Garbinga praeitis ir nelaimės
Senovėje Salos buvo Livonijos ir Kuršo pasienis, viduramžiais – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valda. Vėliau Žygimantas Senasis, Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis, šias žemes padovanojo tolimiems giminaičiams. Taip vietovė atiteko Lietuvoje galingai Radvilų giminei, o vėliau – galingiems italų kilmės didikams Morikoniams, Radvilų valdymo laikais įkurtame parke pastačiusiems dvarą.
Pasakojama, jog dvaro rūmų įkūrėjas Ignotas Morikonis 1781 m. Salose pastatė medinę koplyčią su dviem altoriais. 1867 m. prie koplyčios iš abiejų pusių pristatytos dvi zakristijos, o 1878 m. meistrai iš Berlyno padirbo keturių balsų didžiulius vargonus. Grafas Liucijonas Morikonis buvo numatęs statyti naują mūrinę bažnyčią, buvo pradėta rinkti medžiagas, vežti akmenis, bet netrukus Salų dvaras parduotas grafui Tyzenhauzui ir statyba nutraukta. Salų teisėta šeimininke tapo Marija Tyzenhauzaitė, Aleksandro Pšezdzieckio žmona.
1887–1888 m. pagal austrų architekto Georgo Vernerio projektą pastatyta dabartinė bažnyčia. Jos statybas finansavo grafienė Marija Pšezdzieckienė. Bažnyčios bokšte pakabinti 2 varpai. 1889– 1901 m. įrengti altoriai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą gerokai nukentėjo bažnyčios sienos, skliautai. Nugriauti viršuje buvę bokšteliai. 1923 m. bažnyčia apdengta, 1939 m. gerokai remontuota. Po Antrojo pasaulinio karo ją remontavo klebonas Petras Nykštas. 1975 m. pataisyta šventoriaus mūrinė tvora su mediniais vartais.
Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia – vienas gražiausių, profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje. Ji yra kryžminio plano (32×23,5 m), navose įrengti trys mediniai altoriai. Pagrindiniame fasade – 34,5 m aukščio bokštas. Bažnyčioje vos keletas detalių iš gipso, visa kita – medis nuo grindų iki skliautų.
Neeilinių darbų pradžia
Rimčiau bažnyčios būkle susirūpinta perkopus 2000-ųjų ribą. 2015 m. VĮ „Lietuvos paminklai“ atliko pastato techninės būklės tyrimus ir nustatė, kad sienų medinių konstrukcijų būklė artima saugos ribai ir turi galimos avarinės būklės požymių. Būtina keisti senąją stogo dangą, grebėstus. Reikalingas kapitalinis stogo dangos, medinių konstrukcijų bei sienų remontas, deformuojasi nuolat drėkstantys pamatai. Rengiantis maldos namų restauracijai, atlikta daugybė tyrimų.
Ilgai laukti darbai prasidėjo 2018 m. rudenį. Užsakovas – VĮ „Lietuvos paminklai“. Rangos darbų konkursą laimėjo UAB „Rokiškio apdaila“. Tuo metu parapijai vadovavo klebonas Andrius Šukys. Sutarta, jog rangovas atliks stogo ir fasadų tvarkybos darbus – bažnyčios pamatų mūro, sienų medinių konstrukcijų ir išorės apdailos, bokštų konstrukcijų ir išorės apdailos, stogo konstrukcijų, stogo dangos ir lietaus nuvedimo sistemos, langų, bokšto, lauko durų tvarkymo darbus bei žaibosaugos įvedimą.
Keletas etapų
2019 m. sausį UAB „Rokiškio apdaila“ direktorius Virginijus Rimša „Gimtąjį…“ informavo, kad jau atlikti du svarbūs darbai: sutvarkyti pamatai ir pakeisti supuvę sienų rąstai arba dalis jų protezuota, t. y. išskaptuota pažeista mediena ir prie jos klijuota nauja. Bažnyčios pamatai akmeniniai, tačiau vieną sieną laikė iš plytų sumūrytas pamatas. Tą dalį išardžius, sumūrytas akmeninis pamatas. Per kitus darbų etapus restauruotos ir nudažytos lauko sienos, sutvarkytas stogas, langai, durys.
Prižiūrėtojos rūpestis
Šiuo metu, anot dabartinio parapijos klebono Egidijaus Vijeikio, bažnyčia iš išorės atrodo tarsi saldainiukas. Tačiau yra vienas „bet“.
