Buvo galima nujausti
Dar kovo pradžioje „Gimtojo…“ redakcija pranešė, kad vėjo neatlaikė paskutinis rajone medinis malūnas, teliko jo akmenų mūro pamatai. Tąkart „Levandų Vanagynės“ savininkė Kotryna Laucytė liejo apmaudą, mat malūnas sulaukdavo lankytojų – šalia vykdavo jaunųjų fotosesijos. Čia ilgus metus užsukdavo ir gandrų pora, tik malūno kaimynai jų nebematė pastaruosius porą metų, matyt, paukščiai nujautė, kad statinys nebėra stabilus.
„Gimtojo…“ žiniomis, iškart po griūties buvo pradėta pastato savininkų paieška ir imtasi spręsti malūno likimą. Ar yra vilties jį atkurti?
Prisiminimais dvelks šalia pamatų
Kadangi malūno išliekamoji vertė – didžiulė, jo lemtimi susirūpino Juodupės seniūnas Valdas Adomonis, o fragmentais susidomėjo Kotryna. Ji svajojo savo sodyboje rengti edukacijas ir pasakoti apie Lukštų malūną. Tačiau tai ne vieninteliai susidomėjusieji. „Vos nugriuvus malūnui sužinojau, kad juo domisi Rumšiškių muziejus. Sunerimau, kad viskas bus išgabenta ir paskambinau Juodupės seniūnui V. Adomoniui – prašiau jo, kad dalis malūno liktų pas mus, kad vietiniai žmonės galėtų čia užsukti ir jį prisiminti. Tuomet gavau malūno savininkės numerį, su ja susisiekusi gavau leidimą fragmentus pergabenti ir į „Levandų Vangynę“. Moteris su tuo džiugiai sutiko, juolab kad buvo pas mus apsilankiusi“, – sakė Kotryna.
Tik nugriuvęs įgavo prasmę?
Kaip pasakojo „Levandų Vanagynės“ savininkė, vos nugriuvęs malūnas sulaukė didelio žmonių susidomėjimo, jie plūdo iš visos Lietuvos.
„Nugriuvusiu malūnu susidomėjo ir Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Iš pradžių vyresnysis muziejininkas dr. Eligijus Morkūnas prašė atsiųsti nuotraukų, paskui atvyko įvertinti jo būklės bei pergabenimo galimybių. Pamenu, tądien, kai atvažiavo E. Morkūnas, smarkiai lijo, tačiau tai darbų nesustabdė. Kol malūnai stovi, labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma jų įvertinti, išmatuoti dalių ir ištyrinėti. Kai nugriūva, tai padaryti kur kas lengviau. Kartą važiuodama į „Levandų Vanagynę“ pamačiau, kad prie malūno stovi nematytas automobilis, priėjusi susipažinau su žmonėmis, jie domėjosi statinio likimu. Tai buvo vilniečiai, turintys Pilaitės vėjo malūną Vilniuje. Kaimynai pasakojo ne kartą pastabėję svetimų žmonių, todėl jie saugojo malūno dalis. Taigi entuziastų buvo, o didelis susidomėjimas paspartino pergabenimo darbus. Malūnui nugriuvus jis įgavo tam tikrą prasmę, vertę, nes iki tol niekas labai nesidomėjo jo mechanizmu“, – sakė Kotryna.
Darbai užtruko
Rumšiškių muziejininkai čia buvo atvykę ne kartą – mat malūno dalys yra sunkios ir didelės, todėl pergabenimo darbams reikėjo pasiruošti. „Pirmąkart muziejininkai išsimatavo malūno dalis, kad galėtų pasiruošti techniką joms pervežti, nes dalys sunkios ir stambios. Tąkart jie užsuko ir į mūsų sodybą – pavaišinau arbata, aprodžiau levandas. Antrąkart atvažiavę sukrovė dalis prie kelio ir tik trečiąjį kartą jas pavyko išvežti. Rumšiškių muziejininkai padėkojo už bendradarbiavimą ir pažadėjo pranešti, kai bus eksponuojamos malūno dalys, kurioms šiuo metu ruošiamos vietos, stoginės“, – pasakojo Kortyna.
