– Nors baigei aktorystės studijas, vis labiau linksti prie rašymo? Kodėl?
– Manau, pamilau rašymą labai ankstyvo amžiaus. Kiek pamenu, pirmuosius tekstus parašiau pradinėse klasėse, esu labai dėkinga, kad mano mokytoja Jūratė Deksnienė, nuo mažų dienų pastebėjusi mano polinkį į menus ir į rašymą, mane nuolatos skatino ir gyrė kiekvieną mano naują „kūrinį“.
Niekada negalvojau, kad rašymas kažkada taps pagrindine mano veikla. Manau, kūrybiškam žmogui nėra svarbu kur – teatre, dailėje, muzikoje – svarbu išreikšti save per kūrybą. Šiandien mano pagrindiniu įrankiu tampa rašymas. Ir tai jokia naujiena – nemažai mano kolegų, tebebūdami teatre, pradėjo linkti į rašymą. Gera matyti, kad daugumai iš jų rašyti sekasi ne prasčiau nei scenoje. Mane asmeniškai rašymas lydėjo visą gyvenimą: paauglystėje rašydavau „blogus“, vėliau atsirado ir mano puslapis, kuriame skelbiau savo mintis, o šiandien galiu džiaugtis, kad po truputį viskas nugula ir į realių knygų puslapius. Pamenu, kartą, kai per paskaitą akademijoje vienas iš profesorių „pagavo“ mane rašant tekstą (tuo metu turėjau analizuoti kolegų vaidybą), mažomis raidelėmis kaip priminimą sau parašiau: „kitą kartą rašyti labiau pasislėpus“. Šiandien slėpti nieko nuo nieko nebereikia. Matyt, taip tikrieji pašaukimai ir „atsisijoja“.
– „Dėkingumo dienoraštis“ – kokia tai knyga ir kaip ji gimė? Papasakok apie ją daugiau.
– Dėkingumo praktika mane lydėjo daugybę metų, kol šis dienoraštis išvydo dienos šviesą. Tiesą pasakius, pastaruosius penkerius metus trankiausi po visą Aziją ieškodama įvairiausių būdų „nušvisti“. Teko pabūti ir Indijos jogos ašramuose, ir Nepalo meditacijos stovyklose, Indonezijoje ėjau pas visus įmanomus būrėjus, šamanus, kol galiausiai supratau, kad stebuklai vyksta ne išorėje, bet viduje.
Tik nuo mūsų priklauso, ką ir kaip matome aplinkui save. Taip į mano gyvenimą atėjo dėkingumas. Kai pradėjau kas dieną ieškoti priežasčių būti dėkinga, viskas staiga pasikeitė. Ir net tuomet, kai prasidėjus pandemijai griuvo mano visi verslai ir planai, grįžusi į Lietuvą iš Balio sėdėjau savo kaime tarp miškų ir mąsčiau – nieko nebeturiu – nei namų, nei darbo, nei ateities planų, reikės kažkaip pradėti viską iš naujo.
Todėl pradėjau nuo dėkingumo. O knyga gimė savaime. Neslėpsiu, kai ją kūriau, galvojau apie vienetinį variantą – knygą sau, kur sudėčiau visas praktikas, kurios man per visus tuos kelionių metus pasitvirtino. Vėliau, kai knygos maketas buvo baigtas, pagalvojau, kad tikriausiai ne aš viena „ant šito svieto“, kuriai taip padeda dėkingumo praktika. Todėl nusprendžiau pažiūrėti, ar prilips ši knygutė lietuviams. Prilipo. Šiandien užsakiau jau trečią knygų tiražą. Jau beveik metai kaip „Dėkingumo dienoraštis“ gyvuoja mano puslapyje (www.agneamalija.com), per tuos metus atrado ir kitus namus Vilniaus knygynuose. Manau, kad per ateinančius apsigyvens ir visoje Lietuvoje. Esu laiminga sulaukdama daug žinučių iš pažįstamų ir niekad nesutiktų žmonių apie tai, kaip vos 5 min. per dieną užimanti praktika keičia jų gyvenimą, mintis ir nuotaiką. O knygutės konceptas labai paprastas – tai dienoraštis be datų, kurio puslapiuose žmogus kiekvieną dieną (arba kada jaučia) įrašo kelis dalykus, už ką tądien jautėsi dėkingas, už ką jaučiasi dėkingas sau. Yra ir kitų skyrių, kurių čia nenoriu išduoti, bet kurie, manau, padeda surasti atsakymus į klausimus, per retai sau užduodamus.
Negaliu prisiimti visų laurų tik sau, juk ne aš išgalvojau šią praktiką. Pasaulyje yra šimtai dėkingumo dienoraščių, praktikų, net dėkingumo mokytojų. Manasis nuopelnas čia galėtų būti tik tai, kad aš savo kasdienį ritualą „aprengiau“ man patinkančiu rūbu ir papildžiau keliomis praktikomis, kurios man be galo svarbios. Ir, matyt, tai, ką sukuri nuoširdžiai, atranda ir reikiamus žmones.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
