– Kada pajutai „lūžį“, kada supratai, kad nori užsiimti menu?
– Tokių „lūžių“ buvo daug, bet esminis – paauglystėje, kai pamačiau televizijos laidą apie piešimą ant automobilių aerografijos technika. Tuomet ir užsidegiau aistra išmokti piešti. Tuo metu lengviausia buvo gauti aerozolio dažų flakonėlių, todėl būtent šios technikos ir pradėjau mokytis savarankiškai. „Mokiausi“ ant apleistų pastatų sienų, labai norėjau įvaldyti šia techniką. Tik po kurio laiko sužinojau, kad tai vadinama gatvės menu, arba tiesiog grafičiais.
– Kas Tau yra piešimas? Galbūt tai savęs išraiška?
– Piešdamas atsipalaiduoju ir nurimstu. Man tai tarsi meditacijos forma. Dažnai apima „flow“ būsena. Tai labai smagu, atrodo, rankos pačios piešia, net nespėji sužiūrėti, kartais jaučiuosi kaip spausdintuvas. Žinoma, kūryba yra puikus būdas išreikšti savo idėjas, kelti klausimus visuomenei, galų gale tiesiog nudžiuginti žmones. Kurdamas piešinius visuomet stengiuosi, kad galutinis rezultatas džiugintų žiūrovus, pakylėtų juos, o gal net padėtų pafilosofuoti ir susimąstyti apie kai ką gilesnio.
– Piešiniai, puošiantys pastatų sienas įvairiuose kampeliuose, daugumai lyg ir dar šviežia. Kokie Tavo pirmieji piešiniai ant pastatų? Kiek iš viso esi jų išpuošęs?
– Sienų piešiniai šiuo metu labai populiarūs ir patrauklūs tiek asmeninėse, tiek viešose erdvės. Iki piešinių pertekliaus Lietuvoje dar labai toli. Džiaugiuosi, kad net mažesni miesteliai imasi iniciatyvos papuošti savo erdves gatvės menu.
Pirmieji mano piešiniai buvo nelegalūs, tik vėliau sužinojau, kad galiu būti už juos nubaustas. Pirmieji darbai – įgūdžiams įgyti, jie kitų mano pomėgių tematika. Žinoma, nepamirštamas piešinys pirmajai meilei.
Vėliau teko šiek tiek keliauti grafičių keliu, tačiau man jis neprilipo, norėjau siekti kokybiškesnių rezultatų. Daugybė mano pirmųjų piešinių ant sienų atlikta jaunimo centro iniciatyvų ir projektų dėka, šie projektai padėjo ir motyvavo tobulėti. Vos tik pradėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, prasidėjo ir pirmieji privatūs užsakymai. Kiek iš viso darbų esu nupiešęs, nebesuskaičiuosiu. Kita vertus, nematau tam reikalo, juk gatvės menas dažnai yra laikinas: siena sugriūna, tinkas nubyra, renovacija uždengia piešinį, savivaldybė netyčia nuvalo, paaugliai tyčia apipiešia ir t. t. Tai ir žavesys – piešinys turi savo gyvenimą, tai nėra muziejuje užkonservuotas paveiksliukas, kurio niekas negali paliesti.
– Kokie yra didžiausi ir mėgstamiausi Tavo darbai?
– Didžiausias piešinys – 400 kvadratinių metrų požeminė perėja Vilniuje, Pilaitės rajone, kosmoso tematika. Mėgstamiausio darbo neturiu, smagiausi tie, kuriems nupiešti netrūksta kūrybinės laisvės, o kūrėju pasitikima. Esu labai savikritiškas, norisi vis tobulinti, krapštyti detales.
– Su kokiais trukdžiais dažniausiai susiduri paišydamas?
– Dažnai sutrukdo neprognozuojamos oro sąlygos. Tai lyg loterija: ar pavyks projektą greitai įgyvendinti, ar užsitęs. Jei užsitęsia, tenka vienu metu dirbti prie dviejų ar net trijų piešinių. Tokia jau specifika, nepastovus darbo ritmas.
– Nors ir mėgsti piešti, bet ilgos sesijos turbūt išvargina. Kaip atsipalaiduoji?
– Turiu keletą hobių. Kai norisi ramiau – meditacija ar knyga, labai mėgstu filosofines ir psichologines. Kai norisi aktyviau ir oro sąlygos leidžia – snieglentė ir vandenlentė. Tikiuosi, šią žiemą bus sniego.
– Užbaigei piešinį Rokiškyje. Ar jis kuo ypatingas, galbūt išskirtinis Tavo kūrybos bagaže?
– Mėgstu eksperimentuoti su skirtingomis išraiškos priemonėmis. Šiame piešinyje man labai patinka linijiniai motyvai. Šiemet jau buvau kiek pavargęs nuo realistiškų ir tikroviškų piešinių, norisi daugiau žaisti su menu, ir šis piešinys suteikė puikią galimybę. Smagu, kad Rokiškio kultūros centras bei Rudolfo Lymano muzikos mokykla stipriai prisidėjo prie kūrybinio proceso. Buvo įdomu rasti piešinio idėjos išraišką.
– Galbūt pastebėjai Rokiškyje vietų, kurias būtų galima išpuošti piešiniais?
– Tikrai taip. Erdvių piešiniams yra. Kiekviename mieste dirbdamas pastebiu daug neišnaudotų sienų, kurios galėtų pasipuošti pilnu piešiniu ar nediduku akcentu. Miestų gyventojams ir savivaldybėms linkiu daugiau drąsos įsileidžiant dailininkus ir spalvas į savo erdves.
Piešinys ant sienos turi daugybę reikšmių ir prasmių
Nors tarptautinis vargonų muzikos festivalis jau baigėsi, dalis jo dvasios visam laikui išliks ant muzikos mokyklos sienos. Piešinys – Rokiškio kultūros centro idėja 22-ojo tarptautinio vargonų muzikos festivalio, skirto čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui Rudolfui Lymanui, proga.
Kultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai Aušra Gudgalienė sakė, kad festivalio esmė, ypač pastaruosius penkerius metus, – kuo daugiau kalbėti apie šią asmenybę, apie muzikos tradicijas, kultūrą, ne vien apie vargonus. Nors laikai keičiasi, muzika vis dar išlieka universali pasaulio kalba.
„Norime mieste palikti ženklų ir tam tikrų pėdsakų, kurie kalbėtų apie R. Lymaną, muziką, vargonus. Praėjusiais metais ant buvusios muzikos mokyklos sienos pakabinome lentelę, lange buvo R. Lymano nuotrauka, prieš keletą metų nupirkome naują vargonų variklį. Tai tęsiame kelinti metai iš eilės ir tikimės, kad idėjų nepristigsime. Keletą jau turiu: miestą papuošti mozaikos suoliuku, įsigyti 3D vaizdo projektorių ir sukurti Lymano hologramą“, – pasakoja A. Gudgalienė.
Nors šio piešinio eskizas buvo keičiamas ne kartą, galų gale apsispręsta dėl šio galutinio varianto. Piešinys ant sienos turi netgi keletą reikšmių ir prasmių.
- Lymano erdvinis siluetas – lyg jo dvasia iš praeities, primenant mums, kad tai, kas pradėta, turi būti tęsiama.
- Mergina su ausinėmis – jaunas XXI a. žmogus, mylintis muziką.
- Įvairūs muzikos instrumentai liudija muzikos įvairovę ir R. Lymano gebėjimą groti įvairiais instrumentais.
- Natos – muzikos raštas, kurio R. Lymanas mokė pirmojoje Grafiškojoje giedojimo ir vargonavimo mokykloje ir kurio yra mokomi šių dienų vaikai R. Lymano muzikos mokykloje.
- Užrašas „Mielas bičiuli“ – taip R. Lymanas kreipdavosi į savo draugus muzikantus, likusius Čekijoje ir Austrijoje, kai rašydavo jiems ilgesingus laiškus. „Kadangi labai daug rašydavo apie vietinius, jų gyvenimo papročius ir, žinoma, muziką, mes, Kultūros centro bendruomenė, pridėjome žodžius „tikėk muzika“, lyg sakytume, kad muzika gydo, guodžia, suteikia optimizmo, daro pasaulį gražesnį ir šviesesnį“, – sakė A. Gudgalienė.
- Žodyje „muzika“ „z“ raidė iš čekiškos abėcėlės – užuomina apie R. Lymano tautybę.
- Spalvos – pilka ir žalsva. Šią spalvinę gamą galima matyti bažnyčios viduje (sienos).
Projektą iš dalies remia:
