Keli šimtai vaidmenų ir…
Ferdinandas Jakšys gimė Svėdasuose 1937 m. gegužės 20 d. Ten baigė penkių klasių pradinę mokyklą, toliau mokėsi Duokiškio ir Kamajų vidurinėse mokyklose, Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Utenos medicinos mokykloje įgijo sanitaro specialybę. Visgi menišką sielą keliai atvedė į Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą. Vėliau neakivaizdžiai studijavo teatrologiją Maskvoje, Anatolijaus Lunačarskio teatro meno institute (GITIS).
Dirbo Šiaulių dramos teatre, Vilniaus Jaunimo teatre, 1980–1984 m. studentus aktorystės mokė Lietuvos konservatorijoje, 1994–2011 m. buvo Vilniaus senjorų teatro režisierius ir meno vadovas, vaidino ir kitų teatro trupių pastatymuose, rengė autorines programas. Iš viso scenoje ir kitur sukūrė kelis šimtus vaidmenų.
2018 m. aktoriui F. Jakšiui suteiktas Anykščių garbės piliečio vardas.
… kelionės po parapijas
„F. Jakšio vaidybai būdingas humoras, grotesko atspalviai, akcentuotos detalės“ – rašoma „Vikipedijoje“. Šykštus, kūrybą apibūdinantis sakinys ir išvardintos mokslo įstaigos, teatrų pavadinimai toli gražu neatskleidžia aktoriaus žmogiškosios esmės. Ji lieka tarp eilučių. Ką jis bebūtų vaidinęs, – ar klasikinį herojų gerai žinomuose spektakliuose, ar epizodinį personažą seriale, – išlikdavo geraširdis, nuoširdus, besirūpinantis, optimistiškas, kartais naivus.
Televizijos žiūrovai tikriausiai prisimena jo sukurtus vaidmenis televizijos serialuose: Ferdinandas – „Sveika, Irena“, „Mudu abudu“ (1984–1985 m.), Bočelis Dapkus – „Butkai ir Dapkai“ (2002–2005 m.), „Lietuviškas tranzitas“ (2003 m.), Vytautas-tėvas – „Širdys paklydėlės“ (2010 m.), Vaitiekus – „Naisių vasara“ (2011–2012 m.) ir kt.
Nuo 1957 m. vaidino televizijos filmuose, dar po dešimtmečio prisidėjo ir kinas.
Visgi svarbiausiu išliko teatras bei gyvas bendravimas su žiūrovu. 2015–2017 m. Ferdinandas su bičiuliais įgyvendino savo svajonę aplankyti Rokiškio rajono parapijas ir suvaidinti Vaižgantą. Kartu su soliste Jolanta Stumbriene keliavo per Rokiškio rajono Kamajų, Obelių, Žiobiškio, Čedasų, Suvainiškio, Panemunio, Pandėlio, Aleksandravėlės parapijų bažnyčias su programa „Tada aš laimingas…“ ir skaitė ištraukas iš Kosto Ostrausko monodramos „Vaižgantas“, poetų Antano Vienažindžio, Antano Miškinio, Kazio Binkio ir kitų eiles.
Iš meilės kraštui
Duokiškis F. Jakšiui buvo svarbus ir todėl, kad čia gyveno jo bičiuliai. Vienas jų – Juozas Trakas, baladžių organizatorės Giedrės Dagienės tėtis. Kaip ji sako, „žinojimas apie šį garbų žmogų prasidėjo vaikystėje“, nes šeima nepraleisdavo nė vieno TV spektaklio, videofilmo ar serialo, kuriuose jis vaidino. Aktorius ne kartą įvairiomis progomis žarstė pasididžiavimo žodžius Duokiškiui ir jo žmonėms, vadino šią vietovę antraisiais savo namais.
Bendraudami su aktoriumi, duokiškiečiai išgirdo jo svajonę rengti baladžių vakarus. Ir ne kur nors didmiestyje, o čia, Duokiškyje. Taigi sakoma, kad garsieji „Duokiškio baladžių“ vakarai gimė iš meilės šiam kraštui. Jie sukviečia skaitovus, dainuojamosios poezijos gerbėjus, tautodailininkus, kitus kūrybingus žmones – profesionalus ir mėgėjus.
Sumanymo autorius tokį originalų pavadinimą pasirinko neatsitiktinai. Jis pasinaudojo rašytojo Sauliaus Šaltenio apysaka „Duokiškis“. Pagal ją 1978 m. Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo pastatyta pjesė „Duokiškio baladės“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Po dešimties metų pačiam Ferdinandui taip pat teko vaidinti „Duokiškyje“, tik kitame pastatyme – Valstybiniame Jaunimo teatre 1987 m. Algirdas Latėnas režisavo kitą „Duokiškį“.
Sėkmė paskatino tęsti
Pirmasis baladžių vakaras buvo surengtas 2011 m. Jis vyko neįprastoje vietoje – Duokiškio Šv. Onos parapijos bažnyčios šventoriuje. Renginį lydėjo sėkmė. Tai paskatino jį padaryti kasmetiniu, tradiciniu.
Baladžių vakaro tradicija gyvuoja ir toliau, tik jau persikėlusi į miestelio parką. „Duokiškio baladės“ kasmet pasipildo naujais dalyviais, renginiais ir reginiais, bet nepamirštamos krašto tradicijos, vietiniai kūrėjai.
Pakeitė požiūrį
Beje, už šventės pavadinimą duokiškėnai dėkingi ir rašytojui Sauliui Šalteniui, leidusiam vadinti renginį apysakos pavadinimu. Viešėdamas Rokiškyje ir susitikęs su gerbėjais J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje, į klausimą, kas jį sieja su šia vietove ir kodėl ją įprasmino kūrinyje, rašytojas atsakė labai proziškai: „Įdomus pavadinimas. Iš tų kraštų kilę mano žmonos tėvai. Toks keistas žodis: „duoda“, „kiša“… Paskui aš nuvažiavau į Duokiškį pasižiūrėti ir nusivyliau. Galvojau, kad bus įspūdingesnis…“.
Tiesa, vėliau, pamatęs šventę „Duokiškio baladės“, požiūrį į šį kaimą pakeitė. Rašytojas dalyvavo dviejose „Duokiškio baladėse“ – pirmojoje ir vykusioje 2014 m.
Prisiminimus sudėjo į knygą
Rudens vidury sueis metai, kaip nebeturime Ferdinando Jakšio. Jis mirė 2022 m. rugsėjo 15 d. Tryliktųjų baladžių nebesulaukė. Tačiau jis atgimsta ką tik išleistoje žurnalisto Vytauto Bagdono knygoje „Mūsų Ferdinandas. TOKĮ JĮ PRISIMENAME“.
„Knygą pradėjau rašyti tada, kai Ferdinandas išėjo. Turėjau nemažai medžiagos knygai, ir sudėliojau. Žinojau, kad jis yra „Duokiškio baladžių“ krikštatėvis, todėl pakalbinau ir Giedrę Dagienę, kuri atsiuntė pluoštą fotografijų, ir kitus duokiškėnus. Su Ferdinandu buvome pažįstami. Jis dalyvaudavo renginiuose Svėdasuose. Esame pažįstami ir su jo seserimi Žaneta Kibickiene bei Antanu Kibicku. Ryšius su Ferdinandu palaikė ir svėdasiškis (dabar vilnietis), medicinos mokslų daktaras Juozas Lapienis. Jis irgi turi sukaupęs daug medžiagos, ją taip pat sudėjau į knygą“, – pasakoja V. Bagdonas.
Anot autoriaus, knyga apie garsųjį aktorių – tai ne jo vieno, o „bent keleto žmonių sumanymas“. Pats V. Bagdonas neketino dalyvauti knygos sutiktuvėse Duokiškyje, mat sutapo labai svarbios aplinkybės – kaip tik tą dieną Svėdasų seniūnijoje, Kunigiškių I kaime, po remonto atidaromas atjaunėjęs muziejus, kurį prižiūri… knygos autorius. Bet jis ramus – baladėse knygą pristatys Rokiškio savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Daiva Vilkickienė bei Ferdinando mylėti duokiškėnai.
Aktorių primins ir V. Bagdono bei jo dukros Simonos Bagdonaitės fotografijų paroda „Mūsų Ferdinandas“.
Domėjosi, skatino, garsino
Duokiškyje Ferdinandas buvo visuomet laukiamas, gerbiamas, mylimas. Nuolat domėjosi kaimo kultūriniais renginiais, išvykomis, kūrybiniais sumanymais. 2014 m. rudenį Ferdinandas viešėjo Duokiškyje. Susitikimo metu meno mėgėjams pristatė Žemaitės pjesę „Mūsų gerasis“. Paragino imtis ją vaidinti, o mėgėjų teatro subtilybių mokė ne tik dalyvaudamas repeticijose, bet ir gyvai. Kvietė į renginius, spektaklius Vilniuje. 2015 m. Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje Ferdinandas suorganizavo „išvažiuojamąsias“ „Duokiškio balades“. Ten susirinko jo ir šventės „Duokiškio baladės“ bičiuliai – Veronika Povilionienė, folkloro kolektyvas „Griežikai“, dailininkas Arvydas Šaltenis, renginių vedėjas Gaudentas Aukštikalnis, aktorius Petras Dimša ir kiti. Prisiminimais apie 1945–1955 metų viešuosius vaidinimus Duokiškyje ir apskritai Rokiškio krašte jis dalijosi Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos laikraštyje „Mėgėjų teatras“.
„Milijonai žmonių miršta, taip ir nežinodami, kur yra Duokiškis“, – tai citata iš S. Šaltenio apysakos „Duokiškis“. Daugelis žmonių apie Duokiškį išgirdo Ferdinando dėka.
Projektą iš dalies remia:
