Pabaiga. Pradžia GR 09 17 Nr. 106
Tęsiame pasakojimą apie vieną sambo imtynių pradininkų Lietuvoje Pranciškų Eigminą (1936–2006). Jo surinkti bei šeimos perduoti šios sporto šakos istorijos gausūs artefaktai – knygos, nuotraukos, albumai, apdovanojimai – saugomi Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje. Per pusšimtį metų, atiduotų šiai sporto šakai, P. Eigminas sukaupė tokią eksponatų kolekciją, kuri domina ne tik šios sporto šakos entuziastus, bet ir plačiąją visuomenę. Be to, unikali P. Eigmino asmenybė įkvėpė ne vieną amžininkų straipsnį, apie jį rengiamasi rašyti knygą.
Stalino represijų volas
Anksčiau spausdinto straipsnio dalyje buvo užsiminta, kad P. Eigminas daug dėmesio skyrė sambo istorijai ir jos kūrėjų reabilitacijai. Tą liudija jo sukauptas nuotraukų albumas „Sambo istorija SSRS“. Apie represijas P. Eigminas žinojo ne iš nuogirdų: jo paties klasės draugas, devintokas, buvo išvežtas į Sibirą. Kaip konferencijoje, skirtoje P. Eigmino darbams ir palikimui, liudijo bendraklasis Jonas Sirvydis, nedaugelis klasės draugų išdrįso su juo palaikyti ryšius. O štai P. Eigminas visada parašydavo, pasveikindavo Kalėdų, Velykų progomis.
Kadangi P. Eigminas pats buvo stalininių represijų liudininkas, jis puikiai suprato, kodėl daugelis sambo imtynių pradininkų Sovietų Sąjungoje buvo represuoti. Juk sambo – savigynos imtynių – kūrėjų dauguma tarnavo šios valstybės jėgos struktūrose: buvo žvalgai, NKVD karininkai. Jiems geriausiai tiko posakis „revoliucija ryja savo vaikus“: pačių, nemenkai prisidėjusių prie represijų ar besistengusių išsaugoti stalininio režimo stabilumą, likimai buvo sutraiškyti negailestingos represijų mašinos. P. Eigmino albume išsaugotos žinios apie šiuos žmones, jų nuotraukos ir keletas XX a. devintojo dešimtmečio viduriu datuojamų išteisinamųjų dokumentų, įrodančių, kad nemažai sambo pradininkų nuteisti nekaltai ir reabilituoti, kaip nepadarę jokio nusikaltimo. Žinoma, tokie išteisinamieji dokumentai aukoms jau nebuvo aktualūs, tačiau Michailo Gorbačiovo inicijuotos pertvarkos pėdsakai itin greitai palietė sambo imtynes, ir buvo išsaugotas žmonių, daug nusipelniusių jų istorijai geras vardas, apie juos buvo galima rašyti nebe užuominomis, o atvirai, nenutylint nei jų indėlio į sambo raidą, nei tragiško likimo. P. Eigmino darbas neliko nepastebėtas: jo sukauptas šios sporto šakos istorijos SSRS albumas buvo perleistas rusų kalba.
Sambo istorikams teks padirbėti
Tokį pat didžiulį nuotraukų ir dokumentų albumą P. Eigminas skyrė ir Lietuvos sambo istorijai. Jis ir pats ją kūrė kaip daugkartinis šalies čempionas, treneris, arbitras, tarptautinių organizacijų vadovas. Tačiau, kaip sakė istorikas Valius Kazlauskas, prie albumo dar teks gerokai padirbėti ir istorikams, ir Lietuvos sambo istorijos specialistams: nemažai nuotraukų jame įklijuotos be prierašų, tad teks atpažinti įamžintus įvykius ir žmones.
P. Eigmino autoritetas ir pastangos nemažai lėmė, kad, vos atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, šalies Sambo federacija taptų nepriklausoma ir visateise tarptautinės Sambo mėgėjų federacijos FIAS nare, kurios generaliniu sekretoriumi P. Eigminas buvo net keturias kadencijas. Jis 1991–2004 m. buvo ir Europos sambo federacijos viceprezidentu bei generaliniu sekretoriumi.
P. Eigmino darbų tąsa – nuo 1998 m. rengiami tarptautiniai jo vardo vaikų ir jaunių turnyrai. Nuo 2006 m. šis turnyras skirtas garsiajam kraštiečiui atminti. Unikalu – ant turnyro medalių išgraviruotas P. Eigmino portretas. „Tai bene vienintelis Rokiškio krašto žmogus, kurio portretas įamžintas medalyje“, – sakė istorikas V. Kazlauskas.
Šiame turnyre didžiulis dėmesys skiriamas Rokiškio rajono jaunimui. Sambo imtynės mūsų rajone yra puoselėjamos, o Kūno kultūros ir sporto centro trenerė Gita Čečienė išugdė ištisą plejadą šios sporto šakos talentų, Europos ir pasaulio čempionatų bei kitų stambių tarptautinių varžybų prizininkų: Vaivą Saulytę, Agnę Šlapelytę, Viliją Guzaitę, Vaigą Čečytę ir kitus, memorialiniame P. Eigmino turnyre rokiškėnai visuomet yra favoritai. Lietuvos sambo federacijos kvietimu kasmet į šias varžybas susipažinti su sambo, palaikyti saviškių sportininkų kviečiami vis kitos rajono mokyklos moksleiviai. Federacija ne tik finansuoja kelionę, varžybų bilietus, bet ir parengia smagią pramoginę programą.
Įkvėpė knygą
Apie šiuos turnyrus pasakojo rašytojas Leonardas Aleksiejūnas, rengiantis knygą „Aukso raidės sambo istorijoje. Pranciškus Eigminas“. Autorius suteikė teisę „Gimtajam Rokiškiui“ perspausdinti šios knygos ištrauką: „35-asis pasaulio sambo čempionatas 2011 m. lapkritį Vilniuje. Rungiasi vyrai, moterys, kovinės savigynos meistrai iš 49 valstybių. Ant garbės pakylos, kaip tapo įprasta, stoja ir Lietuvos atletų bei atlečių. Čia pat arenoje paroda, skirta Pranciškui Eigminui. Be jo neįsivaizduojama sambo – savigynos imtynių raida Lietuvoje, jis ir vienas iškilių šio sporto puoselėtojų, veikėjų pasaulyje, išskirtinė asmenybė.
Nuo Vilniaus universiteto pirmakursio studento iki to paties universiteto administracijos ir ūkio reikalų prorektoriaus 27-erius metus, socialinių mokslų daktaro. Nuo pradedančiojo imtynininko iki dešimtkart Lietuvos čempiono. Nuo Vilniaus universiteto savigynos imtynių sekcijos naujoko, vėliau trenerio ir vadovo iki Lietuvos šių imtynių federacijos prezidento 39-erius metus be pertraukos, pusantro dešimtmečio – Europos sambo federacijos (ESF), Tarptautinės sambo mėgėjų federacijos (FIAS) generalinio sekretoriaus.
Lietuvos nusipelnęs treneris (1968). Tarptautinės kategorijos teisėjas (1972). Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK) prezidentas. Knygų „Savigynos imtynių ABC“ (1987), „Pirmieji sambo žingsniai“ (1992), „Mokykimės sambo“ (1997 lietuvių, anglų, rusų k.), daugybės straipsnių spaudoje savigynos sporto tematika autorius.
P. Eigmino dėka turime apsčiai sambo istorijos medžiagos, jo nuolat kauptos, skelbtos leidiniuose, likusios archyvuose. Įsikūręs gyventi Plikiškėse Švenčionių rajone, čia įrengė įspūdingą sambo eksponatų muziejų.
P. Eigmino gyvenimas netikėtai nutrūko 2006 m. sausio 4-ąją. 2007 m. jam suteiktas FIAS garbės generalinio sekretoriaus vardas. Nuo tų metų rengiami tarptautiniai memorialiniai P. Eigmino jaunių sambo turnyrai, jo atminimas pagerbiamas varžybų salėje, amžino poilsio vietoje – Vilniaus Kairėnų kapinėse.
Įžymusis kraštietis nepamirštamas gimtojoje Rokiškio žemėje, kaip ir jis jos nepamiršdavo. Praturtėjo jį pristatančių vertybių kolekcija Rokiškio krašto muziejuje. Paroda iš jo fondų 2014 m. pavasarį atkeliavo ir P. Eigmino tėviškės seniūnijon, į Kriaunų istorijos muziejų. Keliasdešimt vietos bendruomenės, Rokiškio rajono, Lietuvos sambo federacijos vadovybės žmonių, P. Eigmino artimųjų, bendražygių, auklėtinių dalyvavo jo prisiminimo renginyje „Gimtinėn sugrįžus“. Būrys važiavusiųjų į renginį, artėdami prie tvirtojo, plačiašakės veiklos tėviškėno gimtinės, sustojo „parepetuoti“: apkabino trijų dešimčių metrų aukščio Bradesių galiūną ąžuolą.“
Apie kraštietį pusiau rimtai…
Knygos apie P. Eigminą apmatai – ne pirmasis L. Aleksiejūno rašinys apie garsųjį kraštietį. 2001 m. rugsėjo 14 d. laikraštyje „Sportas“ pasirodė šio autoriaus straipsnis „Ir iš kur gi tas Pranciškus tiek stiprybės semias?“, skirtas P. Eigmino 65-mečiui. Jame teigiama, kad garbiojo jubiliato vizitinėje kortelėje ankšta vietos visoms užimamoms pareigoms surašyti: be jau aukščiau išvardintų titulų, P. Eigminas tuo metu dar buvo Lietuvos dziudo federacijos garbės prezidentas bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto revizijos komisijos pirmininkas. „Nė vieno šių postų P. Eigminas nežada atsisakyti, lyg negirdėti, jog būtų nepatenkintų jo asmeniu bei darbu. Iš kur sveikata, energija tokiai krūvai pareigų? „Iš oro, iš vandens“, – šypsosi visur suspėjantis vadovas. Apie jo artimiausiais bičiuliais tapusius tyrą orą, gryną vandenį, sveikos gyvensenos įpročius dar pakalbėsime. Ar P. Eigminas nebus pamiršęs pasakyti, kad stiprybės ir iš praeities semiasi? Taip pat ir iš savo praeities.
Pranciškaus tėvas, Rokiškio krašto stipruolis, grūdų pilnus maišus kilnodavo malūne lyg prikimštus pūkų. Sūnus, atvykęs į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos, įniko žaisti su maišu bokso salėje ir gyvais varžovais ringe. Sekėsi neblogai, bet dar labiau sužavėjo savigynos – sambo imtynės. Po poros treniruočių metų, 1957-aisiais, buvęs naujokas – jau Lietuvos čempionas tarp sunkiasvorių, Vilniaus universiteto sambo imtynininkų treneris. Vėl prisimintini maišai ir malūnai. Savo laiku būdamas visa galva pranašesnis už kitus savigynininkus P. Eigminas mėgdavo palinksminti publiką vaizdžiu metimu – „malūnu“: užsimes varžovą ant pečių, keliskart apsuks aplink save ir… Švytruoja vėjo malūno sparnais virtusios kojos, krenta ant kilimo maišas. To maišo vaidmuo dažniausiai tekdavo kam nors iš „Dinamo“ draugijos imtynininkų – kalėjimo prižiūrėtojų. Beje, iš Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojų Vilniaus universiteto komanda 1960 m. pirmąkart paveržė sostinės sambo imtynių nugalėtojų taurę, prasidėjo laikotarpis, kai „Eigminas su savo berniukais“ pradėjo tvirtintis Lietuvos rinktinėje“, – rašė L. Aleksiejūnas.
Sambo istoriją – nuotraukas, dokumentus – Pranciškus Eigminas sudėjo į albumus. Prie jų dar teks padirbėti istorikams ir sambo imtynių specialistams.
Straipsnyje pasakojama ir apie unikalų P. Eigmino humoro jausmą. „Prie akademiko P. Eigmino kaltų į galvą dalykų gal būtų leistina pridurti ir žaismingesnį: „Vyrai, treniruokit sprandus, nes kai žmona atsisės ant sprando…“ Ir trindavo vyriokai galvas į kilimą, patys bei vienas kitam lankstydavo kaklus. Ne vienas paskui suvis nusipurtė gyvenimo draugę, o gal jai kietasprandis vyrelis nusibodo. Gražaus patyrimo šioje srityje, atrodo, turi ir treneris. Jis dažniausiai ir piršliaudavo, kai tuokdavosi kuris jo auklėtinis, o pabroliaudavo jaunikio treniruočių draugai. Smagios, nuotaikingos būdavo tos vestuvės, ypač laukiama piršlio melagio korimo egzekucija. Tik tada ir išvysdavai reginį, kurio niekur kitur nepamatydavai: priverstas bejėgiškai pasiduoti savigynos galiūnas. Per P. Eigmino vieno auklėtinio vestuves Pasvalyje susigundė pasigalynėti su atvykėliu piršliu už jį dar stambesnis rajono milicijos viršininkas. Svečias iš Vilniaus sutiko rungtis viena ranka. Išvirto į šeimininkų Kripų kiemą vestuvininkų tuntas, atsirado daugiau smalsuolių iš Panevėžio gatvės. Ne juokas: kažkas nebijo susikibti su „pačiu Mažeika“. Akimirka – ir jėgos struktūros vadas pasijuto skrendąs pusnin, bet sniego nepasiekė, tarsi kūdikį prilaikė ta pati viena ranka“, – spalvingai žymųjį kraštietį aprašė L. Aleksiejūnas.