Su daugelį metų bažnyčią prižiūrinčia Stase Čerškute laiptais ir kopėčiomis ropščiamės į maldos namų pastogę. Virš mūsų galvų – stogo skarda. Čia šviečia lempa, tačiau nešamės ir prožektorių. Smulkaus sudėjimo, lieknutė 83 metų Staselė lengvai žingsniuoja mediniu tilteliu, leidžiasi išgaubtomis lubomis ir veda tik į jai vienai žinomas vietas – tas, kuriose sudėti kibirai, vonelė, plastikinės talpyklos. Pasirodo, uždengtas naujas stogas ne visai sandarus. Pirmąkart į bažnyčią privarvėjo vandens dar praėjusį rudenį, kai vėjas nuo nedengto stogo dalies buvo nuplėšęs apsauginę plėvelę. Darbininkai sutvarkė. Kad varva į bažnyčios vidų, ji pastebėjo ir vėliau, kai stogas buvo uždengtas. Bėda ta, kad lyjant laša po truputį, vienoje vietoje vanduo leidžiasi kolona, šlampa grindys. Buvo pašlapęs ir kilimas prie altoriaus. Kibirais ir talpyklomis Staselė bando gaudyti lietų pastogėje, o vandenį išneša į lauką. „Nei juoktis, nei verkti. Už tokius pinigus galima antrą bažnyčią pastatyti. Va, šviečia skylutės. Per jas ir varva. Žiemą pripustė sniego, tas ištirpo ir suvarvėjo vidun. Rudenį darbininkai kai kurias užsandarino, bet kitos dar šviečia“, – rodo hermetiku užteptus plyšelius tarp skardos lapų nerimaudama, „kad per ilgą laiką bažnyčia nesupūtų“. Nerimą kelia ir nesandarios šoninės durys.
Vilniečių pastebėjimai
Asmeniniu klebono prašymu praėjusią savaitę bažnyčios „žvalgybą“ atliko Vilniuje registruota Sauliaus Viliaus IĮ „Alpinistiniai statybos darbai“. Ką nustatė, „Gimtajam…“ pakomentavo drauge su S. Viliumi dirbantis buvęs alpinistas Kęstutis Virbalis. Vyrai remontuoja bažnyčių stogus, dažo aukštus pastatus ir pan. K. Virbalio teigimu, bažnyčios stogas įrengtas gerai, tik vietomis nesandarus. Kai lyja ramiai, vanduo spėja nubėgti per stogo skardą į lietvamzdžius, o kai lyja su vėju, vėjas papučia vandenį po skarda. Pavartęs sąmatas, jose nerado įrašo apie po skarda tiesiamą plėvelę. „Vadinasi, ji nebuvo numatyta ir projekte. Ji padėtų išspręsti problemą, nes vanduo nubėgtų per ją. Kažkodėl projektuotojai neįvertino situacijos. Matėme, kad kai kur tarpeliai tarp skardos lapų užsandarinti hermetiku, bet dar ne visi. Stogo neperdengsi, todėl belieka užsandarinti. Tai ilgas, kruopštus, didelis darbas“, – pastebėjimais dalijosi aukštalipis. Šios savaitės viduryje rastų defektų aktas dar nebuvo surašytas. K. Virbalio teigimu, išvardyti trūkumai būtų pagalba klebonui.
Suteikė viltį, kad viskas bus gerai
UAB „Rokiškio apdaila“ direktorius V. Rimša nustebo, kai „Gimtasis…“ pasiteiravo apie pratekėjimus ir plėvelę, mat dirbama pagal projektą. Jo teigimu, rudenį, dar nebaigus darbų, vienu metu buvę pratekėjimų, tačiau darbininkai plyšius užsandarino. Vėliau jokių nusiskundimų iš klebono nesulaukę. „Jaučiame didelę atsakomybę, turime licenciją dirbti kultūros paveldo objektuose. Tokiems pastatams plėvelė nededama. Bobriškio cerkvėje (Kriaunų sen.) irgi nedėjome. Pripustyti galėjo per stogelį su žaliuzių grotelėmis. Pagal Statybos įstatymą, pabaigę darbus, dar turime garantinį įsipareigojimą 5 metus darbo broką, jei toks pasitaiko, tvarkyti nemokamai. Šeimininkai apie trūkumus turi pirmiausiai mums pranešti. Jei nesureaguotume, tada teisybės ieškoti kitur“, – situaciją komentavo vadovas, žadėdamas spręsti stogo problemas.
Prie šventoriaus pastatytoje informacinėje lentoje darbų pabaigos data ištrinta. Tai kada gi objektas bus baigtas? V. Rimša paaiškino: „Šiais metais skiriamos paskutinės lėšos. Tai 29 tūkst. 400 Eur. Už juos bus įrengta nuogrinda, suremontuoti laiptai, sutvarkyta aplinka ir dar yra likusių stogo darbų. Šiais metais pabaigsim.“ Projekto vykdymo priežiūros vadovės Audronės Šolienės telefonu pakalbinti nepavyko.
Pagrindinis siekis
Šiai bažnyčiai – tai neeiliniai tvarkybos darbai. Kaip minime jos įkūrėjų, statytojų pavardes, taip minėsime tuos, kurie šiuo metu prisideda prižiūrėdami, remontuodami. Todėl visiškai suprantamas tų žmonių rūpestis, kad šventovė būtų išsaugota kuo ilgesniam laikui.
