„Šneku, ką galvoju, galvoju ne tai, ką reikia, ir apskritai nepatyliu, kai reikia. Be to, negaliu pakęsti durnumo, net jei jis pasakojamas labai rimtais veidais ir kokių nors partijų, gaujų ar talkų vardu“, – atviras, žodžio kišenėje neieškantis vienas garsiausių Lietuvos kalbininkų, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Antanas Smetona. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse jis atsakė į „Gimtojo Rokiškio“ klausimus. Apie daug ką – spaudos perspektyvas, apie tai, kaip portaluose „žudo reklamą“ ar kas jam gražiau – Smetonė ar Smetonienė. Nebuvo nė vieno klausimo, į kurį negautume išsamaus ir atviro atsakymo…
– Pasakykite savo nuomonę apie šiandieninę žiniasklaidą. Kas, Jūsų nuomone, yra gerai, kas blogai?
– Nesu nei žiniasklaidos kritikas, nei teoretikas, todėl gilios ir argumentuotos nuomonės neturiu. O kaip paprastą skaitytoją erzina du dalykai: pirma, kai kurių žurnalistų ar net leidinių aiškiai užimama verslo ir politikos grupuočių pozicija ir tai net neslepiama; antra, kažkur prapuolęs gebėjimas atskirti antrą nuomonę nuo demagogijos, melo, propagandos.
– Girdėjau, kad Paryžiuje yra net tokie gyvenamieji rajonai, kur prancūzai intelektualai skaito tik laikraščius (popierinę spaudą), o mus jau dešimt metų gąsdina, kad spauda bus nereikalinga. Ar tikrai laikraščius išguis internetas?
– Apie Paryžių negirdėjau, nežinau. Tačiau jūsų klausime matau nesusikalbėjimo problemą. Iš jo seka, kad elektroninė spauda jau nebe spauda („spauda bus nereikalinga“, „laikraščius išguis internetas“). Na pamąstykime: kažkada buvo ritiniai ar pergamentas, o juose ranka perrašytas tekstas. Vėliau pergamento ir rankų darbo buvo atsisakyta – atėjo popierius ir spaudos mašinos. Pasikeitė epocha, pasikeitė rašymo priemonės ir technologijos, bet ar nuo to knyga pasidarė nebe knyga? Ar nuo to pasikeitė turinys? Dabar dar vienas virsmas – popierių keičia elektroninė laikmena. Ar nuo to pasikeitė knyga? Koks skirtumas, koks laikraštis – popierinis, elektroninis ar sienlaikraštis? Ir vienas, ir antras, ir trečias gali (ne)meluoti, gali (ne)klaidinti, gali būti (ne)profesionalus, gali būti geltonas/žalias/raudonas ir t. t. – štai kas svarbu. Ir kaip tai susiję su forma? Niekaip. Forma yra tik patogumo ir įpročio klausimas, laikraščio atveju dar ir operatyvumo. Ir tiek. Todėl, manau, čia pats gryniausias rinkos/vartotojo pasirinkimo ir prioritetų klausimas. Nepamirškime, kad laikraštis dar ir verslas. Taigi, jei skaitytojas pirks popierinius laikraščius ir jiems netrūks reklamos užsakovų, gyvuos tie popieriniai laikraščiai. Jei skaitytojai persimes į internetą, popieriniai laikraščiai numirs, nebeapsimokės jų leisti. Taigi, nieko asmeniško – tik verslas. Žvilgtelėkite į „New York Times“ arba „Lrytas“ elektronines versijas. Popierinis „Lietuvos rytas“ dar yra. Ir „New Yor Times“ popierinis berods dar leidžiamas, bent jau sekmadieninis leidimas, per 200 puslapių. Ar jų elektroninės versijos jau nebe laikraščiai ar kiti laikraščiai? Ir pažiūrėkite, kiek skaitytojų turi vienos ir kitos versijos. Popierinės aiškiai pralaimi. Taigi, skaitytojų pasirinkimas aiškus. Beje, elektroninė versija sukuria labai svarbią papildomą vertę – pamėginkite šiandien perskaityti pirmuosius abiejų laikraščių popierinius numerius. Biblioteka, užsakymas, galbūt atsisiuntimas, laikas ir pan. – žodžiu, galvos skausmas. O žvilgtelėkite į „New York Times“ elektroninį archyvą – nuo pat pirmojo numerio XIX a. viduryje viskas iš karto po ranka. Taigi, ateitis aiški – laikraščio forma keisis (bet jis vis tiek bus laikraštis), o kiek tai užtruks, lems skaitytojų įpročiai ir nostalgija.
– Iš kur esate kilęs, ar mokate tarmiškai ir kaip manote, ar mes, lietuviai, ilgai išsaugosime tarmes?
– Mano pase gimimo vieta nurodyta Rusija. Todėl čia ir šnekėti nėra ko. Tarmių gyvavimo klausimas visiškai nesusijęs su tuo, ar mes lietuviai, ar ne lietuviai. Tautos gyvena ir nueina tam tikrus visiškai objektyvius raidos etapus – nuo gentinės izoliacijos iki megapolių ir postindustrinių visuomenių, nuo teritorinio kalbos susiskaidymo iki visos tautos bendrinės kalbos, modernios visuomenės standartinės kalbos. Dėl įvairių vidaus ir išorės priežasčių tautos gali modernėti arba degraduoti, gali skaidytis arba vienytis. Taigi, jei eisime atskirties ir izoliacijos keliu, jei bendrinės kalbos mums nebereikia, taip – tarmės gyvuos. O jei aukštaitis veda dzūkę, apsigyvena Suvalkijoje, po dvidešimties metų duktė išteka už žemaičio ir visi persikelia į Vilnių arba Londoną, atspėkite, kokia tarmė bus anūkų? Greičiausiai jokia. Jų tarmė – bendrinė kalba, išmokta mokykloje, arba sekmadieninių mokyklų puskalbė. Taip, bus užsispyrėlių, bus namisėdų, bet aš čia kalbu apie bendrąsias tendencijas. Uždarumo mąžta, reiškia, ir tarmėms erdvės taip pat vis mažiau.
– „Jau daugiau nei 50 metų tuščiai ginčijamės dėl trijų nelemtų raidelių q w x – Jūsų žodžiai. Ar tie ginčai jau baigti? Ar jie kada nors baigsis ir kokia jų prasmė?
– Sunku pasakyti. Matote, specialistui tai labai paprastas klausimas – bendrinės lietuvių kalbos daugiau ar mažiau oficialiuose rašybos aprašuose ir gramatikose jau daugiau kaip šimtas metų parašyta, kad svetimvardžius galima rašyti lotynišku raidynu. Viskas. O politikai ir politikuojantys kalbininkai ar puskalbininkiai – ką aš žinau, kada ir kas jiems šaus į galvą ir kam to reikia. Manau, ir niekas To nežino.
– Kaip Jums gražiau skamba ištekėjusios moters pavardė Smetonė ar Smetonienė?
– Smetonė man skamba negražiai. Smetonienei taip pat. Todėl ir liko Smetonienė, o mūsų anūkė Smetonaitė. Ir Zvonkė, ir Bunkė man irgi nelabai gražu. Bet tai ne mano reikalas. Yra tokia galimybė, žmonės ja naudojasi, ir tai jų reikalas. Iš pavardės Putys irgi nebūtų labai gražu. Tačiau, jei jau kalbate apie gražumą (nors iš tiesų tai ne gražumo, o lietuvių kalbos žodžių darybos reikalas), nespekuliuokime tik negražiais pavyzdžiais – ir apskritai, kas gali pasakyti, kas gražu, o kas negražu? Žvilgtelėkime plačiau ir sąžiningiau, tada gal ir gražumas atsiras. Štai dar keletas pavyzdžių: Onė Baliukonė, Eglė Juodvalkė, Viktorija Daujotė. Man tikrai Daujotė daug gražiau už Daujotytę. Ir Vilkė ar Lapė man būtų daug gražiau už Vilkienę ar kokią Lapienę. Taigi, gražumas yra labai subjektyvus dalykas, todėl pasilikime jį sau. O į šias pavardes privalu žiūrėti per lietuvių kalbos žodžių darybos sistemą – būtent šia prasme viskas gerai su tomis pavardėmis.
Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
