Ji buvo žmogus be kaukės

Daiva Vilkickienė apie Eleną mezginaitę

– Tau, Daiva, teko ne kartą bendrauti su Elena Mezginaite, organizuoti jos poezijos vakarus. Kuo ji skyrėsi iš kitų poetų ir apskritai žmonių? Kokia ji buvo?

– Jau 16 metų nebėra poetės, žurnalistės Elenos Mezginaitės. Nebuvome artimai pažįstamos, teko dalyvauti susitikimuose su poete, jos knygų pristatymuose. Gerai prisimenu Rokiškio miesto 500-ųjų įkūrimo metinių minėjimą, kai sausakimšoje bibliotekos skaitykloje abi vedėme kraštiečių susitikimo šventę.

Skaitau jos paliktus bibliotekos svečių knygoje įrašus ir regiu ją nedaugžodžiaujančią, santūrią, apsirėdžiusią kukliu drabužiu, neilgais, laisvai krintančiais plaukais, kuriuos ji kartais širviškai brūkšteli nuo kaktos. Iš nuotraukų žvelgia rimtos akys ir šypsena lūpų kampučiuose. Prisiminimuose ataidi jos sodrus, gilus balsas, tyli, rami kalbėsena. Prisimenu darganotą 2005-ųjų vasario dieną, kai sužinojau apie tragišką poetės mirtį. Kaskart iš naujo atrandu ją, kai bibliotekoje minimos jos gyvenimo sukaktys.

Gimusi Aukštaitijos provincijoje (Petriškių kaime, Rokiškio rajone), svajojusi apie gyvenimą sostinėje, ji taip ir liko „įkalinta“ tarp trijų miestų – Rokiškio, Kupiškio ir Panevėžio, kur buvo mylima ir gerbiama.

Ji buvo žmogus be kaukės, kartais stačiokiška, gruboka, bet teisinga. O visumoje – paprasta ir begaliniai kūrybinga. Elenai tapus garsia poete, susitikimus gimtinėje, Laibgalių kaimo bibliotekoje, organizavusi jau šviesaus atminimo bibliotekininkė Aldona Balčiūnienė sakė esanti dėkinga likimui, leidusiam jai susitikti su poete: „Anksčiau teko ją stebėti iš tolo, o keletą kartų buvau greta ir galėjau iš arti pažvelgti į jos veidą, pamatyti jos geras akis. Joje nepastebėjau jokio išdidumo, vien tik gera aura sklido iš jos. Ji tokia paprasta, nuoširdi, trapi, viskuo patenkinta, netrokštanti jokio dėmesio, tiesiog ji – kuklumo įsikūnijimas, bent taip man pasirodė, net nepagalvotum, kad ji – įžymybė, poetė. Po daugelio metų Laibgaliuose Elena prisipažino vengianti viešumos, scenos, o jaunystėje dažniau buvusi pagalbininkė, todėl nelabai į sceną ją kas leisdavo. Ji džiaugėsi sutikusi savo jaunystės drauges ir kitus pažįstamus žmones, „radusi tuos pačius ir kartu laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus, brangų savo krašto žmonių būdą, išgirdusi ausiai mielą rokiškėnų šnektą.“

Bibliotekininkei įsiminė ši poetės ištarta frazė: „Visada žinojau, kad žmonės man – viskas, o aš be jų – niekas.“ Elena dėkojo „šiaurietiškam Rokiškio dangui ir miškams“, kurie išmokė ją galvoti, ir seniesiems gimtojo krašto žmonėms, kurie savo elgesiu mokė taurumo, dažnai nepasiekiamo šiandieniniam inteligentui. Poetė ir Rokiškyje jautėsi sava: „Rokiškis – mano jaunystės kūrybinių polėkių miestas.“

– Turime daug  žinomų kraštiečių, vieni pagerbti Rokiškio krašto garbės piliečio vardais, kiti – ne, E. Mezginaitė tokio titulo neturi, tačiau bibliotekininkai ją labai myli. Kokia magija turi būti žmoguje, kad jo nepamirštų?

– Poetės fenomenas – kad ji buvo ir liko sava gimtuosiuose kraštuose. O žodyje „sava“ telpa ir pagarba, ir meilė, ir dėkingumas, ir paprastumas… Žodį „savieji“ pirmą kartą išgirdau „širdimi“ iš kitos mūsų kraštietės rašytojos Vandos Juknaitės lūpų, kai ji taip įvardijo visus Rokiškio krašto vaikus, kuriems brangus šis žemės kampelis. Tas žodis kaip niekam kitam tinka poetei E. Mezginaitei.

Daugiau kaip trys dešimtys garsių dainininkų, aktorių atliekamų dainų yra parašytos E. Mezginaitės tekstais. Dainas jos eilėmis kūrė kompozitoriai Alvydas Jegelevičius, Laimis Vilkončius, Igoris Berinas su grupe „Hiperbolė“, atliko žinomi atlikėjai Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė („Baltas lino gyvenimas“), Žilvinas Žvagulis („Dešimt žingsnių“), Kastytis Kerbedis („Melodija“), Alvydas Jegelevičius („Ne mano vestuvės“), Stasys Povilaitis („Vakarų giedruma“), Vytautas Domeika ir „Sun City Blat“ („Mano senas drauge“), Keistuolių teatras („Su Žmonėm“) ir kiti.

Tik poetei išėjus anapilin, plačiuosiuose Lietuvos literatūros laukuose pradėta kalbėti apie jos poezijos vertę ir svarumą. Suvokta, kad E. Mezginaitė deramai neįvertinta. Sakyčiau, gimtinėje taip pat galima siekti svariau pagerbti ryškiausios Lietuvos poetės moters, gimusios Panevėžio regione, atminimą. Skaitau savo žodžius, parašytus prieš 10 metų Rokiškio krašto kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“, kai išsakiau bibliotekininkų ir literatų norą pavadinti vieną Rokiškio miesto gatvių poetės vardu. Reikia pripažinti, kad to nepadarėme. Gal dar ne laikas, o gal poetė to visai nenorėtų? Bet padarėme ne tiek jau mažai. Bibliotekininkų iniciatyva Rokiškio krašte gražiomis veiklomis įprasmintas poetės atminimas. Laibgalių kaimo, esančio arčiausiai jau išnykusio gimtojo poetės Petriškių kaimo, bibliotekoje nuo 2004 m. vyksta tradiciniai „Poezijos ir dainų rudenėliai“, skirti poetei, o šalia stovi stogastulpis E. Mezginaitei (2016 m., autorius Vidmantas Zakarka). 2019 m. parengta Laibgalių kaimo bendruomenės programa „Elena Mezginaitė – Aukštaitijos žvaigždė“.

– Vyko daug  E. Mezginaitei skirtų renginių, konkursas. Primink dar kartą, kas jame dalyvavo, kas ką ir kodėl laimėjo? Kuo išsiskyrė laimėtojų tekstai?

– Spalio 15 d. paskelbėme literatūrinio konkurso, skirto poetei, nugalėtojus, laureatus ir dalyvius. Nustebino, kad konkurse dalyvavo ne tik Panevėžio regiono kūrėjai (35 kūrėjai iš Alytaus, Joniškio, Kauno, Kelmės, Klaipėdos, Kupiškio, Radviliškio, Rokiškio, Pakruojo, Panevėžio, Plungės, Šiaulių ir Vilniaus miestų ir rajonų). Konkurso darbus anonimiškai vertino 10-ies narių komisija (iš Rokiškio, Kupiškio ir Panevėžio) ir iš 28 poezijos bei 6 prozos kūrinių išrinko 1–3 vietų nugalėtojus poezijos ir prozos kategorijose. Taip pat skyrė padėkas 4–6 vietų laureatams. Komisijai buvo nelengva rinktis tarp skirtingo žanro, nevienodos apimties, tarp nuoširdumo, taiklumo, meniškumo ir kitų kriterijų. Viena iš sąlygų buvo panaudoti du raktinius žodžius iš Elenos Mezginaitės kūrybos – „Baltas kelias“ ir „Laiptai“.