Malūnui nugriuvus liko jo didelė ašis, sverianti daugiau nei dvi tonas, dantračiai ir kitos dalys. „Tokioms nebūčiau galėjusi suteikti tinkamų patalpų, o lauke supūtų, todėl į „Levandų Vanagynę“ atkeliavo mažesni fragmentai, tarkim, virvės kėlimo ratas. Planuojame įkurti erdvę, paberti akmenukų ir įtvirtinti nuo malūno karkaso likusius didelius rąstus – sukursime poilsio vietą, kur žmonės galės pasėdėti pušų apsuptyje“, – planais dalijosi Kotryna.
Neapsieita be vietinių pagalbos
Tam, kad malūno dalių pergabenimas ir visi darbai vyktų sklandžiai, prireikė nemažai pajėgų –susitelkė ir kaimynai, ir vietos ūkininkai, ir seniūnijos atstovai.
„Viską padarėme bendromis jėgomis. Dėkoju Juodupės seniūnui V. Adomoniui, kad nepaliko likimo valiai, kad visą laiką bendradarbiavo, taip pat malūno savininkams, kurie patikėjo pasirūpinti jų turtu taip, kaip mums atrodo geriausia, ūkininkams Arvydui ir Giedriui Bražiūnams, parūpinusiems reikiamos technikos. Teko paplušėti ir kaimynams, jie aptvarkė aplinką, atidengė malūno ašį. Pagalbą siūlė ir rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Džiaugiuosi ir pažintimi su muziejininku dr. E. Morkūnu. Jis pateikė daug įdomios informacijos, atskleidė, kad malūno paviršius buvo padengtas skiedromis, vadinamomis gontais. Jų gamyba įspūdinga: kaladėje įrėždavo griovelius, vėliau kirviu skeldavo plonytę skiedrelę ir taip suskaldydavo visas kalades. Kadangi jos visos supuvusios, bent kelias planuoju pasilikti sodyboje kaip vaizdinį pasakojimą edukacijų metu“, – sakė K. Laucytė.
Buvusi kelrodė žvaigždė
Ilgus metus stovėjęs malūnas Kotrynai kėlė daugybę asociacijų. „Augdama žaidžiau šiame malūne, jis buvo mūsų kelrodė žvaigždė – kai kas nors nerasdavo kelio pas mus, sakydavome – pravažiavus Lukštus, kairėje stovi malūnas, už jo antras posūkis į kairę. Dabar net naktį galvojau kuo tai pakeisti – antroje stotelėje nuo Lukštų?.. Akmeniniai griuvėsiai išliks, todėl būtų labai smagu su bendruomene juos sutvarkyti, padaryti lentelę ir išsaugoti pamato cokolius, aptvarkyti malūno aplinką“, – sakė Kotryna.
Nors malūnas nugriuvo – prisiminimai liko. Juos atgaivino aistringas dronų pilotas Saulius Zaura. Jis iš paukščio skrydžio yra nufotografavęs daugiau nei 100 vėjo malūnų visoje Lietuvoje, tarp jų – Obelių, Pandėlio ir Pakapinės. Vaizdiniai išsiskiria technika, tai – trimačiai objekto atvaizdai, todėl galima pamatyti, kaip anksčiau atrodė Lukštų malūnas. Erdvinis modelis yra tiksli ir interaktyvi objekto erdvės visumos fotografija, todėl ją galima stebėti keičiant kampą, atstumą. Daugiau S. Zauros 3D darbų galima rasti internetinėje svetainėje „Sketchlab.com“.
Projektą iš dalies remia:
Atvažiuokit į pakruojį – čia dar tiek griuvančių, kad su savivaldybe susitarsit – gausit ir dovanu, nes čia nespėjama jų išsaugoti.