Tik nelegaliai
Lietuvių spaudos draudimas įvestas po 1863–1864 m. sukilimo. Iki 1904 m. buvo draudžiama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis (išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius), uždarytos visos nevalstybinės mokyklos, tarp jų ir katalikų parapinės.
Nepaisant 40 metų galiojusio draudimo, persekiojimų ir taikomų bausmių, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, slaptos spaudos platinimo draugijos. Pirmosios nelegalios knygnešių organizacijos įkūrėjas buvo rašytojas, vyskupas Motiejus Valančius.
Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi sukilimo, t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750, o draudimo laikotarpiu vien Mažojoje Lietuvoje dienos šviesą išvydo per 1 tūkst. 800 knygų. Vėliau knygos pradėtos gabenti iš JAV, jų atspausdinta apie 720.
Kuo skyrėsi „profesionalai“ nuo „mėgėjų“?
Kai kurie istorikai vienus knygnešius vadina profesionalais, o kitus – mėgėjais. Profesionalai patys slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir spaudą patys išvežiodavo po atokiausius šalies kampelius. Šie žmonės vertėsi knygnešyste, iš gautų pajamų sugebėdavo pragyventi. Mėgėjams ši veikla buvo epizodinė, gal net atsitiktinė, jie spaudą platino vienoje ar keliose parapijose, tai darė siekdami išsaugoti savo kultūrą, kalbą. Knygnešiais buvo laikomi ir smulkūs prekybininkai, kurie mugėse švenčių dienomis prie bažnyčių pardavinėdavo įvairias prekes ir lietuvišką spaudą.
Pirmiausia knygnešiai turėdavo pereiti sieną, nusipirkti knygų, periodinių leidinių ir grįžti atgal. Tada literatūrą nugabenti į pasirinktą apylinkę ir pristatyti skaitytojams. Retai vienas žmogus aprėpdavo visus etapus. Rokiškio krašte daugiausia buvo slapti literatūros platintojai, kurie ieškodavo pirkėjų. Dažniausiai jie priklausė neturtingųjų luomui. Knygnešiai vienas kitą gerai pažinojo, dažnai kreipdavosi ne vardu, o slapyvardžiu.
Jono Katelės fenomenas
Knygnešystė Rokiškio krašte išplito nuo kunigo švietėjo Jono Katelės. Jis gimė 1831 m. Suvainių k. (Kupiškio r.). Baigęs Varnių kunigų seminariją, dirbo Zarasų apskrityje, o 1872 m. paskirtas į Panemunėlį kunigu. Čia jis gyveno iki mirties. Panemunėlyje J. Katelė pradėjo vietos jaunimą mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Jo iniciatyva slaptos mokyklėlės atsirado ne tik Panemunėlyje, bet ir tolimesniuose kaimuose: Moškėnuose, Šetekšnose, Tindžiuliuose, Viliuose. Jo buvę mokiniai tapdavo daraktoriais ir tęsdavo mokytojo darbą. Greitai visoje parapijoje neliko neraštingų vaikų. Knygos slapta iš Panemunėlio iškeliaudavo į Kupiškio, Svėdasų, Skapiškio, Kamajų parapijas. Kunigas slaptas knygas dalindavo žmonėms. Jis nebuvo profesionalus knygnešys, tik idėjinis slaptos spaudos platinimo organizatorius, tačiau turėjo patikimų žmonių, kurie gabeno slaptą literatūrą iš užsienio. Dažnai knygas dalindavo už dyką, tik turtingesniems primindavo, kad reikėtų atsilyginti. Mirė 1908 m., palaidotas Panemunėlyje.
Pradžia – prieš devynerius metus
Vienas ryškiausių J. Katelės, kaip švietėjo, veiklos įamžinimų yra jo vardo labdaros ir paramos fondas.
2011 m. gegužę Panemunėlio krašto tikintieji minėjo Šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmetį ir 180-ąsias J. Katelės gimimo metines. Bažnyčioje vykusioje mokslinėje konferencijoje diskutuota apie dvasininko J. Katelės fenomeną ir pirmąkart viešai paskelbta apie norą įkurti jo vardo fondą, tęsti švietėjo veiklą. To iniciatoriai – Vincas, Leonardas ir Tomas Šablinskai. 2011 m. birželio mėnesį sudaryta Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo steigimo sutartis, įvyko steigiamasis susirinkimas, vėliau patvirtinti įstatai.
Klebonija, varpai, knyga…
Vienas svarbesnių fondo uždavinių buvo sutvarkyti dalį 1883 m. Panemunėlyje statyto klebonijos pastato ir jame įrengti J. Katelės memorialinį muziejų, tradicinių amatų centrą, mokymo klases, pritaikytas edukacinei veiklai. Dabar čia veikia muziejus, paroda, skirta pirmajam lietuviškam vaidinimui, eksponuojama kryžių kolekcija, įsteigta biblioteka (joje 4 tūkst. knygų). Iš pradžių amatų centre bandytos organizuoti medžio drožybos, audimo, akmenskaldystės, bitininkystės edukacijos. Tačiau, fondo valdytojo L. Šablinsko teigimu, kai kurioms jų pristigo poreikio, tad išliko tik bitininkystės edukacijos. Taip pat fondas remia kultūrinę veiklą, jo ir kitų rėmėjų dėka 2019 m. pabaigoje į Rokiškį atkeliavo du nauji varpai, skirti Šv. Mato bažnyčiai. Kunigo švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondas buvo šio projekto ne tik vykdytojas, bet ir organizatorius.
Pati karščiausia naujiena – kovo mėnesį pasirodžiusi knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų rūbų rinkinys“ (autorė Gabija Surdokaitė-Vitienė). Pagrindiniu šio sumanymo organizatoriumi ir rėmėju taip pat tapo minėtas fondas. Knygos pristatymas planuojamas birželio mėnesį.
Daugiausiai platino kaimuose
J. Katelės pėdomis ėjo nemažai Rokiškio krašto šviesuolių – knygnešių, daraktorių.
Tai Jonas Šarkauskas, gimęs Bajoriškių kaime (Panemunėlio sen.), Elena Mekuškaitė, gimusi Bindzeliškių kaime (Jūžintų sen.), Juozas Petrulis iš Audros kaimo (Jūžintų sen.), Dominykas Misiūnas iš Martyniškėnų (Kazliškio sen.), Jonas Pavarotninkas iš Panemunėlio, iš Baisogalos (Radviliškio r.) kilęs Juozas Zauka ir kiti. Kamajų kraštą garsino knygnešys Konstantinas Narkevičius ir Juozas Balbata, Panemunio krašte žinomas knygnešys Petras Mulokas iš Balalių kaimo.
Apie Rokiškio miesto knygnešius ir spaudos platintojus daugiausiai žinoma iš žandarų pranešimų. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose minimas Jonas Čerskis-Čerškus, Antanas Šležys, Povilas Latvėnas ir jo sūnus Kazys, Juozas Marcinkevičius bei kiti.
Jūžintų krašto sūnus
Jūžintų krašte bene garsiausia spaudos draudimo laikotarpio asmenybė buvo Juozas Otto Širvydas. Jis gimė 1875 m. balandžio 4 d. Dauliūnų kaime (Jūžintų sen.). Jau būdamas šešerių mokėjo gražiai skaityti ir rašyti, o būdamas 12 metų mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Iš pradžių jį skaityti ir rašyti mokė kaimo daraktoriai, o vėliau mokslu jis pats daraktorius pranoko. Mokėsi siuvėjo amato, išmoko žydų kalbą. Palaikė ryšius su knygnešiais Kaziu Udriu, Jurgiu Bieliniu, rinko tautosaką. Jis pats keliaudavo į Mažąją Lietuvą leidinių, o grįžęs juos dalindavo žmonėms. 1894 m. pradėjo leisti laikraštį „Triūsas mužikėlio“, 1900 m. su J. Katele subūrė Panemunėlyje „Žvaigždės“ draugiją. 1902 m. emigravo į JAV, kur gyveno iki 1928 m. Amerikoje redagavo įvairius leidinius. Grįžęs į Lietuvą tapo šauliu, Tautininkų sąjungos nariu. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė jį apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu. J. O. Širvydas mirė 1935 m., palaidotas Jūžintų kapinėse.
Pavadino mokyklą
Jūžintų pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Laima Skardžienė pasakojo, kad apie 2000 m. „ant bangos“ buvo mintis Jūžintų vidurinę mokyklą pavadinti kokio nors žymaus kraštiečio vardu. Tai galėjo būti knygnešio J. O. Širvydo vardas. Tuomet mokyklos direktorės pareigas ėjusi L. Skardžienė kartu su pavaduotoja Audrone Gabiene pristatė šią idėją kolektyvui. Buvo organizuota mokyklos bendruomenės narių, tarp jų ir tėvų bei miestelio gyventojų, apklausa. „Pati skaičiavau balsus. Tik keletas buvo prieš, kai kas susilaikė, tačiau absoliuti dauguma pasisakė už tai, kad mokyklai būtų suteiktas būtent J. O. Širvydo vardas. 2001 m. iki balandžio mėnesio (balandį J. O. Širvydo gimtadienis) gavome savivaldybės patvirtinimą“, – prisiminė L. Skardžienė. J. O. Širvydo vardo suteikimas 2001 m. sutapo su mokyklos gyvavimo 50-mečiu. „Jam intensyviai ruošėmės. Tvarkėme mokyklą ir jos kiemą, padėjo buvę mokiniai: Rokiškio miškų urėdijoje dirbęs Rimantas Kapušinskas, viešinimo darbais užsiėmė žurnalistas Skirmantas Pabedinskas… Organizavome didžiulę šventę, sukvietėme visus buvusius mokyklos mokinius, dalyvavo rajono meras Gediminas Matiekus. Dar iki vardo suteikimo knygnešio gimtinėje pasodinome medžių alėją ir ilgą laiką ją prižiūrėjome, kol tai tapo nebe mūsų jėgoms, prižiūrime kapą. Renkant atsiminimus apie knygnešį tuomet pagelbėjo miestelio gyventoja Irena Pakenienė “, – kalbėjo L. Skardžienė. Labiausiai jai į atmintį įstrigo vieno senolio pasakyti žodžiai, kad miestelis tiek žmonių nematė, kiek matė per Širvydo laidotuves. Pasak jos, nors J. O. Širvydas buvo laisvamanis, bet žmonės apie jį atsiliepė labai šiltai.
Kadangi knygnešio gimtadienis švenčiamas labai gražiu laiku – balandžio pradžioje, tai kasmetiniai renginiai išsirutuliojo į vieną šventę: mokyklos gimtadienį ir J. O. Širvydo paminėjimą.
Projektą iš dalies remia
