Povilas STUMBRYS
Už ką?
Po Notigalės tragedijos liudijimus „bevaikščiodamas“ atsitiktinai suradau žmogų, išgyvenusį didžiausią sovietinio režimo lagerių sukilimą. Eidžionių kaime (Pandėlio sen.) gimusį rokiškėną Alfonsą Naulį. Svetimų sunkiai prikalbinamą atsiverti apie ypatingojo lagerio žiaurumus. Už ką žemę dirbęs jaunas kaimietis buvo ištremtas į ypač žiaurių gyvenimo sąlygų lagerį? „Už nieką“, – sakė A. Naulis.
Ir pasakojo… Kai 1944 m. Lietuvon užėjo rusai ir buvo paskelbta mobilizacija, tryniausi namuose, prie ūkio. Tada buvo toks laikas. Kurie nenorėjo eit tarnaut rusams, slapstėsi miškuose. Iš mūsų, Eidžionių kaimo, daug šaukiamo amžiaus vyrų buvo, gal net 16. Aš buvau dar ne šaukiamojo amžiaus, tai manęs nelietė. Mūsų kaimo pamiškės lauke susirinkdavo vyrai, kai kurie jau po kariuomenės, mokyti karinio parengimo, ir treniravosi. Jei ką pajusdavo blogo – tuoj miškan. Kas pasitraukdavo Panemunin, kas – kitur. Paaugęs buvau, su kitais pusberniais trynėmės pamiškėse. Smalsu pažiūrėt, ką kaimo vyrai ten daro. Mano pavarde buvo smetoniškas kareivis, vyresnis už mane, Naulis, tarnavęs Kupišky, o 1940 m. dar lyg milicijoj Rokiškyje dirbo. Jį skrebai namuose rado ir paėmė. Tai gal šis pripasakojo ko ar dėl tos pačios pavardės? Vis, žiūrėk, skrebai ateina į mūsų namus, pažiūri, patardo…
Mane tardė dėl bet kokio pamiškėse šaudymo. Mat iš mūsų kaimo daug vyrų miške buvo. Gal pamiškėj suimtieji nurodė skrebams, kad ir aš ten vis tryniausi. Du kaimynų vyrai miške slapstėsi. O mane paprašė paliuobt jų gyvulius, nes tarnaitės nebebuvo. Bet ji žinojo, kas gyvulius liuobia, tai skrebams ir pasakė: „Naulis.“ Atėję kareiviai ir skrebai tėvą išsivedė, reikalaudami pasakyt: „Kur Šakiai?“ Sumušė, sulaužė kaulus, reikalaudami išduot kaimynus… Jei ne tėvas, būčiau aš papuolęs. Tėvą paleido, bet tardymai nesiliovė.
Sukurpė bylą
1944 m. rudenį suėmė kaimyną Ketvirtį, nuvežė Rokiškin. Jis prisipažino, kad buvo miške. Skrebai klausia jo: „Naulis šautuvą turėjo?“ Tas ir patvirtino. 1945-ųjų pavasarį atėjo ir suėmė mane. Išsivarė Pandėlin, tardė, kur miškiniai. Uždarė. Skrebai geria alų, liepia man nusiaut odinius čebatus. Viršininkai gi jie. Rytojaus dieną išvežė mane arkliniu vežimu Rokiškin. Pamenu, lietus labai lijo. Motina atvežė man valgyt, bet liepė viską vežtis atgal. Kitus, labai įtartinus, ilgai tardė, bubijo kaip kriaušes, o mane patardę paleido. Bet po trijų mėnesių ir vėl paėmė. Mėnesiui, trijų valsčių vyrų kariniam parengimui. Rokiškio dvaro rūmų kieme vaikštinėjom kur kas, pamenu, ievos žydėjo.
