tokia situacija. Su jomis galiu pasikalbėti telefonu, bet akis į akį kur kas geriau. Vakar buvo mano gimtadienis, sveikina virtualiai, simboliškai, o kitu atveju būtume suėję, būčiau tortą iškepusi. Sesuo Danutė lankydavo Suvainiškio bažnyčią, dabar Mišios nevyksta, dėl to ji labai išgyvena. Kai kurie žmonės sako, kad, pasibaigus karantinui, pirmiausiai veržtųsi į kirpyklas ir grožio salonus. Aš pirmiausiai veržčiausi į kitą upės pusę“, – sako Vida.
Taip, valstybes skiria ir natūrali „siena“ – upelis. Ar vogčiomis nebandė jį perbristi ir taip patekti į kitą pusę? Vida juokiasi iš tokio klausimo ir visai rimtai sako girdėjusi, kad šiuo metu abiejų šalių pareigūnai pakaitomis atvažiuoja prie ant tilto pastatytų užtvarų: pabūna latviai, išvažiuoja, tuomet atvyksta lietuvių pareigūnai. Taigi valstybes jungiantis tiltas ir apylinkės stebimos.
Laukia nesulaukia spaudos
Latvijoje gyvenančiai mamai Vida perduodavo ir „Gimtojo Rokiškio“ numerius. „Dabar visa krūva laikraščių stovi pas mane. Kaip ir daugelis pagyvenusiųjų, pradėdavo nuo skilties apie mirusius žmones. Domindavo miestelių ir kaimų istorijos (mama kilusi iš Sipelių kaimo, buvusi Liolytė), kriminalai. Būdavo, nunešu karštų pietų ir laikraštį. Prašydavau, kad valgytų, bet ji pirmiau puldavo skaityti“, – pasakoja dukra. Mama neatitolusi nuo naujienų, žiūri televizorių, tačiau dabar žinių laidos nebedomina, nes ima nervinti – viskas apie ligą.
Tvyro ramybė
Juodupės seniūnijoje į Latviją uždaryti du keliai. Vienas veda pro Ilzenbergą, kitas – pro Raupių kaimą. Pasak seniūno Valdo Adomonio, tokių problemų, kai šeima atsiduria skirtingose barikadų pusėse, čia nėra. Su kuo būtų geriausia aptarti pasienio kaimų reikalus? Seniūno pavaduotoja Zita Sabataitienė pasiūlė susisiekti su Aleknų kaime esančios parduotuvės savininke Asta Kazlauskiene.
Lietuvos pusėje iki užkardos veda asfaltuotas kelias, o Latvijos pusėje – žvyrkelis. Artimiausias miestelis Latvijoje yra Aknysta. Dydžiu jis panašus į Juodupę. Kaip rutuliojasi gyvenimas pasienio kaimuose, kai nebėra susisiekimo su Latvija? „Raupių ir Aleknų kaimai vienas šalia kito, tarp jų nėra jokio skirtumo. Už visus žmones negaliu atsakyti, galiu pasakyti tik savo nuomonę – kaip dirbau, taip ir dirbu maisto prekių parduotuvėje. Kol kas man ne blogiau. Pagausėjo žmonių – vaikai neina į mokyklą, kaime apsistojo ir tie, kurių darbai mieste stabtelėjo. Parduotuvė prie kelio, ramu dabar, jokio judėjimo. Būdavo, vis važiuoja miškavežiai, vilkikai… Manau, daugeliui nekyla problemų dėl uždaryto kelio“, – svarstė pašnekovė.
Tiesa, parduotuvė prarado pirkėjus iš Latvijos. Apskritai A. Kazlauskienė sakė pastebėjusi, kad dažniau latviai važiuodavo apsipirkti į Lietuvą nei lietuviai į Latviją.
Projektą iš dalies remia
