Kas tas lakūnas?
Rokiškėnas Povilas Spundzevičius prieš keletą metų net neįtarė, kad jo giminėje būta įžymaus prieškario kariuomenės veikėjo. Tačiau jam nedavė ramybės nuo vaikystės atmintyje išlikęs epizodas: gimtajame Zybolių kaime, iš netoli namų esančio lauko kyla lėktuvas, daro posūkį ir išnyksta padangių platybėse, Kauno link. Pasak Povilo, tuomet jam buvo 3–4 metai. Jau suaugusio žmogaus atmintis niekaip negalėjo atgaivinti priežasties, kodėl tas lėktuvas atskrido į atokų kaimą, tik pamena, kad tėvas kiek vyresnį Povilo brolį parsiuntė namo su žinia, kad mama įdėtų lakūnui lauktuvių.
Prieš keletą metų pradėjęs braižyti giminės medį, Povilas prisiminė ir tėvo frazes esą giminių nuo Kauno. Spundzevičių Rokiškio krašte net kelios giminės. Vokiečių okupacijos metais prie jų pavardės pridėta S, o iki tol jie buvę Pundzevičiai. Giminės medį Povilas tikslino feisbuke bendraudamas su bendrapavardžiais. „Atsiliepė net iš Amerikos, Brazilijos… Atsiunčia genealoginį medį – vis ne tas, nes neatitinka mano artimųjų vardai. Visgi savąją giminę surinkau per pusmetį“, – sakė Povilas. Sudarius giminės medį ir paaiškėjo, jog tas paslaptingas lakūnas, nusileidęs Zybolių kaimo laukuose, – tai prieškario Lietuvos karinis veikėjas ir divizijos generolas Stasys Pundzevičius, Povilo tėvo pusbrolis.
„2018 m. liepos pabaigoje Zybolių kaime, netoli Rokiškio, giminaičio sodyboje, surengėm giminės susitikimą. Buvo planuota, kad dalyvaus apie 80 žmonių, bet suvažiavo apie 40, nes kai kas negalėjo atvykti iš užsienio, mat mokiniams jau mokslo metai“, – pasakojo Povilas. Tuomet giminei ir buvo paskelbtas atradimas. Savų atsiminimų pridėjo Regina Mickevičienė, Saulius Varnas, Rita Dovydė, Virginijus Spundzevičius.
Vieną brolį traukė scena, kitą – karyba
Būsimasis generolas Stasys Pundzevičius gimė 1893 m. rugsėjo 2 d. Laibiškių vienkiemyje, Skapiškio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Tėvai – Juozapas ir Grasilda – iš viso augino du sūnus ir tris dukteris. Vyresnėlis Petras užsitarnavo kariškio majoro laipsnį, bet tęsė civilio darbą – buvo dramaturgas, teatro režisierius, kūrė pjeses, jas pasirašydavo Petliuko slapyvardžiu. Kai kurie spektakliai matyti ir rokiškėnams bei aplinkinių rajonų žmonėms – tai „Velnias ne boba“, „Bobutės susipyko“ ir kt.
Antrajam sūnui – Stasiui – buvo lemta pasukti į karinę aviaciją ir užsitarnauti aukštus laipsnius. 1913 m. jis baigė Panevėžio girininkijos mokyklą, pora metų studijavo Kijevo komercijos institute. Nebaigęs mokslo, 1916 m. buvo paimtas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas mokytis į Orenburgo karo mokyklą. Po jos tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės pulkuose, Pirmojo pasaulinio karo Šiaurės fronte. 1918 m. pateko į vokiečių nelaisvę, grįžo į Lietuvą. 1919 m. pradžioje įstojo į Lietuvos kariuomenę, netrukus paskirtas adjutantu. Jau turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį, tapo pirmosios divizijos štabo viršininku, vėliau perėjo dirbti į Krašto apsaugos ministro kanceliariją, baigė Aukštuosius karininkų kursus ir pradėjo eiti Vyriausiojo štabo Operacijų skyriaus viršininko pareigas. 1923–1925 m. mokėsi Čekoslovakijos karo akademijoje. Lietuvoje paskirtas vadovauti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pėstininkų pulkui.
Paskutinis, bet ryškiausias
1927 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu S. Pundzevičius pradėjo eiti Lietuvos aviacijos viršininko pareigas. Nors jo karinė specialybė nieko bendra neturėjo su karo aviacija, tačiau per septynerius metus, pradėjęs kurti Lietuvos aviaciją, daug nuveikė. Lietuva tapo viena tų valstybių, kurios turėjo gausią ir modernią karo aviaciją.
Jam vadovaujant 1928–1929 m. Lietuvos karines oro pajėgas papildė 15 modernių itališkų naikintuvų „Fiat“ ir 20 lengvųjų bombonešių „Ansaldo“ bei pirmieji Antano Gustaičio sukonstruoti lėktuvai ANBO-3 ir ANBO-4. Suformuotos dvi naujos eskadrilės, įrengtas Zoknių aerodromas prie Šiaulių. Kaip tik tuo metu pulkininkas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais. 1934 m. vadovavo pėstininkų divizijoms Šiauliuose ir Panevėžyje, ėjo ir Kauno įgulos viršininko pareigas. 1935 m. pabaigoje jam suteiktas generolo leitenanto, o 1938 m. – divizijos generolo laipsnis.
1939 m. generolas S. Pundzevičius paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininku. Tai buvo 22-asis ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos štabo viršininkas.
Pakliuvo į politines peripetijas
Keičiantis valdžioms, aukštas postas negarantavo ramybės.
1939 m. spalio pradžioje vykusiame Lietuvos Vyriausybės posėdyje buvo svarstomas tik vienas klausimas – Lietuvos kariuomenės demobilizacija. Šiame posėdyje generolai Stasys Raštikis ir S. Pundzevičius nedalyvavo. O įvyko taip turbūt todėl, kad valdžioje buvę tautininkai nepasitikėjo karininkais. Vyriausybė ryžosi priimti minėtą politinį sprendimą be aukštų kariuomenės karininkų. Po šio Vyriausybės pasitarimo buvo priimtas Maskvos ultimatumas įkurti Lietuvoje sovietų karines bazes mainais už Vilnių. 1939 m. spalio 23 d. kariuomenės štabo viršininkas S. Pundzevičius ir kai kurie kiti aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai sutiko sovietų karinę delegaciją.
1940 m., kada generolas S. Raštikis paliko Lietuvos kariuomenės vado postą, į jo vietą buvo du kandidatai – generolai Mikas Reklaitis ir S. Pundzevičius. Tačiau tada Lietuvos kariuomenės vadu tapo generolas V. Vitkauskas, o S. Pundzevičius – kariuomenės štabo viršininku. Sunku pasakyti, kodėl generolas S. Pundzevičius nepanoro tapti kariuomenės vadu.
1940 m. birželio 15 d. paskutiniame Vyriausybės posėdyje Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai paklausus S. Pundzevičiaus, ar Lietuva pajėgi apsiginti nuo sovietų okupacijos, šis atsakė taip: „Manau, kad būtų patartina priešintis, bet praktiškai, matant esamą situaciją šalyje ir Lietuvos kariuomenės apsupimą, tai būtų bergždžia, todėl praktiškai bet koks efektyvus pasipriešinimas kariniu požiūriu yra neįmanomas.“
Neįtiko nė vienai naujajai valdžiai
TSRS okupavus Lietuvą, kai Lietuvos kariuomenė buvo prijungta prie sovietinės kariuomenės, generolas išliko karinėje tarnyboje, tačiau 1940 m. pabaigoje buvo apskritai atleistas iš kariuomenės. Priežastis – politinis neveiklumas. Buvo sekamas NKVD. 1941 m. prasidėjus Birželio sukilimui, jis tapo krašto gynybos tarybos nariu. Nacių okupacijos metais ne tik aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, bet ir daug prisidėjo neleidžiant vokiečiams Lietuvoje įkurti SS legiono. 1944 m. su šeima per Vieną pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno JAV, Niujorke. 1947–1955 m. buvo ieškomas KGB. Nors mokėjo lietuvių, rusų, lenkų, čekų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas, tačiau emigracijoje beveik visą laiką pradirbo sodininku ir slaugė sergančią žmoną. Mirė 1980 m. spalio 20 d. Niujorke. Kartu su žmona palaidotas Saint Charles kapinėse Niujorke.
Planuose – jau kitas susibūrimas
P. Spundzevičius tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje dirbo aviaprietaisų, deguonies įrengimų ir lėktuvų mechaniku, tačiau grįžęs ilgiems dešimtmečiams pasirinko darbus, susijusius su technine priežiūra, darbų sauga. Daugiau giminėje niekas taip tampriai su aviacija nėra susijęs, kaip buvo S. Pundzevičius. Simboliška, kad giminės susitinka Zybolių kaime, – ten, kur jis apie 1939 m. apskraidė pusbrolių valdas. Kitąmet planuojama suorganizuoti antrąjį giminės susitikimą.
P. S. Straipsnyje naudoti šaltiniai: internetinės svetainės „Vikipedija“, „Lietuvos aviacijos istorija 1919–1940 m.“
Projektą iš dalies remia