1949 m. gruodyje mane areštavo ir nuteisė už dalyvavimą nacionalistinėse bandose. 1950 m. pasirašau orderį: namai, turtas aprašyti, ir – sudiev, kvietkeli. Nugabeno Panevėžin, Maskva už akių mane nuteisė 10-iai metų. Iš Panevėžio kalėjimo – Vilniun, iš jo po mėnesio – etapan, Čiorny voron stotin, gyvuliniais vagonais. Į juos grūda ir grūda, šimtus tokių kaip aš. Niekas nežino, kur veš. Prie traukinio – spec. vagonai, Mordovijon, į paskirstymo punktus. Iš tenai – ešalonan, Sibiro magistrale Kazachstanan, Karagandos sritin. Ir – Džezkazgano lageriuos.
Į kalinių mirties fabriką
Kengyro (Džezkazgano) lageris įsteigtas 1939 m. „Nuo karo su japonais likę barakai, pusė jų žemėse. Tikras lagerių fabrikas“, – pasakojimą apie nedylančią skaudžią patirtį tęsė buvęs Kengyro politinis kalinys Alfonsas.
Iš pradžių lageryje kalinti japonų karo belaisviai, vėliau įvairių tautybių kaliniai ir karo belaisviai. Lietuviai, tarp kurių vėliau atsidūrė ir A. Naulis, Kengyro lageryje kalinti nuo 1945 m. Lageryje buvo du kalėjimai kriminaliniams kaliniams ir trys lagerio skyriai politiniams: I – moterų, II ir III – vyrų.
Lageryje – nepriklausoma respublika
Kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios. Jie dirbo vario rūdos kasyklose, akmens karjere, statė Džezkazgano miestą ir metalurgijos kombinatą. 1954 m. gegužės 16 d. 3-iajame (vyrų) skyriuje prasidėjo sukilimas. „Kas organizavo jį, nežinau gerai. Pasakojo, kad kalinį nušovė darbo zonoj, prieš mirties liniją. Tada kaliniai sukilo. Neina niekas į darbą, ir viskas. Grasino sušaudyt, užpjudyt šunimis, bet nėjom. Lietuvių tame skyriuje daug buvo“, – pasakojo A. Naulis.
Per sukilimą lageryje buvo apie 7 000 kalinių: 2407 politinių kalinių moterų, apie 3 190 politinių kalinių vyrų ir 1 400 kriminalinių kalinių. Tarp politinių kalinių – 700 lietuvių.
„Sukilimo išvakarėse pajutusi pasipriešinimą lagerio vadovybė į politinių kalinių, įskaitant moterų lagerio zoną, atgabeno kriminalinius kalinius. Galvojo, šie išprovokuos smurtą ir atvers kelią jėga maištą užgesint. Bet kriminaliniai kaliniai su politiniais susivienijo ir visi atsisakė dirbt. Nors prižiūrėtojai bandė išprovokuot, kelis kalinius nušovė, moterys kriminalinius kalinius paslėpė ir sargybai neišdavė.
Susivieniję politiniai ir kriminaliniai kaliniai sugriovė lagerio viduje esančias užtvaras, pradėjo statyt barikadas. Sargyba kelis kalinius nušovė. Bet išsigandę saugotojai iš vidinės lagerio teritorijos pabėgo. Sukilėliai sugriovė lagerio kalėjimą ir išlaisvino sukilimo vadus. Prasidėjęs sukilimas apėmė visus tris lagerius. 40 parų niekas nėjo į darbą. Lagerio kepykla veikė, grūdų pilni sandėliai. Valgėm sočiai, tvarka buvo kaip bažnyčioj. Lagerio teritorijoje nebuvo nė vieno nusikaltimo. Visokių tautybių kalinių čia buvo. Kitaicai (kinai – aut. past.) sienas paišė, aitvarų pridarė ir pradėjo į dangų leist. Miesto visuomenė suprato ir pajuto, kad kažkas įvyko. Sovietų valdžia nutarė veikt. Suvažiavo generolų, ilgai tarėsi. Kaliniai pateikė reikalavimų: nubaust į kalinius šaudžiusius konvojaus kareivius ir prižiūrėtojus, pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, panaikint griežtojo režimo apribojimus ir kalinių numeraciją ir iš naujo peržiūrėt baudžiamąsias bylas bei neteisėtus nuosprendžius“, – vieno didžiausių lagerių sukilimų detales prisiminė buvęs kankinys.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
