Garsaus kraštiečio, sportininko, trenerio, sambo imtynėms atidavusio daugiau kaip 50 metų, Pranciškaus Eigmino (1936–2006) sukaupta kolekcija vertinga ne tik šios sporto šakos entuziastams. Jo šeima unikalų nuotraukų, apdovanojimų, knygų, albumų ir kitų svarbių eksponatų rinkinį perdavė muziejininkams. Obelių laisvės kovų istorijos muziejus, anot istoriko Valiaus Kazlausko, taps meka tiems, kurie, sekdami P. Eigmino pėdomis, rašys šios sporto šakos istoriją.
Nusipelnęs Lietuvai ir pasauliui
„Pranciškus Eigminas yra labiausiai nusipelnęs Lietuvos ir pasaulio sambo imtynėms. Šiai sporto šakai jis atidavė daugiau kaip 50 metų“, – teigia šios sporto šakos žinovai. Kilęs iš Obelių krašto, Bajorų kaimo, jis baigė Obelių vidurinę mokyklą ir 1954-aisiais pasirinko ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Čia jis ir susidomėjo sambo imtynėmis.
Imtynių pavadinimas kildinamas iš rusų kalbos – tai žodžių „savigyna be ginklo“ santrumpa. Ši imtynių rūšis atsirado Sovietų Sąjungoje. Ji sukurta jungiant įvairių rytietiškų kovos menų: aikido, dziudo, džiudžitsu ir kitų, elementus. Sambo imtynės, kaip sporto šaka, sukurtos maždaug apie 1938 m. Jos pradininkų istorija yra tragiška – daugelis pateko į Josifo Stalino didžiųjų valymų mėsmalę. P. Eigminas daug dėmesio skyrė sambo kūrėjų reabilitacijai: jo sukauptuose albumuose – pertvarkos laikų dokumentai, liudijantys, kad sambo pradininkai buvo suimti nepagrįstai, nubausti (daugelis jų – mirties bausme) nepelnytai.
Įspūdingi pasiekimai
P. Eigminas siekė ir mokslo, ir sporto aukštumų. Jis net aštuonis kartus tapo Lietuvos čempionu: 1957–1960, 1963–1965 ir 1969 m. Jis sėkmingai rungėsi ir su Sovietų Sąjungos sportininkais, garsiais šios sporto šakos meistrais. Be to, P. Eigminas dukart tapo laisvųjų imtynių šalies čempionu. Dar besportuodamas ėmė treniruoti kitus atletus, tapo Vilniaus universiteto sambo imtynių sekcijos vadovu. Sparčiai gausėjanti, ji tapo viena didžiausių šios sporto šakos organizacijų Lietuvoje. 1968 m. P. Eigminui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Nuo 1967-ųjų jis buvo Lietuvos sambo imtynių federacijos (LSIF) prezidentas, Tarptautinės sambo mėgėjų federacijos (FIAS) generalinis sekretorius, nuo 1999-ųjų – Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK) prezidentas.
1972 m. kraštietis įgijo tarptautinę sambo teisėjo kategoriją.
Užsiimdamas aktyvia sportine veikla, jis neapleido ir mokslo. 1963–1990 m. P. Eigminas dirbo Vilniaus universiteto administracijos ir ūkio reikalų prorektoriumi. Kartu gilino ekonomikos žinias, tapo mokslų daktaru, 1990-1996 m. buvo Ekonomikos fakulteto docentas.
Indėlis į federacijos savarankiškumą
P. Eigmino autoritetas ir pastangos lėmė tai, kad Lietuvos sambo imtynių federacija taptų savarankiška, būtų priimta į FIAS visateise nare. LSIF vadovui ketvirtą kadenciją buvo patikėtos FIAS generalinio sekretoriaus pareigos – išskirtinis Lietuvos sporto istorijos faktas. Nerastume kito lietuvio, tiek laiko užėmusio tokį aukštą postą pasaulinėje sporto organizacijoje. P. Eigminas 1991-2004 m. buvo ir Europos sambo federacijos (ESF) viceprezidentas, generalinis sekretorius.
Skyrė dėmesį populiarinimui
P. Eigminas buvo bene pirmasis ir nuosekliausias šios sporto šakos istorikas Lietuvoje. Jau treniruodamas Vilniaus universiteto jaunuosius sportininkus, jis rinko ir sistemino žinias apie juos. Obelių muziejuje saugoma kraštiečio parengta savadarbė knygelė „Darbo rezultatai“, kurioje fiksuoti jo auklėtinių pasiekimai. Knygelėje pateikiami 1960–1964 m. duomenys. Iš jų matyti, kad trečiojo atskyrio normatyvus 1960 m. įvykdė 15 asmenų, antrojo – 13, pirmojo – 3. Taip pat buvo fiksuoti ir laisvųjų imtynių sportininkų pasiekimai.
P. Eigminas daug dėmesio skyrė sambo sportininkams ugdyti, populiarino šias imtynes ir teikdavo jų pamokas Lietuvos spaudoje. Jis parašė tris knygas: „Savigynos imtynių ABC“ (1987), „Pirmieji sambo žingsniai“ (1992) ir „Mokykimės sambo“ (1997). Pastaroji išleista lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje saugomi unikalūs leidiniai: 1985 m. P. Eigmino parašyta „Instrukcija Vilniaus V. Kapsuko universiteto draugovininkams“.
Ši ir kitos P. Eigmino knygos vertingos tuo, kad iš esmės atspindi tai, kaip buvo kuriama naujos sporto šakos terminija, aprašoma treniruočių, varžybų metodika. Tuo šios knygos svarbios lietuvių kalbos sporto terminijos raidai.
Biurokratinės instrukcijos žmonių kalba
Sovietmečiu dominavęs sausas, grubus, dažnai stilistiškai netvarkingas, biurokratinis, kanceliarinis rašymo stilius P. Eigmino darbams nebūdingas. Netgi tokį sausą darbą kaip draugovininkų instrukcija, P. Eigminas stengėsi rašyti „žmogiška kalba“. Žinoma, tuometinių kalbos ir stiliaus klišių neišvengta, o gal jos kaip tik buvo vartojamos tyčia, kaip duoklė jėgos struktūrų biurokratiniam stiliui. Vis dėlto autorius įdėjo nemažai pastangų, kad skaitytojui draugovininkų instrukcija būtų suprantama ir patraukliai skaitoma. Antai jos įžangoje rašoma: „Draugovininkų kasdieniniame darbe dažnas reiškinys, kai reikia sudrausminti įsisiautėjusį chuliganą, neblaivų smarkuolį ar kitokį pažeidėją, ar net nusikaltėlį. O jiems auklėjimo priemonių poveikis būna silpnas arba sukeliantis dar didesnį jų pasipriešinimą. Jų sutramdymui labai gera, praktikoje patikrinta ir plačiai mūsų šalyje naudojama priemonė yra savigynos imtynių koviniai ir sportiniai veiksmai. Šie veiksmai yra paimti iš mūsų šalies tautų nacionalinių imtynių ir plačiai taikomi gynimuisi įvairiose situacijose. Reikalingų draugovininkui veiksmų arsenalas gana siauras ir nesunkiai išmokstamas. Geras savigynos mokėjimas daug padės draugovininkui sunkiose ir sudėtingose situacijose drausminti ir kovoti su viešosios tvarkos ir teisėtvarkos pažeidėjais, o reikalui esant ir su nusikaltėliais. Gera savigynos veiksmų savybė yra ta, kad mokamai juos panaudojant nesusiduriama su būtinosios ginties viršijimu. Savigynos imtynių veiksmai nėra pavojingi gyvybei, todėl jų panaudojimas nerizikingas ir juos galima drąsiai naudoti. Savigynos veiksmų gali mokytis ne tik vaikinai, bet ir merginos. O dabar, ypač Universitete, didžioji dauguma draugovininkų yra merginos. Kaip rodo praktika, merginos dar sėkmingiau praktinėse situacijose pritaiko (panaudoja) savigynos elementus todėl, kad paprastai pažeidėjai net neįtaria, kad merginos gali ką nors panašaus mokėti. Tuo tarpu naudojant savigynos veiksmus, pergalę lemia ne fizinė jėga, o sekundės.“ Taip autorius rašė 1985-aisiais.
O štai po 12 m., 1997-aisiais, pasirodžiusioje knygoje „Mokykimės sambo“ autoriaus kalba jau kitokia: „Savigynos imtynės SAMBO susiformavo buvusioje Tarybų Sąjungoje. Jos sukaupė daugelio pasaulio tautų įvairiausių imtynių būdų praktinę patirtį. Kiekviena nacionalinių imtynių rūšis papildė sambo imtynes, jų arsenalą būdingais bruožais, kurie nuo neatmenamų laikų perduodami iš kartos į kartą. Kompleksinis jų panaudojimas ir sudaro sambo imtynes.“
Išsamus veiksmų aprašymas
Viena sunkiausių sporto knygų autorių užduočių – tiksliai ir tinkamai, su smulkiausiomis detalėmis ir niuansais aprašyti teisingą ir technišką sporto veiksmų atlikimą. Kokia ši užduotis sudėtinga, galima iliustruoti palyginimu: pabandykite skaitydami vadovėlį išmokti šokti valsą. Taigi įvairių sporto šakų vadovėlių autoriai susiduria su ypač sudėtingomis užduotimis aiškiai, tiksliai, optimaliai vaizdingai ir išsamiai aprašyti tam tikrus veiksmus taip, kad skaitantysis galėtų juos atlikti teisingai. Štai kaip P. Eigminas draugovininkų instrukcijoje aprašė gynimąsi nuo smūgio peiliu iš viršaus: „Pirmas variantas. Užsimojimo momentu žengiame kaire koja žingsnį artyn ir greitai atstatome įtemptą kairės rankos alkūnę priešais jo alkūnės vidurį. Sulaikę smūgį, sugriebiame dešiniąja ranka jo dešiniąją alkūnę iš vidinės pusės arčiau riešo. Stipriai spausdami suimtąją alkūnę savo kairiąja ranka suimame smūgiavusiojo dešinę alkūnę iš išorinės pusės. Dešinę koją perkeliame į dešinę atgal, pasisukdami ant kairės kojos. Tuo pačiu metu abiem rankom pasukame suimtąją ranką į vidų ir paspaudžiame ją po savo kairės pažastimi. Nepaleisdami kairės rankos savo dešiniąja suspaudžiame jo dešinės riešą ir atimame peilį.
Antras variantas. Sulenktos stačiu kampu kairės rankos alkūne sulaikome smūgį. Ta pačia ranka suimame smūgiuojančiojo dešinės rankos alkūnę ir, spausdami iš viršaus žemyn, kartu staigiu savo kairės alkūnės judesiu aukštyn, naudodami jo peilį kaip svertą, sukdami jo riešą, išmetame peilį iš jo rankos. Jeigu puolantysis užsimojo peiliu dešine ranka, greitu žingsniu priartėjame ir sučiumpame smūgiuojančios rankos riešą abiem delnais. Suimame taip, kad dešinioji ranka būtų arčiau jo riešo ir laikytų jį iš apačios, o kairioji ranka – greta iš viršaus. Trūktelime abiem rankomis jo suimtąją ranką į dešinę žemyn, tuo pat metu pasukame ją į vidų, suimame po savo kaire pažastimi. Po to paspaudžiame riešą, atimame paleistą peilį ir užlenkiame ranką už nugaros.“
Palyginti: 1997 m. knygoje „Mokykimės sambo“ aprašomas
„Malūno“ veiksmas: „Šis veiksmas, kaip ir užkabinimas iš šono, atliekamas tada, kai partneris stovi nesusilenkęs. Kaire ranka įsikibkite į partnerio dešinę rankovę, staigiai patraukite jį į save ir aukštyn. Ženkite dešine koja į priekį, pritūpdami palįskite po partnerio ranka, kurią būtina ir toliau traukti ta pačia kryptimi (tik dabar – aukštyn, virš savęs). Dešine ranka apkabinkite iš vidaus dešinę partnerio šlaunį, o jo dešinę ranką traukite žemyn ir šitaip prispauskite varžovą prie savo pečių. Ištiesinkite savo kojas ir nugarą, kelkite partnerį aukštyn ir atsistokite tiesiai. Paskui, keldami aukštyn varžovo kojas, truputį susilenkite ir meskite jį ant nugaros arba ant kairio šono.“
Bus daugiau