Konkurso nugalėtoja poezijos kategorijoje tapo Vida Papaurėlienė (Rokiškis) – už skvarbų žvilgsnį, gilias mintis, poetiniu žodžiu keliaujant E. Mezginaitės nueitu keliu. 2-oji vieta skirta Nijolei Ragainienei (Plungė/Vilnius/Tenerifė) – už nuoširdžią poetinę-prozinę pažintį su Elena Mezginaite ir kūrybinį įsikvėpimą, 3-ioji – Linai Archipovai (Šiauliai) – už kūrybiškus E. Mezginaitės poezijos inkliuzus. Poezijos kūrinius vertinant, 2–5 vietų skirtumas – tik per vieną balą… Garbinga 4-oji vieta teko Danutei Mažeikienei (Šetekšnos, Rokiškio r.) – už  taupų ir jautrų žodį, pražydusį linais. 5-oji – Jolantai Juodinytei (Rokiškis) – už prasmingai, kūrybiškai panaudotus raktinius žodžius ir jų simboliką, tiksliai įprasminančią poetės gyvenimą, 6-oji – Emilijai Kvedarienei (Joniškis) – už  paprasto, jautraus žodžio virsmą išgyvenimais.

Prozos kategorijoje absoliučia nugalėtoja paskelbta Jūratė Sučylaitė (Panevėžys/Klaipėda) – už literatūrinę išgyvenimų ir jausmų kelionę su poete E. Mezginaite, 2-oji vieta skirta Rimai Statkonienei (Pandėlys, Rokiškio r.) – už žodžius, sukuriančius lipimo laiptais jausmą, 3-ioji – Alinai Jonaitienei (Joniškis) – už apmąstymus apie žmogaus gyvenimo kelią ir asmenines patirtis, 4-oji – Redai Kiselytei (Rokiškis) – už gražių sutapimų pastebėjimą ir interpretacijas, 5-oji – Salvinijai Kalpokaitei (Rokiškis) – už gražiai atskleistą laiptų motyvą, 6-oji – Onutei Striškienei (Paįstrys, Panevėžio r.) – už prisiminimų takus.

Dauguma konkurso dalyvių nebuvo anksčiau skaitę E. Mezginaitės kūrybos, tačiau kaip miela, kad jie „atrado“ poetę, skaitydami jos eilėraščius.

– Feisbuke jau kuris laikas daliniesi E. Mezginaitės poezija. Galbūt nereikia klausti, ar Tau ji patinka. Todėl klausiu kodėl? Su kuo ją sulygintum, kuo išsiskiria Elenos tekstai?

– Tiesiog kilo mintis kasdien, iki spalio 31-osios, poetės gimtadienio dienos, taip ją pagerbti. Ieškodama eilėraščio dienai, atrandu vis kitokią poetę nei iki tol. Savais tampa eilėraščiai, kurie retai kur buvo viešai skaitomi, nedainuojami, neįėję į jokius rinkinius, tačiau stiprūs ir sukrečiantys. Kaip taikliai juos apibūdino kraštietė, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė: „Kaip ji išjaučia, kiek ironijos turi savyje, kartais gal jaučiasi neįvertinta, kartais – atsisveikinanti. Klausai eilėraščio ir atrodo, kad tarsi ne Elena jį parašė, – vos ne repas. Ir kiek reikia turėti savyje, kad gyvenant Panevėžy sukurtum tokį eilėraštį (Kelias jaukus iš ryto. Kaip aš tave minėsiu? / Žemė plati, kai lyja. Kaip aš tave girdėsiu? / Upė greita, kai pyksta. Kam taip ilgai tylėjau? / Debesys neša vėją. Debesys neša vėją.) Absoliučiai prancūzų poetė!“

Ar bereikia atsakymo, kur yra E. Mezginaitės magija? Jos poezijos ir asmenybės magija, pro kurią neįmanoma praeiti, pamiršti prisilietus nors mažu kampeliu. Valdemaro Kukulo, poeto, E. Mezginaitės bičiulio, prisiminimuose yra tokia pastaba: „Kai vienas žmogus Elenai pasakė: aš būsiu žvaigždė, o tu būsi niekas, – ši atsakė: o man ir taip gerai… E. Mezginaitė mirė, būdama „niekas“, bet kaip turės nustėrti anas žmogus, po dešimtmečio sužinojęs, kad Elena buvo „kažkas“. Mūsų krašto – Aukštaitijos – žvaigždė Lietuvos poezijos padangėje.“

Salvinija Kalpokaitė apie Eleną Mezginaitę

Su ja likimas lėmė susitikti Rokiškyje, Laibgaliuose, Panevėžio laikraščio redakcijoje. Ji man paliko be galo paprastos, kuklios, įdomios moters įspūdį.

Ant to pirmojo gyvenimo laiptelio E. Mezginaitė „atsistojo“ 1941 m. spalio 31 d. Petriškiuose. „Vėlų rudenį maži ateinam, / kai rugiai jau suvežti į kluonus / ir saulėlydis ryškiu raudoniu pranašauja  vėją“, – eilėmis apie pirmuosius savo žingsnelius pasakojo poetė. Ir taip keliavo toliau – žingsnis po žingsnio.

Ir taip, kopdama vis aukštyn ir stabtelėdama gyvenimo aikštelėse, ji žvalgėsi į pasaulį. Kuo aukščiau užkopė, tuo geriau matė, tuo labiau jautė gyvenimo grožį, tėviškės ilgesį, žmonių artumą: „Su žmonėm, kurie už lango, su žmonėm, kurie už durų“. Ją žavėjo Lietuvos pakraštys, kur mėlynuoja linai. Poetei „geras šitas laukas – aš nenorėjau kito / po sutemom ir dideliu pilkuoju dangumi.“ „O ilgesio žeme, kodėl tu kamuoji / miglom ir pašvaistėm, ir kur tu vedi – / į kokią ramybę, į kokį pavojų, / ir kokį man rytmečio dangų žadi?“ – ją neramino.

E. Mezginaitės eilėraščiai pasibeldžia į pačias sielos gelmes, nuramina, pakylėja, įkvepia. Poetė, pasak Valdemaro Kukulo, per visą savo kūrybinį gyvenimą išliko tarsi nematoma, nepastebėta. Į viešumą ją išvedė pirmiausia dainos. Ji buvo paprasta, kukli, bet didi savo kūryba. Man ji išliko kaip  neparastai kukli, bet  labai talentinga poetė, gabi žurnalistė.

Tąkart rašytojų suvažiavime… jos skubėjimas į kavinę atsigerti kavos, susitikti su bičiuliais, pasišnekučiuoti… tarsi nujausdama, kad tai paskutinis kartas. Ir tie nelemti laiptai! Paslydo ir mirtinai susižeidė – užlipusi ant 64-ojo gyvenimo laiptelio – savo dienų vidury.

Su savimi mūsų mylima poetė E. Mezginaitė nieko nepasiėmė. Visą kūrybos bagažą paliko mums, gyviesiems, kad kopdami laiptais, sustoję kurioje nors gyvenimo aikštelėje pailsėti, galėtume tuo pasidžiaugti, paskaityti, dainų paklausyti, net savo gyvenimo vertybes perkainoti. O ji pati 2005 m. vasario 9 d. baltu taku lyg pūkelis nuskriejo Amžinybės link – tarsi su prašymu, išspausdintu  dar eilėraščių rinkinyje „Vasaros vieškeliais.

Išvyniokit mane kaip rankšluostį

ant vasaros kelio,

kad juo vaikščiotų mažos dulkinos

kojos.

Paguldykit mane kaip akmenį

ant plynojo lauko,

kad žiūrėtų per naktį nustebusios žvaigždės.

Projektą iš dalies remia: