Nostalgija praeičiai, arba noras susitikti draugus

Durys atvertos visiems

Donatas KARALIŪNAS, gimnazijos direktorius: „Kodėl imta organizuoti susitikimus?  Tai įvyko savaime. Buvusių abiturientų laidos prašė kabinetų susitikti, tad pagalvojom, kodėl neorganizuoti ir tiems, kurie atvažiuoja susitikti ne jubiliejų proga. Buvo aktyvių mokinių, kurie ėmėsi organizuoti kavinės veiklą (tuo metu ten  buvo buities darbų kabinetas). Žodžiu, atvėrėm mokyklą visiems. Traukia į ją nostalgija jaunystei, prisiminimai, draugai. Jaunimui gal dar nėra labai didelės nostalgijos – ji ateis vėliau, bet ir jie grįžta į mokyklą, nes čia vyko ne tik pamokos, bet ir išvykos, renginiai, žinoma, buvo draugų.“

Jaučiasi laukiami ir savi

Violeta KARALIŪNIENĖ (Gildutytė), daugelio susitikimų mokykloje organizatorė:  „Kasmet organizuotai susitikimus švenčia 4–5 abiturientų laidos. Labai smagu, kad į mokyklą grįžta tie, kurie ją baigė prieš 60 ar 55 metus. Tačiau šiais metais aktyvus ir jaunimas – iš baigusių prieš 10 metų planuoja atvykti apie 20 abiturientų. Negalima teigti, kad jauni žmonės pasyvūs, tačiau šią dieną mieste vyksta ir sporto šventė, tai dalis buvusių mokinių dalyvauja sporto varžybose. Taip pat daug jaunų žmonių išvykę į užsienį, ten kuria savo gyvenimą, ne visiems pavyksta šią dieną sugrįžti į gimtinę.

Jau daug metų organizuoju šią šventę, kasmet reikia rasti naujų idėjų. Tai yra savotiškas iššūkis, nes jau tradicija tapo meninė programa aktų salėje, o vasarą rasti atlikėjų (netgi mokinių) yra sunku. Stengiamės, kad tai būtų su Pandėliu susiję žmonės, nesamdome ,,svetimų“. Dažniausiai remiamės savo mokiniais, padeda Pandėlio universalus daugiafunkcis centras, koncertavo buvęs mokinys Andrius Apšega ir kt.

Reikia ir rėmėjų, džiaugiuosi, kad atsiranda buvusių mokinių, kurie paremia šventės organizavimą, nes mokykla tokių lėšų neturi. Tačiau, be abejo, vasarą reikia aukoti savo laiką, atostogas, negali tuo metu išvažiuoti, netgi savo šeimos nariams skirti reikiamo dėmesio, nes eini į mokyklą, repetuoji, ruoši ekspozicijas muziejuje ir pan. Kas tą skatina daryti? Tai tikriausiai žodžiai tų, kurie sako, kad atvykę čia, į savo mokyklą, energijos įsikrauna visiems metams, kad gyvena nuo susitikimo iki susitikimo, kad net labai negalėdami ar sirgdami, jau neturėdami Pandėlyje giminaičių, atvyksta į mokyklą ir čia jaučiasi laukiami ir savi.“

Daug nematomų darbų

Alvyda VAŠKEVIČIENĖ (Gabrėnaitė), 5 metus dirbusi gimnazijos  direktoriaus pavaduotoja: „Rimčiausias mano klasės susitikimas buvo prabėgus 5 metams po baigimo. Dabar esame išsiblaškę, pasyvūs, nėra branduolio, kas sukviestų, suvienytų. Kai dirbau direktoriaus pavaduotoja, teko organizuoti buvusių mokinių susitikimus. Daug gerų emocijų sukeldavo pasiruošimas. Mokyklos kolektyvas – mokytojai, darbuotojai – viską apgalvodavome iki smulkmenų. Pamenu, net išstudijuodavome klasių nuotraukas: kas kada baigė, kuriuos žmones galėtume pakalbinti per šventę, pastudijuodavome jų biografijos faktus.

Susitikimus smagu prisiminti. Labai didelį indėlį įnešė prieš mane dirbusi buvusi direktoriaus pavaduotoja Janina Kubilienė, jinai man davė daug organizacinių patarimų. Pirmuosius susitikimus ruošėme su nakvyne – atvykusius apgyvendindavome spec. klasių bendrabutyje, nes būdavo nemažai garbingo amžiaus žmonių. Įdomu tai, kad jie norėdavo pabūti savo klasėse, susirasti savo suolą, lentą…

Viskas buvo daroma iš idėjos, iniciatyva eidavo iš mokykloje dirbančių mokytojų, kurie patys baigė šią mokyklą. Daug atlikdavome nematomų darbų: papuošdavome koridorius ir sceną, tekdavo sutvarkyti mokyklą. Tai būdavo komandinis darbas. Norint paįvairinti koncertinę programą, kilo idėjų dėl pasirodymų, tad koncertuodavo ir mokytojų šokių kolektyvas.  Pasirodė vienais metais, kitais, sulaukdavo ovacijų ir paraginimų neišsiskirstyti.

Iš atvykusiųjų esu girdėjusi tik šiltus atsiliepimus, kad gera sugrįžti, jaučiasi laukiami, pagerbti, nes jų patirtis buvo priimta, išklausyta.“

Palaimingi auklėtojai

Regina BALTUŠIENĖ (Kučinskaitė) mokyklą baigė 1975 m., joje  dirba mokytoja: „Kas traukia į mokyklą? Tai paslaptis, kurią sunku nusakyti. Skatina susitikti nostalgija, prisiminimai. Manau, didelė dovana tenka toms klasėms, kurios tebeturi gyvus auklėtojus. Mes dar turime ir pirmąją mokytoją Vaclovą Kulikauskienę! Nesu išleidusi nė vienos abiturientų laidos, tad per susitikimus dairausi pažįstamų mokinių. O jei dar gerą žodį pasako, tai būnu pakylėta. Palaimingi tie, kurie išleido nors vieną abiturientų laidą. Tačiau vien sukviesti per maža. Esu dėkinga bendraklasiams, organizuojantiems mūsų susitikimus. Vienas jų – vilnietis Eugenijus Stumbrys. Jis net paruošė ir išsiuntinėjo viešas asmenines anketas, kurias skaitėme susitikę.“

P. S. Toji anketa net 34 puslapių, joje atsispindi klasės santuokų, automobilių įsigijimo dinamika, begalė kitų įdomių dalykų ir sudarytas „statistinio klasioko“ portretas, iliustruotas išvykų nuotraukomis.

Į susitikimą – tautiniais drabužiais

Pernai vyko 1978 m. baigusiųjų mokyklą susitikimas po 40 metų. Viena tos laidos klasė nustebino – į mokyklą atėjo vilkėdama  tautinius drabužius. Dvi iš jų – Rita Vorobjovienė  (Šmergelytė) ir Aušra Skaburskienė (Dilytė) – pasakojo, kad tuomet dalyvavo 17 bendraklasių iš 25. „Kadangi metai buvo paskelbti tautinio kostiumo metais, be to, Lietuva šventė savo šimtmetį, tai Birutei Spundzevičienei (Jankūnaitei) ir Rimai Masteikienei (Slėnytei) dar sausio mėnesį kilo mintis pasiūlyti rengtis tautiniais kostiumais. Ši žinia apskriejo visus bendraklasius“, – kalbėjo R.  Vorobjovienė.

Kostiumus vienos skolinosi iš bažnyčios, kitos – iš folkloro ansamblių, važiavo į Biržus pirktis lino audinių ir palaidines, prijuostes siūdinosi pas pandėlietę siuvėją ir stengėsi išlaikyti autentiškumą – rūbuose vengė mūsų kraštui nebūdingų spalvų. Vyrai buvo kuklesni – kas juosta persijuosęs atėjo, kas trispalvę peteliškę užsisegė. Klasė rinkosi prie miniatiūrinės Gedimino pilies miesto parke ir iš ten žingsniavo per miestelį iki gimnazijos. Žinia apie neeilinį sumanymą jau buvo plačiai pasklidusi, tad besibūriuojantys miestelėnai plojimais palydėjo bendraklasius. Nemenko dėmesio jie sulaukė ir mokykloje. „Daugybė žmonių išvažiuoja į užsienį, internete – anglų kalba, laidose „Lietuvos balsas“ ir „Lietuvos  talentai“ – anglų kalba. Kas mums lieka? Kažką reikia palikti kitoms kartoms. Nors tai, kuo mes buvome“, – dėstė moterys.

Kas traukia susitikti mokykloje? „Tikriausiai ta geroji dvasia… Kur jūs dar rasite įstaigą, kuri mus sieja su vaikyste, su nerūpestingu gyvenimu, kada viskas padėta ant stalo? Iš čia išėjom į gyvenimą. Auklėtojos Janinos Kubilienės nebeturime. Ji tik trejus metus buvo mūsų vadove, bet išmokė bendrumo, skersai išilgai išvažinėjome istorines, žymias Lietuvos vietas, buvome Salaspilyje (Latvija), Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Baltarusijoje. Neturėjome fotoaparatų, todėl mažai turime nuotraukų, tačiau bendrumo jausmas tikriausiai perimtas iš jos. Bendraujame ir ne per šventes, nuvykstame į bendraklasių artimųjų laidotuves“, – kalbėjo R. Vorobjovienė.

Pasak A. Skaburskienės, netekus auklėtojos, „pamote“ liko paralelės klasės vadovė G. Samulėnienė. Tiesa, anksčiau susitikimai vykdavo kas 5 metus, bet perkopus 50 metų amžių jie sutankėjo. Surengti susitikimą ne mokykloje nekyla minčių, nes gimnazijoje yra muziejus, kuriame sukaupta visų mokyklų istorija, mokinių kūryba, nuotraukos, prisiminimai. „Ir per dukrų išleistuves kalbėjau: vaikai, nieko kito iš nerūpestingos vaikystė ir jaunystės nelieka, tik prisiminimai apie mokyklą, kurioje praleista tiek metų. Nenutraukite ryšių su ja.  Ar pasiėmę atestatą suprantate, kad čia jau viskas? Nebeskambės skambučiai ir niekas nerodys pirštu, kaip kada elgtis? Susibėkite ten, kur yra ką prisiminti“, – įsitikinusi R. Vorobjovienė.

Pašnekovių manymu, net neturi kilti klausimų, kokioje vietoje susitikti, nors jos „perėjo visas mokyklas“, t. y. mokėsi „raudonojoje“, „baltojoje“ ir vidurinėje mokyklose. Su jomis sieja ir vaikystės, jaunystės draugai, nes jie „nebuvo savanaudžiai, nerūpėjo turtas ir karjera.“

Tai, kad ir kitiems svarbu sugrįžti, rodo ir šis atvejis: kai buvo remontuojamas gimnazijos pastatas, susitikimai nevyko, tačiau daugelis  taip buvo įpratę prie susitikimų, kad suvažiavę iš toliau pasitiesė paklotus pievelėje prie mokyklos ir… vakarojo.

Vertina bendravimą

Genovaitė Samulėnienė, buvusi mokytoja, išleidusi 7 abiturientų laidas, apie kiekvieną turi ką papasakoti.  „Reikėdavo mokinius pažinti,  rašyti charakteristikas, tad lankydavome namuose.  Organizuoti ekskursijas – mano hobis, todėl daug keliaudavome. Gausias  klases būdavo sunku išvežti, reikėdavo didelio autobuso. Juos užsidirbdavome po pamokų – kolūkiuose rinkdavome akmenis, tvarkydavome linus, statybvietėse rūšiuodavome plytas. Mus jungė bendri renginiai, ekskursijos, vakarėliai, gimtadieniai, mokiniai buvo aktyvūs, o dabar „sulindę“  į telefonus. Anksčiau bendravimas buvo tiesioginis, juk prieš 50 metų nebuvo televizijos! Mokykla buvo bendravimo vieta – vyko šokiai, disputai, valandėlės… Mokydavau net garbės sargyboje stovėti (prie mirusiojo – aut. past.). Tai suburia. Dabar mokiniams nebėra noro užsibūti mokykloje – pasibaigė pamokos, sėda į autobusus ir išvažiuoja“, – šiuolaikinę ir ankstesnę mokyklą lygina mokytoja.

Ji džiaugiasi, kad šįmet susitiks laida, baigusi mokyklą prieš 50 metų. Joje mokėsi net 38 mokiniai, su ja įvesta tradicija švęsti šimtadienius. Kalbėdama apie mokinių ir mokytojų santykius atvira: „Mokinio neapgausi, jis atskirs, ar tu jį bari mylėdamas ir norėdamas gero, ar savo nervus išliedamas. Su dabartiniais vaikais nenorėčiau dirbti, nes jie žino tik teises, o pareigų – jokių. Jei man būtų 19 metų, eičiau dirbti į mokyklą. Bet tik į senąją. Ten buvo visai kitokie žmonių tarpusavio ryšiai. Mylėjau mokinius, jie tai jaučia, ir susitikimuose aš jaučiuosi laiminga. Turiu kiekvienoje laidoje numylėtinių, t. y. tų, kurie po šitiek metų parašo sveikinimų, aplanko. Šįmet gavau velykinį sveikinimą  iš Paberžės, ant voko buvo klaidingai nurodytas mano vardas. Pasirodo, jį parašė auklėtinio, tolimųjų reisų vairuotojo, žmona… Šįmet iš pirmosios laidos gavau sveikinimą su gimtadieniu. Pagalvokit! Kartais net apsiverkiu. Ar per susitikimus pašokdina? O Dieve, taip! Juk mokykloje vykdavo valso konkursai!“

Energinga mokytoja  visuomet tampa mokinių susibūrimų siela. Ji tik apgailestauja, kad „iš visų laidų daug mirusių, kad  kai kurie atvažiavę nebeturi kur prisiglausti, nes nebėra artimųjų“. Beje, jos vyras Adolfas Samulėnas buvo ne tik mokyklos antrosios laidos abiturientas, bet ir tapo direktoriumi.

Šiek tiek ekspromto ir strėlės švietimo sistemai

Klasė, kurioje mokėsi Virginijus Lukošiūnas ir Danguolė Jucikienė (Jansonaitė), mokyklą baigė 1984 m. Jų klasė reguliariai susitinka kas penkerius metus, suvažiuoja daugiau nei pusė mokinių, kartais entuziastingai prisideda ir išėję po 8 kl.  Visi susibūrimai, išskyrus du paskutiniuosius, vyko mokykloje. Virginijus ir Danguolė prisipažįsta – jie yra vieni iš organizatorių.

Kas išugdė bendruomeniškumo jausmą? „Didžioji dauguma to laikmečio žmonių susitinka. Toji švietimo sistema ugdė kolektyviškumą, po to pereita prie naujos koncepcijos, kuri ugdo individualybes.  Štai ir atsakymas, kodėl dabartiniai mokiniai nenori susitikti – tai užprogramuota pačioje švietimo sistemoje. Vaikas baigia pradinę mokyklą, tada eina į progimnaziją, gimnaziją.  Kurią vaikui laikyti svarbiausia?  Tai nutraukia ryšį. Pranašesnės miestelių mokyklos, nes vaiką augina ir užaugina pačios, nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Dar  kolektyviškumą suardo pasirenkamieji dalykai, nes klasė išskaidoma“, – įsitikinęs Virginijus. Danguolė papildė – dabar kartais ta pati klasė išleistuves švenčia atskiromis grupelėmis. Jos manymu, bendrumą ugdė ir tai, kad daugelį darbų, pavyzdžiui, pasiruošimą karnavalams, auklėtoja Vilhelmina Šileikienė atiduodavo į mokinių rankas. Žinoma, paskui pakritikuodavo, nes buvo griežta, bet teisinga.

Mokykla juos traukia, kadangi neatsiejama nuo draugų. Susitikus tapo įprasta pirmiausiai  nuvykti prie mirusio bendraklasio kapo.

Virginijus juokaudamas prakalbo apie susitikimus, kuriuos organizatoriai „sužlugdė“. Viename jų buvo leista pasisakyti kiekvienam, kaip jis gyvena, o kiti klausinėjo. „Atvirai pasakius, šis reikalas labai prailgo. Ne veltui sakoma, kad „baliuje“ negali būti daugiau nei trys pasisakymai. Dar kitą sužlugdėme trise – susiginčijome dėl švietimo reformos, o kiti nuobodžiaudami turėjo klausytis mūsų rietenų“, – šypsodamasis prisiminė pašnekovas.

Kartą jie pasitiko patekančią saulę mirkdami kubile, kitąkart su bendraklase  paveldosaugininke paryčiui ėjo į kapines apžiūrėti senų paminklų…

Jų klasę emociškai traukia susitikti. Mokslo metais ekspromtu susibėgdavo „pasitūsinti“ ir neįkliūdavo, o paralelė klasė  „tūsams“ pradėdavo ruoštis prieš dvi tris savaites ir įkliūdavo, nes per tą laiką gandas pasiekdavo mokytojus.  Taip ir dabar – ana klasė jau surengė susitikimą, o pašnekovai dar tik per Onines susibėgs. Žinoma, iš pradžių į mokyklą, paskui – į erdvius bendraklasės namus.

Liejo pamatus dabartinei gimnazijai

Nijolė Karpinskienė (Likaitė)  su bendraklasiais susitiks po 60 metų. „Suvažiuos apie 11–12 žmonių. Pirmasis susitikimas įvyko po dešimtmečio, mano tėvų namuose. Tada mokykloje jie dar nebuvo organizuojami, tiesiog per Onines susirinko tie, kurie suvažiavo į miestelį. Tada patys save kritikavome, peikėme ir gyrėme mokytojus… Tiesiog išsiliejome, buvom jauni…  Po dvidešimtmečio parsidėjo organizacija – jos ėmėsi bendraklasė Janina Kubilienė. Pradėjome matytis dažniau, atsirado kitoks bendravimas, tapome santūresni  (juokiasi – aut. past.).  Pavieniui susibėgame kasmet, kartais prisišliejame prie kitos laidos. Kai kurių nesame matę nuo mokyklos baigimo. Artėjant Oninėms, atsiranda trauka. Bendradarbiai sakydavo – tu jau lėksi. Aš čia semiuosi švento peno, lyg jaučiuosi įnešanti kažką gero į mokyklą“, – dalijasi mintimis moteris.

Jos laida išskirtinė, nes, pasibaigus mokslo metams, dvi savaites vykdavo darbinė veikla, tad po 10 klasės teko lieti… dabartinės gimnazijos pastato pamatus. „Vaikinai mediniais neštuvais nešdavo betono masę ir pildavo į pamatų duobes. Žinoma, jų vienų nepalikdavo, prižiūrėdavo. Kai baigėme darbą, kai kas abejojo, ar pastatas stovės, nes pamatai liko kreivi. Kai grįžtame  į mokyklą, vis žiūrime, kaip tuos pamatus ištiesino (juokiasi – aut. past.). Bet jie stovi!“ – nesiliovė juoktis  N. Karpinskienė.

Kalbantis telefonu, kartais pasigirsdavo popieriaus šiurenimas. Pasidomėjus, ką pašnekovė varto, paaiškėjo – ji nuo 1959 m. veda „sąrašiuką“, kas ir kokiame klasės susitikime dalyvavo.

Jos vyras Stanislovas Aloyzas Karpinskas – taip pat šios mokyklos auklėtinis, mokyklą baigė 1957 m. Pirmąjį susitikimą organizavo buvęs klasės seniūnas Algimantas Palivonas, vėliau iniciatyvos ėmėsi S. A. Karpinskas. Jų klasė 1987 m. įsivedė tradiciją susitikti kas penkerius metus, tačiau nuo 2015 m. nutarė susitikti dažniau – kas trejus. „Susirinkdavo 23 bendraklasiai iš 31, dabar susiburiame 7. Skatina noras susitikti draugus“, – daugelio mintis reziumavo pašnekovas.

Projektą iš dalies remia