Feisbukas – kone greičiausias liftas į pažintis, galimybė surasti įdomių pašnekovų. Taip man pasisekė susipažinti su Kęstučiu, kurio įrašą aptikau socialiniame tinklalapyje. Tąkart jis pasakojo apie kelionę į Žiobiškį, savo pasakojimu grįžo į 1803-iuosius, dėstė apie vėliau miestelyje įsteigtą smuklę, paštą ir parduotuvę. Viskas prasidėjo nuo straipsnio apie raganą, žiobiškėnus stebinčią iš medžio. Kęstutis jį perskaitė „Gimtojo…“ laikraštyje. Vyro rašymo stilius ir pats pasakojimas toks įtraukiantis, jog baigusi skaityti tekstą pagalvojau, kad tai – per anksti kulminaciją pasiekęs romanas. Teko perskaityti ir kitus įrašus, kur aplankytų vietų įspūdžiai ne tik perteikiami fotografija ir žodžiu, bet ir įterpiama priešistorė, dėl to dar įdomiau. Nedvejodama susisiekiau su Kęstučiu. Be daugybės mokslinių straipsnių, jis yra parašęs ir daug linksmų istorijų.
Jau prieš pokalbį žinojau, kad bus įdomu bendrauti – per feisbuką Kęstutis parašė, kuriuo laiku neskambinti, mat vyksta siesta. „Ispanai, italai, portugalai po pietų ilsisi, tai siestos metas, pas mus tai vadinama grožio miegu. Mes keliamės su aušra, padirbėjame, pavalgome pietus ir tuomet numingame. Kaip sakydavo mano diedukas – „taukai turi apie bambą apsisukti“, taigi reikia pamiegoti“, – pokštavo Kęstutis.
– Kada pirmąkart apsilankėte Rokiškyje?
– Oi, labai seniai. Mano žmona Zita – obelietė, su ja susipažinome dar studijuojant universitete. Esame „ženoti“ jau 43-ejus metus. Čia apsilankiau gal prieš 45-erius. Ilgą laiką gyvenome Vilniuje, o prieš 13 metų nusipirkome trobelę Antanašėje, ją pasiremontavome ir dabar čia leidžiame vasaras.
– Su kuo jums siejasi Rokiškis? Kas čia labiausiai patinka?
– Juokaujant būtų galima atsakyti – su Obeliais, kuriuose mano žmona Zita užaugo. O jeigu rimtai, Rokiškis, nors ir šalies pakraštyje, be galo įdomus. Net nesinori kalbėt apie visiems jau žinomus objektus: dvarą ar bažnyčią, nuo kurios kuorų ir pats dvaras matosi, ar nuostabias langines. Zita nusižiūrėjusi ir mūsų trobą langinėmis papuošė. Mieste yra ir ypač rami vieta – L. Šepkos parkelis su daugeliu drožinėtų darbų. Atrodo, miesto centras, o tyluma ir ramybė aplink.
Mane daugiausia domina visokie mieste vykstantys renginiai, stengiuosi nepraleisti. Gaila, kad dėl to prakeikto karantino mugės Nepriklausomybės aikštėje „apvyto“. Nuostabus renginys… būdavo. Su ūkininkais pabendrauji, su moteriškaitėm tarmiškai bandydavau… „Rakiškią bažnyčiąs stagas raudanas, raudanas“.
Nuo Rokiškio Daugailių link prasideda Sėlių kalvynas – kalneliai, lomos, raistai… Kalnai paplikę. Grožis. Net šiandien, saulei patekėjus, pavažiavau iki Kalnujų piliakalnio. Kitoje kelio pusėje toks raistas yra, o jame jau daug metų gulbės giesmininkės peri, gracingų gervių pulkas po raistą „maklinėja“, danguje pempės „nardo“… Vat, netoli Aleksandravėlės tokie Degučiai prie Degučių ežerioko yra. O vat, Degučiuose P. Širvio tėvai gyveno ir jų kapinaitėse palaidoti. Pamenu, prieš keletą metų „Gimtasis…“ apie tas kapinaites rašė. Man dar tokių nėra tekę matyti, vien antkapiniai užrašai ką reiškia: „Mėgo naminį alų“, „Buvo linksmas, laisvamaniškų pažiūrų“. Verta pamatyt. Galima pasakot ir pasakot ir apie Ilzenbergo dvarą, ir apie Onuškio dvaro griuvėsius, kuriuose jaunavedžiai fotografuojasi, ir… Visa tai ir sieja mus su Rokiškiu.
– Kodėl nusprendėte pabėgti iš Vilniaus?
– Vilniuje karantinas, kaip sakant, – liūdnas vaizdelis. Žiemą teko gyventi tarp keturių sienų, o mieste žmonės vaikščiodavo su kaukėmis po nosimis, jautėsi šiokia tokia baimė, o Rokišky – ramu. Ežeras šalia, miškai, dar grybai, prasidedantys rudenį, – tiesiog pasaka.
– Kaip dabar leidžiate dienas Antanašėje?
Dabar esu pensininkas, o prieš juo tapdamas apsirūpinau naujesniu fotoaparatu, todėl suradęs malonesnį vaizdą jį įamžinu – kokį paukštuką, miško žvėrelį ar augaliuką. Mėgstu ką nors nufotografavęs apie tai parašyti ir įkelti į feisbuką.
– Apie ką dažniausiai rašote?
– Dažniausiai tenka rašyti apie gyvenimą. Rašydamas įgavau tokį stilių kaip „laiškas bičiuliui“. Tai tokia abstrakcija, kuria pradedu savo pasakojimus. Nors nesu rašytojas, pagalvojau, kad vaikams reikia palikti prisiminimą, iš kur čia tokia ganėtinai reta pavardė Kadūnai, todėl išleidau knygą „Gyvenimo mozaika“ su paantrašte „Pensininko užrašai“. Joje dėmesį skyriau kelionėms po Lietuvą, įvairių lankytinų vietų ir įspūdžiui aprašymui. Pusantro šimto egzempliorių tiražu išleidau šią knygą ir padalinau savo pažįstamiems, artimiesiems, viena nukeliavo į Antanašės biblioteką. Knyga tarsi miksas tarp atsiminimų ir naujų įspūdžių.
– Kaip atrodo jūsų kelionės? Kur ieškote informacijos apie lankytinas vietas?
– Turime nusipirkę kelių atlasą, kuriame sužymėti visi dvarai, įdomūs objektai. Kai tik nusibosta tvarkytis aplink sodybą, sėdame į automobilį ir išmauname dienai ar pusdieniui. Pažiūrime aprašymus apie dvarus, kuriuose lankomės, paskaitome istorijas. O vėliau parašau savo įspūdžius „bičiuliui“, ką mačiau.
Mums abiem su žmona patinka taip keliauti. Aš galbūt daugiau žiūriu per fotoaparato objektyvą, patinka surasti mažas detalytes, žmona labai mėgsta įvertinti gėlynus, augalų kompozicijas ir visą eksterjerą. Na, ir pas mus kieme taip yra – ji vis persodina augalus iš vienos vietos į kitą, stengiasi išgauti kuo gražesnes kompozicijas.
– Žmona – obelietė, ar ji čia dar atranda kai ką naujo?
– Žinoma. Nori nenori, važiuodami į kokį dvarelį, kad ir apgriuvusį, pasidomime jo istorija, pasiknisame internete, kur apstu įvairių atsiminimų apie bet ką. Taip pat ir Žiobiškis – prieš važiuodamas ten pasiknisau bendruomenės archyve. Aprašyta apie žydus, čia pats įdomumas. Juk anksčiau čia gyveno kone 50 proc. žydų, pasirodo, anuomet Žiobiškis buvo kurortinė vieta. Toje vietoje, kur ragana kabo, yra turistinė bazė. Aš net nustebau, galvojau, kad tokia buvo tik sovietmečiu, o pasirodo, ir dabar yra. Nuvažiavę į Žiobiškį pamatėme mažą parduotuvėlę su senomis ir pakrypusiomis, bet labai įspūdingomis langinėmis.
– Ar toks vietų lankymas yra judviejų pomėgis?
– Na, pomėgiu to pavadinti negaliu, greičiau tai – vadavimasis iš rutinos. Čia gyvenant žmonos pomėgis yra gėlynai, o mano – žvejyba Našio ežere, paskui grybavimas. Turime 25 kv. m daržiuką ir jo mums visiškai pakanka. Kadangi esu kilęs nuo Kėdainių, agurkų krašto, susirenčiau maždaug 8 kv. m šiltnamiuką. Šventas dalykas agurkus augint. Šeimos nariai jų nevalgo, bet aš prisimarinuoju. Arba sėdau ant traktoriuko ir nusipjoviau žolę. Visi šie dalykai greičiau „zabova“, bet kur kas geresnis būdas leisti laiką, nei sėdėti namie ir žiopsoti pro langą.
– Gyvendami Vilniuje irgi daug keliavote?
– Gyvendami Vilniuje neturėjome tam tiek laiko. Sostinėje mes dirbome. Yra didžiulis skirtumas, kai žmogus penkias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro eina į darbą, vaikus augina ir kai išeina į pensiją. Todėl anksčiau negalėjome daug turistauti, nors nueidavome į vieną kitą parodą.
Vilniaus daug pamatėme tik šią žiemą. Tačiau tai lėmė karantinas – išvažiuoti iš gyvenamosios savivaldybės nebuvo galima, o vien bute sėdėti ir tik su šunimi išeiti pasivaikščioti nepakako, todėl aplankėme visus kraštovaizdžio draustinius, Plikakalnio, Puškorių atodangas, Kryžių kelią. Ir žmona, ir aš Vilnių pažinome tik dabar. Kai laiko buvo masės, apklampojome daug ir supratome, koks Vilnius žalias, čia daugybė parkelių, miškelių.
– Kodėl gera gyventi kaime?
– Mūsų trobos veranda atsukta į kelią Obeliai–Dusetos, čia ankstyvą rytą pusryčiaujame ir geriame kavą. Kitapus kelio dažnai pamatome danielius, kuriuos skubu nufotografuoti. Pernai matėme aštuonis, šiemet iš pradžių pasirodė tik vienas, o paskui visi devyni. Ne tas žodis, kaip širdį paglosto užmatomi žvėreliai.
Iš trobos priemenės matau Antanašės, buvusį Romerių, dvarą. Už maždaug 100 m yra pieva, kuri užsiveisusi neišpasakyto grožio laukinėmis tulpėmis. Vietiniai sakė, kad tas tulpes savo laiku dvare augino Romeriai ir jos išplito. Pilna pieva nuostabiausių laukinių tulpių…
Štai dėl tokių gražių vaizdeliukų, malonių rokiškėnų apsuptyje ir malonu laiką leisti bei gyventi kaime.
Projektą iš dalies remia:
