Rokiškio krašto muziejus savo interneto svetainėje tarp sausio mėnesio datų ir įvykių pristato dvi asmenybes, kūrėjus – Antaną Kancevičių bei Povilą Kesiūną. Abu yra mūsų kraštiečiai. Vieno sukurti tekstai ir dabar tebeskamba per radiją, televiziją, o apie kitą primena tik gana šykštūs, muziejininkų saugomi biografiniai faktai ir pora knygų. Kokia ateitis laukia fonduose saugomų rašytinių eksponatų? Juos ir toliau vartysime mūvėdami baltas pirštines?
Savyje suderino tiksliuosius mokslus ir literato gyslelę
Sausio 22-ąją poetui kraštiečiui Antanui Kancevičiui būtų sukakę 85-eri. Jis gimė 1938 m. sausio 22 d. Petriošiškyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Kamajų vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje mechanizaciją ir elektrifikaciją. Tolesnį gyvenimą susiejo su Kaunu: dirbo dujotiekio valdyboje inžinieriumi, 1980–1997 m. – stiklo fabrike automatų derintoju.
Nuo vaikystės garsėjo literatūriniais gabumais, tačiau tik brandžiame amžiuje pradėjo kurti. Pirmoji jo eilėraščių knyga „Širdyje gyva“ išleista 1989 m. Kūryba taip įsibėgėjo, kad eilėraščius teko skaičiuoti tūkstančiais. Jų sukūrė daugiau nei 4 tūkstančius, o jie tilpo į dvylika poezijos knygų. Kai kuriems tekstams kompozitoriai parašė muziką, pagal A. Kancevičiaus eiles dainas dainavo Stasys Povilaitis, Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas, tebedainuoja kiti atlikėjai. Tikriausiai daugeliui maestro S. Povilaičio gerbėjų puikiai žinoma daina „Metų turtas“ su įsimintinu priedainiu: „Į praeitį paukščiu jau nepakilsiu,/ Pavasariai ir tie metus skaičiuos/ Ir svajones visas karčiai apvilsiu, /Kai visas metų turtas smilkiniuos.“ Arba dueto N. Paltinienės ir E. Ivanausko atliekama daina „Vakaro malda“. Tai mūsų kraštiečio sukurti tekstai.
2000–2001 metais autorius Rokiškio krašto muziejui padovanojo savo eilėraščių rinktines „Kelkim taurę“, „Tave, gyvenime, mylėjau“, „Leisk palinkėti“, „Kada valdė pasaulį naktis“, „Žiedai tavam pavasariui“, „Čia tavo kryžiaus žemė“ (I–III dalys).
Poetas mirė 2004 m. sausio 20 d. Kaune.
Gyvas palikimas – Pakriaunių kaimo bibliotekoje
Gyvenimo saulėlydyje A. Kancevičius įsigijo namą Pakriaunių kaime ir tris sezonus ten pragyveno nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o žiemai grįždavo į Kauną.
Vietinių žmonių atsiminimai apie poetą kaupiami Pakriaunių kaimo bibliotekoje. Juos rinko bibliotekininkė Ona Krivilevičienė. 2014 m. lapkričio mėnesį šiai bibliotekai padovanotas ir poeto palikimo fondas, kurį iš Kriaunų seniūnijoje Pakriaunio kaime esančios turizmo sodybos atvežė Dangira Degutytė-Milkienė. Jai fondą padovanojo A. Kancevičiaus žmona (po jo mirties). Biblioteka gavo visus asmeninius daiktus: „diplomatą“, fotoalbumus, portretus, maldaknyges, įvairius dokumentus, eilėraščių bei dainų įrašus ir kt.
Iš užrašytų atsiminimų į mus žvelgia paprastas, nuoširdžiai bendraujantis žmogus. Aplinkiniai pamilo jį kaip kuklų ir darbštų kaimyną. Jį traukė gamta – miškas, ežeras, upė… Buvo ūkiškas, užsiaugindavo daržovių, džiovindavo obuolius, virdavo uogienę, nuosava valtimi akstų rytą plaukdavo žvejoti. Sakydavęs: „Užmetu meškerę, pasiklausau lakštingalų ir dūšia atsigauna.“ Virdavo neapsakomo skanumo žuvienę ir vaišindavo kaimynus. Mielai dovanodavo savo eilių knygeles ir su liūdesiu atsiliepdavo apie kritikus, kurie esą jį vadino liaudies poetu, „atseit, kaimietis rašo“, nors jo žodžiais sukurtos dainos skambėjo per radiją, televiziją… Jos skamba iki šiol.
Visuomenininkas ir rašytojas
Kito kūrėjo – prieš daugiau kaip šimtmetį gimusio Povilo Kesiūno – kūrybos tiesiogiai neišgirsime. Sausio 20 d. muziejus minėjo jo 130-ąsias gimimo metines. Tai teisininkas, rašytojas, pedagogas.
Gimė 1893 m. Stenionyse, Pandėlio valsčiuje, ūkininkų šeimoje. 1920 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Joje besimokydamas, buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo aušrininkų veikloje.
1920–1922 m. mokytojavo Rokiškyje, o iki 1940 m. – Kaune. P. Kesiūnas priklausė Lietuvos mokytojų profesinei sąjungai, pora metų redagavo laikraštį „Jaunimas“. 1926 m. baigė humanitarinius mokslus Lietuvos universitete. 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete apsigynė teisės daktaro disertaciją. 1941–1944 m. dirbo advokatu Kaune. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: priklausė Studentų humanitarų draugijai, Lietuvos mokytojų profesinei sąjungai, Teisininkų draugijai.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945–1949 m. dirbo Hanau stovyklos lietuvių gimnazijos mokytoju. Hanau įkūrė teatrą „Atžalynas“ ir jam vadovavo. 1949 m. persikėlė į JAV. 1952 m. įsteigė sąskaitybos mokyklą.
Rašė eilėraščius, dramas, apsakymus, publicistinius straipsnius, išleido romaną. Pirmoji knygelė – keturių veiksmų drama „Vergijos griuvėsiuose“ išleista Kaune (1924 m.). Vėliau sekė apysaka „Liūdna gegužinė“ (išleista Kaune 1927 m.) bei romanas „Tarp žalsvų palapinių“ (išleistas Amerikoje 1953 m.).
Be literatūros, mėgo piešti. Ypač daug piešė jau gyvendamas Amerikoje. Čikagoje priklausė Amerikos lietuvių dailininkų sąjungai.
Mirė 1981 m. liepos 4 d. Čikagoje.
Iš Amerikos – apie laisvės kovas
P. Kesiūno drama „Vergijos griuvėsiuose“ ir romanas „Tarp žalsvų palapinių“ saugomi Rokiškio krašto muziejaus fonduose. 1924 m. išleista drama atrodo suvargusi nuo metų naštos, jos puslapius tenka praskleisti labai atsargiai. Beveik trimis dešimtmečiais „jaunesnio“ romano išvaizda gerokai puikesnė. Jo turinys sudomintų tuos, kuriems artima pokario ir partizaninių kovų tema.
Romano klapane (atvarte) kreipiamasi į skaitytoją (kalba netaisyta): „Nejieškok šioje knygoje pažįstamų veidų – jų čia nerasi; juos surankios būsimieji istorikai. Čia autorius lenkia galvą prieš nežinomąjį kovotoją, taip kaip mes lenkiame savo galvas prieš nežinomojo kareivio kapą. Jis atstovauja tūkstančiams tų, kurių krauju šlakstomos balkšvos samanos ištisi amžiai.
Perbėgdamas šiuos puslapius, Tu nerasi čia „didelių veikėjų“, bet sutiksi savąjį brolį ir pamatysi, kaip jis tęsia nors ir nebepakeliamą kovą, pasiruošęs kiekvienu momentu net numirti dėl… tavosios laisvės.
Greta jo pamatysi ir savo sesutę, guodžiančią ir drąsinančią jį. Išvysi ir savo motulę, berimojančią tamsią naktį užverktomis akimis prie uždengto lango ir belaukiančią, kas ir kada pasibels į duris: išvargęs sūnelis duonos plutos pasigauti, ar nekviesti svečiai… pabaigti jos kančių… (…)
Perskaitęs papasakok savo mažam sūneliui, kuris galbūt jau nebeprisimena to pasaka jam pavirtusio brangaus krašto… (…)“
Autorius pranašauja: „Šį savo kūrinį, sukurtą sunkiomis tremties-nedalios valandomis, skiriu Jums, Mielieji „Miško Broliai“.
Ant Jūsų taurių kapų, išmėtytų po gražiąsias Lietuvos girias, pražydusios lauko lelijos būsimų kartų bus rankiojamos kaip brangūs perlai ir pinamos į liūdnos mūsų istorijos vainiką.“
Kyla klausimas, ko sulauks šios ir kitų autorių knygos, dūlančios fonduose?
Skaitmeninimas įsibėgėja, tačiau priklauso nuo lėšų ir specialistų
Skeptikai sako – kas iš to, jei vienetinės, išskirtinės knygos guli fonduose ir masinis skaitytojas negali prie jų prieiti? Taigi kokia ateitis laukia saugyklose esančių knygų, dokumentų? Tokį klausimą pateikėme Rokiškio krašto muziejaus direktorei Nijolei ŠNIOKIENEI.
,,Muziejaus biblioteka susidaro iš dviejų dalių. Vienoje kaupiama pagalbinė medžiaga, skirta muziejininkams. Antrą dalį sudaro leidiniai, kuriuos saugome kaip eksponatus. Kai kuriuos eksponatus viešiname ekspozicijose, tačiau didžiausia dalis saugoma bibliotekoje.
Kaip eiliniam žmogui prieiti prie jų? Jie prieinami kiekvienam. Juos stengiamės viešinti muziejaus interneto svetainėje. Kaip fiziškai pasiekti? Tereikia mums parašyti arba pas mus užsukti. Fondų saugotojai, suderinę laiką, leidžia susipažinti su leidiniu neišsinešant jo iš muziejaus. Be specialaus leidimo eksponato iš muziejaus išsinešti negalima.
Kitas dalykas: daug vertingų knygų, bylų iš Kamajų dvaro, Kamajų bažnyčios archyvo, taip pat Rokiškio dvaro inventoriaus knygų jau yra suskaitmenintos ir viešai prieinamos Krašto muziejaus interneto svetainėje. Kaip jas surasti? Pagrindinio puslapio viršuje paspauskite nuorodą „Naujienos“. Jai atsidarius, kairėje pusėje matysite nuorodą „Skaitmeninė biblioteka“. Ten rasite jau suskaitmenintus dokumentus ir knygas.
Pagal Kultūros ministerijos ir rajono strategijas, skaitmeninimas tampa prioritetine veikla, nes svarbu, kad kuo daugiau vertybių taptų laisvai prieinamos visuomenei. Šiai veiklai esame numatę skirti didelį dėmesį, bet… Skaitmeninimas nėra labai greitas darbas. Jei nori padaryti labai sparčiai, tam darbui reikia daug žmogiškųjų išteklių. Vertybių skaitmeninimui nėra skiriama papildomų lėšų. Mums trūksta ir priemonių – neturime knygų skaitmeninimo skenerio, todėl kai ką vežame į Lietuvos dailės muziejaus skaitmeninimo centrą. Didelio formato plokščių eksponatų irgi negalime nuskenuoti, nes reikia didelių skenerių, tuos leidinius taip pat gabename į Vilnių.
Šiais metais mūsų muziejus įsipareigojo suskaitmeninti tūkstantį vienetų eksponatų. Pagal mūsų žmogiškuosius išteklius tai nemažai. Vienu vienetu laikomas, pavyzdžiui, sąsiuvinis, kuriame 20 lapų. Tai vienas eksponatas, bet sukurtų vaizdų bus tiek, kiek puslapių. Jei teigiame, kad suskaitmeniname vieną knygą, tai vaizdų sukuriame tiek, kiek puslapių.
Ties tuo rimtai dirbame. Yra muziejininko-skaitmenintojo pareigybė. Dirbame mokydamiesi, nes šis procesas prasidėjo palyginti neseniai. Visą skaitmeninę informaciją keliame ir į savo serverį. Skaitmeninimą ir eksponatų „įvedimą“ į informacinę muziejų sistemą pradėjome 2019 m. – pirmieji iš visų savivaldybių muziejų. Labai nedidelė patirtis, bet tempai greitėja, kokybė gerėja. Skaitmeninimui reikia ne tik žinojimo, bet ir įgūdžių, todėl darbuotojus siunčiame į skaitmeninimo mokymus, seminarus, kuriuos organizuoja Lietuvos dailės muziejus.“
Projektą iš dalies remia:
