Sakoma, kad tauta gyva, kol gyva jos atmintis, jos kalba. Lietuviai tai brangino, puoselėjo. Visuomet smagu svečią pakviesti pasivaikščioti po įdomią istoriją menantį Rokiškio dvarą, parodyti 1931 m. pastatytą ir visas istorijos negandas atlaikiusį Nepriklausomybės paminklą.
Dažnai ne vienam iškyla klausimas, kas tos istorijos atminties rinkėjai ir koks iš tiesų yra muziejaus darbuotojo darbas? Apie tai kalbamės su Rokiškio krašto muziejininku, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėju istoriku Valiumi KAZLAUSKU.
– Kas paskatino pasirinkti istoriko specialybę?
– Net nežinau. Man istorija visada labai patiko, gal tai genai. Šeimoje istorikų nebuvo, kur studijuosiu, iš anksto nežinojau. Mokiausi tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Manau, kad žmogui yra duoti tam tikri likimo dalykai. Kai dirbi istoriko darbą, visada klausi, kas buvo tavo tėvai, proseneliai. Tai yra kelias, kuris eina per mums mažai žinomus pajautimus. Gyvenimo kelias susidėlioja iš įvairių patirčių, tai, matyt, ir lėmė, kad dabar esu ten, kur esu, dirbu šį darbą. Nežinau, ar tai yra mano paskutinė stotelė.
Esu Sąjūdžio kartos vaikas, nes mano studijos sutapo su Atgimimo laikotarpiu, todėl betarpiškas matymas visų to meto įvykių labai stipriai įstrigo į mano sąmonę. Juolab kad ir universitetas buvo arti Seimo rūmų. Studijų metus prisimenu su džiaugsmu, nes mokiausi tai, kas patinka, santykiai su dėstytojais buvo labai šilti, draugiški. Džiaugiuosi, kad buvau laisvas žmogus, gyvenimas netrukdė dirbti tai, ką norėjau, gyvenau labai įdomiu laikotarpiu. Prasidėjo Sąjūdis, jo veikla, paskui įsitraukiau į Jaunimo paminklosaugos klubo veiklą. Taip prasidėjo archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Kernavėje. Tada buvo bene pirmoji jaunimo visuomeninė organizacija, kurios vadovas buvo dabartinis Seimo narys Naglis Puteikis. 1991 m. baigiau universitetą. Mano laida buvo pirmoji, kuri gavo laisvą pasirinkimą, nebebuvo privalomų paskyrimų dirbti nurodytoje vietoje.
– Kur buvo Jūsų pirmoji darbovietė?
– Pirmoji darbovietė buvo Kultūros paveldo inspekcija, Rokiškyje rūpinausi kultūros paminklų apsauga. Ši įstaiga buvo atskaitinga Seimui. Inspektorius Rokiškyje buvo mano tiesioginis viršininkas. Šis darbas – nauja patirtis, buvau struktūrinis darbuotojas. Tai teisinis darbas, griežtai reglamentuotas įstatymų, nutarimų. Buvo surašyti objektai ir kiekvienam iš jų yra tam tikri reikalavimai. Ten darbavausi beveik dvejus metus.
– O kur paskui likimas nuvedė?
– Paskui sekė kitas gyvenimo etapas. Susipažinau su gerai žinomu, aktyviu sąjūdiečiu Leonu Jankausku ir kartu beveik dešimtmetį vykdavome į Vokietiją – užsiėmėme automobilių pardavimo verslu. Tai nebuvo vien tik sausas verslas – mums buvo labai svarbus laisvės pojūtis. Leonas dalyvavo valstybės kūrime, todėl išvykose daug kalbėjome apie valstybinius dalykus, savo išgyvenimus. Taip atsirado tam tikra patirtis, suvokimas, kad žmogus yra laisvas pasirinkti.
Vėliau atėjo metas ir supratimas, kad reikia kažkokios pastovesnės veiklos ir desperatiškai pradėjau ieškoti, ką galiu nuveikti. Atsiradus galimybei, 2002 m. pradėjau dirbti Jūžintų vidurinėje mokykloje. Man tai buvo nauja patirtis. Džiaugiuosi, kad ten sutikau labai gerą mokytojų kolektyvą, kur buvo graži bendravimo dvasia. Taip pamažu atsirado ambicijos kažko siekti gyvenime, tobulėti.
Paskui sekė dar vienas labai įdomus gyvenimo etapas – dveji metai darbo Probacijos tarnyboje Rokiškyje. Dirbdamas su iš įkalinimo įstaigų grįžusiais žmonėmis supratau, koks yra trapus gyvenimas ir kaip žmonės nevertina gyvybės. Iš arti pamačiau tam tikras žmonių kategorijas, žmonių telkimą. Tai buvo įdomus darbas, suteikęs kitą suvokimą. Mano grupė, kurią turėjau, per dvejus metus iškeliavo anapilin. O kaip būtų buvę įdomu juos pakalbinti. Tada susimąstai, kaip žmonės gali taip lengvai atsisakyti savo gyvybės? Gal yra ydinga pati sistema, leidžianti žmogui taip lengvai iškeliauti. Po tokios patirties į viską pradedi kitaip žiūrėti, kitaip mąstyti. Suvoki, kad esi sistemos dalis ir nematai visumos procesų.
– O kada Jūsų gyvenime atsirado muziejininko darbas?
– Išėjęs iš Probacijos tarnybos, 2008 m. pradėjau dirbti muziejininko darbą. Ten atsirado galimybė matyti visas visuomenės grandis. Manau, kad mokytojas ir muziejininkas yra du gyvenimo duoti mandatai, su kuriais gali eiti per visus visuomenės lygius – tau atidarys duris, įsileis, išsakys lūkesčius. Tai labai didelės vertybės.
Nepaisant to, kad gyvename modernioje visuomenėje, muziejininkas gali pamatyti įvairias epochas, lygius. Jis gali viską stebėti, analizuoti ir gal šiek tiek paveikti.
Žmogus net neįsivaizduoja, koks gyvenimas yra trapus ir sąlyginai trumpas.
– Ko, Jūsų nuomone, galima pasimokyti iš istorijos?
– Darant apibendrinimus, pirmiausia reikia išmokti pagarbos aplinkai ir žmogui. Turi būti tam tikra visuomenės sistema, ryšys, sąveika tarp įvairių grandžių. Jos turi sąveikauti viena su kita. Kaip istorikas, galiu pasakyti, kad šiandien visuomenė išgyvena aukso amžių: yra taika, galimybė gerai gyventi ir kurti pilietinę visuomenę. Istorija pasitarnauja sklaidai, gali atsekti procesus, todėl ir galime teigti, kad turime visas galimybes gyventi gerai. Žinoma, nekalbu apie ekonominius procesus, kuriuos gali paaiškinti ekonomistai.
– Dažnai sakoma, kad mūsų tauta viena gyventi negali, vis ieškome prieglaudos prie kitų. Ką apie tai manote?
– Labai sudėtinga apie tai kalbėti. Mūsų valstybės naujas gyvavimo procesas yra 25–30 metų. Užaugo tik viena karta. Esame unikalūs tuo, kad kelios kartos gyveno taikoje, o perėjimas iš vienos santvarkos į kitą buvo taikus, nepareikalavo didelių aukų. Tai neįtikėtinas dalykas – tokį procesą išgyventi be karo. Mūsų geografinė, geopolitinė situacija visuomet lemia tam tikrus neramumus. Šiandien esame patys atsakingi už savo valstybę, esame pilietinė visuomenė, ir tai yra nuostabu. Istorinis pajautimas yra formuojamas iš visų socialinių grandžių. Jeigu istoriko darbas yra šviesti visuomenę, ją formuoti, tai visos grandys turi rištis tarpusavyje. Koks bus auklėjimas, įdiegtos vertybinės nuostatos, tokia ir bus visuomenė. Tai gali „sužaisti“ lemiamu momentu. Tik labai tvarios valstybės išsilaiko šimtmečius.
– O kaip vertinate šių dienų rykštę – migraciją? Ar neprarasime ne tik žmonių, bet ir savo istorijos, šalies?
– Vykstanti didžiulė migracija verčia susimąstyti, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, sutelktumo. Gal tai atstovauja tik tam tikros grupės interesams, kurių mes negalime pakeisti, nes ji susiklosčiusi tradiciškai. Žmogus palengva susitaiko su padėtimi, paklūsta esamai hierarchijai, dėlioja savo asmeninę egzistenciją nemąstydamas apie procesus bendrai, vildamasis, kad viskas praeis savaime.
– Ar yra tikimybė, kad lemiamu momentu migrantai sugrįš?
– Manau, kad taip. Tėvynės ilgesys, genai lemiamu momentu visuomet pasireiškia. Tai yra lyg viduje įdėta lemputė ir tas tėvų, protėvių kraujas kažkada vis tiek pašauks, turės atsiliepti identitetas.
– Turite mintyje senąsias lietuvių kartas, kurios iš svetur bent jau mirti grįžta į savo gimtinę Lietuvą?
– Jie ne tik mirti sugrįžta. Išeivių vertybiniai savasties dalykai yra labai stiprūs, išgryninti. Jeigu čia mes save patys plakame, keiksnojame, tai Amerikos lietuvių bendruomenė vaikšto iškėlusi galvą ir visuomet primena, kad jie yra lietuviai.
– O kaip jaunoji karta, jos lietuviškumo pojūtis? Galbūt viskas ateina tik su amžiumi?
– Taip. Sutinku. Didžiulis gyvenimo tempas, ritmas neleidžia susimąstyti apie tai.
Muziejai pamažu taip pat derinasi prie visuomenės, stengiasi įdomiai, kartu su naujomis technologijomis žengti ir taip su praeitimi supažindinti visuomenę.
Interaktyvi veikla nėra stiprus dalykas. Tai neišgelbės, nesukels labai didelių permainų. Jaunimas daugiausia laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Mūsų vertybiniai dalykai, istorija yra tai, ką mes galime pateikti tikro, autentiško: pieva, kelias, takas, karieta. Palieskime rankomis daiktą, pabėgiokime po pievą, pasivažinėkime karieta. Tai bus tikras prisilietimas prie istorijos.
– Graži draugystė Jus sieja su geležinkelininkais. Prieš trejus metus buvo labai įdomiai paminėtos geležinkelio ruožo Radviliškis-Daugpilis 140-osios metinės. Ar tai buvo būdas, kaip žmones suburti per istoriją?
– Geležinkelis yra istorija. Jis žymi įvairias gyvenimo atkarpas, nes per ją ėjo tremties, ekonominiai, pramoginiai ryšiai. Tai pavyko padaryti todėl, kad dar yra gyva karta, kuriai tai svarbu, kuri gyveno tuo metu. Renginys įnešė nostalgijos ir todėl atsiliepė žmonių sąmonėje. Vyresnės kartos žmonėms geležinkelis buvo kelias į pasaulį: jų jaunystė, kelionės į kitus miestus, gyvenimas šalia geležinkelio girdint traukinių dundesį. Jie atėjo pajausti gaivaus sentimento. Tai nebuvo vien renginys. Noriu pabrėžti, kad istorija yra prisiminimų užrašymas, eksponatų rinkimas, bendravimas. Jeigu būtų turtinga valstybė, gal nereikėtų muziejininkams renginių organizuoti – tam yra kultūros vadybininkai. Istorikas turi eiti pas žmones, rinkti jų prisiminimus, eksponatus. Šimtas tūkstančių eksponatų yra surinkta bendraujant su žmonėmis, tai neįkainojamos vertybės ir tikrasis istoriko darbo parodymas. Turime eiti ir įrodyti žmonėms, kad jų turimi eksponatai muziejui naudingesni, negu juos parduoti supirkinėtojams.
Visuomet su didele pagarba prisimenu muziejininkę, muziejaus Istorijos skyriaus vedėją Onutę Mackevičienę, kuri išmokė dirbti tikrą muziejininko darbą: bendrauti su žmonėmis, užrašyti prisiminimus, rinkti eksponatus.
– Kokią matote muziejininkų ateitį?
– Muziejininkai istorikai jau dabar turi dirbti prie konteinerių, rinkti įvairius aliumininius dubenėlius, kantriai viską nešti į muziejaus fondus, kad po kelių dešimčių metų turėtume ką parodyti. Muziejininkas – tai lyg tarpininkas tarp tų, kurie nori kažką palikti ateities kartoms ir tai užfiksuoti. Smagu, kad galiu tam pasitarnauti. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu bendraminčių būrį – man tai pati didžiausia vertybė. Turiu ir pasiūlymą rokiškėnams. Nepriklausomybės paminklas švenčia 85-metį. Jis nusipelno pagarbos. Gal miesto aikštėje, šalio jo, pakabinkime vėliavas ir taip galėsime parodyti pagarbą istorijai, o miesto svečiams ją priminti.
